Mano didelis mažas Aš: romanas / Laura Varslauskaitė. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 138 p. – Leidyklos „Alma littera“ 2016 m. surengto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nominantė. – ISBN 978-609-01-2504-5

Apie Lauros Varslauskaitės knygą „Mano didelis mažas aš“ gal net nebūčiau rašiusi recenzijos, jei ne jos išleidimo aplinkybės: rankraštis, kaip D. Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“ ir I. Ežerinytės „Sutikti eidą“, komisijos buvo atrinktas paauglių ir jaunimo literatūros konkurse, o vėliau, jau pasirodžius visoms trims knygoms, nugalėtoją išrinko patys paaugliai (primenu, kad ja tapo „Ir vienąkart, Riči“, apie kurią jau esu rašiusi Skaitymometai.lt svetainei). Paskutiniame 2016-ųjų Rubinaičio numeryje jau taip pat galime pasiskaityti recenzijas apie visas tris nominantes. I. Varslauskaitės knygą recenzavo Marius Mikalajūnas, kurio išeities taškas ‒ kalbėti apie ją kaip apie vieną iš „bandymų priartinti visuomenę prie Dauno sindromu sergančio žmogaus“. Dievaži, galvojau skaitydama ir knygą, ir pačią recenziją, reikia artinti ‒ tiek autorę, tiek recenzentą, ir kokia laimė, kad kadais teko bendrauti su Dauno sindromą turinčiais žmonėmis ir jų artimaisiais, kitaip veikiausiai ir man lengvai išsprūstų pasakymas „serga Dauno sindromu“ (arba dar vienas dažnas klaidinantis atvejis ‒ „serga autizmu“). Žodžiai „serga“, „liga“ čia ne visai tikslūs. Žmonės su Dauno sindromu tiesiog turi „per daug“ chromosomų, t.y. tris 21-ąsias vietoj dviejų. Įprastu atveju žmogaus ląstelėje yra 23 chromosomų poros, Dauno sindromo atveju ląstelėje randamos ne 46, o 47 chromosomos. Veikiausiai paaugliai tai išmoksta per biologijos pamokas (bent mano paauglystės laikais tikrai buvo taip). Ir ką?.. Ogi nieko. Vis tiek dauguma mano, kad tai ‒ liga. Iš tiesų reikia patikslinti: liga yra ne pats Dauno sindromas, tik deja, tą „atliekamą“ chromosomą turinčius žmones lydi „puokštė“ kitų ligų: dažnai jie turi širdies ydą, prasčiau mato (reikalingi akiniai), silpniau girdi ir apskritai jų organizmas silpnesnis, tad lengviau nei mes pasigauna virusų ir suserga peršalimo ligomis. Dažniausiai jų intelektinė raida taip pat yra sulėtėjusi, bet, anot gydytojų, tai priklauso ne tiesiogiai nuo tos chromosomos buvimo, bet nuo to, kiek daug ir kokių ligų tą „puokštę“ sudarys. Kai kurie Dauno sindromą turintys žmonės netgi universitetus baigia (ne mūsų šalyje, žinoma, pas mus juos ir į „normalų“ darželį ne visada noriai priima).

Taigi, grįžtant prie L. Varslauskaitės knygos, švietimas visiems būtų labai ne pro šalį. Pirmuosiuose knygos puslapiuose taip ir daroma. Primenama toji Dauno sindromą lemianti dvidešimt pirmoji chromosoma. Papunkčiui išdėstomos problemos: „susiduriu su įvairiausiomis mano amžiaus žmonėms neregėtomis bėdomis, kaip antai...“, ‒ pradeda vardyti pagrindinis knygos veikėjas Benediktas. Taip, čia pasakojama pirmuoju asmeniu, t.y. skaitytojui suteikiama galimybė Benedikto istoriją išgirsti iš paties Benedikto lūpų. Jam penkiolika. Žinodama, jog tarp Dauno sindromą turinčiųjų retsykiais tikrai gali pasitaikyti tokių, kurių intelekto raida neturi žymių sutrikimų, beveik buvau bepatikinti, kad Benediktas ‒ vienas iš jų. Jeigu ne... pasakojimo kalba, praturtinta vaizdingiausiais būdvardžiais, nors teigiama, kad net ir neturinčių didelių bėdų dėl sulėtėjusio intelekto žmonių su Dauno sindromu mąstymas yra lakoniškas, jie negali suvokti to, ko nemato, pvz. skaitydami negali įsivaizduoti pieva jojančio riterio ant balto žirgo ‒ gerai, humanitarinių mokslų nestudijuos, bet tik tiek... O štai Benediktui sakiniai liejasi tobulai gražiai: sudėtiniai prijungiamieji, su tokiais abstraktais, kaip idealiai tinka (vardas katinui), vaizduotėje matau (stiklinę), keistai beprasmiai (žodžiai), bandau išsisukti iš šios situacijos sausas ir kitais perkeltinę reikšmę turinčiais posakiais ‒ keletas išsipūtusių akių perveria mane kiaurai; mano pirštai pasiklysta jo kailio džiunglėse; aš jau nebeturiu šios privilegijos; mano gyvenimas teka ta pačia vaga kaip ir tekėjęs; pliką kūną kanda nakties vėsa; keista, kad niekada niekam nešovė į galvą truputį atleisti vadžias ir duoti man kvėpuoti pilnais plaučiais... ir t.t. Tokių frazių randi kiekviename puslapy po kelias, o dabar pamėginkite įsivaizduoti čia ne fraziologizmus, o tiesioginę prasmę, kaip suvoktų juos žmogus su Dauno sindromu, kad ir niekam nešovė į galvą. Taigi. Tik to dar ir trūko! Išvada viena: Dauno sindromą turintis žmogus taip niekada nekalbėtų. Vadinasi, autorė nesiekia atkurti kitokio, mūsų akimis, žmogaus kalbėjimo būdo. Jos tekstas, nors ir parašytas pirmuoju asmeniu, nėra imitacija. Pavadinčiau tai galimybe o kas, jeigu... jeigu anapus faktų, kuriais apibrėžiamas Dauno sindromą turintis žmogus, egzistuotų idealus vidinis sielos balsas, sugebantis literatūrine kalba išreikšti savo aplinkos matymą: nuo santykių su artimaisiais iki apmąstymų apie visuomenę, kurioje teko gimti:

„Ta diena atėjo. Buvo lietingas pirmadienio vakaras, dar visai ankstyvas rugpjūtis, vos vos nuo vasaros saulės įrudę lapai stirtomis ilsėjosi prieangyje, o mama jaukiai gėrė mėtų arbatą, kumščiuodama tėtei į šoną, kad perjungtų pabodusią futbolo varžybų transliaciją. Ji gulėjo susisupusi į skiautėmis siuvinėtą močiutės dovanotą apklotą. (...) prieš mane atsivėręs naujas pasaulis, į kurį taip nekantravau ateiti, nė kiek nekvepėjo mėtomis, o buvo šaltas ir baisus, pilnas judančių baltų chalatų“ (p. 7‒8).

Radus šitokią „vidinio sielos balso“ motyvaciją, neatitikimai tarp realybės ir itin literatūriškai skambančio pasakojimo stiliaus nebe taip erzina. Galima pasigilinti į istoriją. O ji ‒ statistiškai standartinė: gimus Benediktui, tėtis šeimą palieka, mama vengia apie jį kalbėti, „sako, kad mums jo nereikia, kad jis negeras žmogus, kad galėtų bent paskambinti, pasveikinti su gimtadieniu, tačiau aš nepykstu, atvirkščiai, aš jo dar labiau laukiu“ (p. 13). Benediktas lanko mokyklą, skirtą vaikams su specialiaisiais poreikiais. Tačiau kiekviena gera knyga (ypač, jei mąstoma, kad ji skirta paaugliams), turi turėti intrigą ‒ siužeto lūžį, kai susiklosčius tam tikroms aplinkybėms veikėjui suteikiama proga keičiantis nukeliauti iki atomazgos. Tokiu lūžiu tampa pavasarinis mokyklos karnavalas, į kurį Benediktas išsiruošia apsivilkęs Drakulos kostiumu. Kaip taikliai pastebėjo M. Mikalajūnas, „Karnavalinis Drakulos kostiumas, kurį antrus metus Benediktas renkasi eidamas į mokyklos šventę, atrodo kaip atsakas į aplinkos agresyvumą, kaip visuomenės santykio su Dauno sindromu paženklintuoju atspindys.“ („Kam reikia saulėtekių?“, Rubinaitis, 2016, Nr. 4 (80), p. 38). Iš tiesų, L. Varslauskaitė nuosekliai kuria opozicinį Benedikto ir jį supančios aplinkos santykį („Moteris plačiais antakiais palinksta prie manęs, uždeda ranką ant peties ir prašo nusiraminti. Ji man atrodo visai miela. Tiksliau, nežiūri į mane nei su gailesčiu (kaip būna 88 procentais atvejų), nei smerkdama (likę 11 procentų). Taigi savo mintyse ją skelbiu vienu iš tų neįmanomų, tačiau vis dėlto įvykstančių vieno procento stebuklų“, p. 31). Jautriai atskleidžiama ir Benedikto mamos jausena ‒ man pasirodė, kad būtent jos charakteris knygoje yra arčiausiai realybės: tiek skausminga savo reakcija į „kitokio vaiko“ gimimą, tiek atkakliomis pastangomis pasiekti, kad pagal galimybes Benediktas išmoktų kuo daugiau, tiek bandymais apsaugoti jį nuo nemalonių aplinkinių pašaipų ar užgauliojimų, neišsiduoti jam, kad pačiai būna sunku („ ‒ Tiek to. Pabandysime rytoj, ‒ atlaidžiai taria ji, tačiau mamos balse ir vėl išvystu nusivylimą. Tą patį gailesčiu nuspalvintą ilgesį sūnaus, kurio ji niekada neturėjo. Ir niekada jau neturės. Tokio, kuris išspręstų ne tik daugybos ir dalybos uždavinius, bet norėtų studijuoti veterinariją arba teisę, lankytų futbolą, tenisą ar bent jau šachmatus, turėtų kokius tris geriausius draugus, kurie šauktų jį vardu laukdami, kol išeis iš laiptinės (...)“, p. 18). Dabar penkiolikmetis Benediktas draugauja tik su vaikais ‒ „iki tam tikro amžiaus“, t.y. iki tol, kol jie užauga tiek, kad pradėtų suprasti, jog jis yra kitoks. KITOKS pasakojime kartais parašoma ir taip, didžiosiomis raidėmis. Benediktas mano, kad pasenus jo „elgesys galės būti KITOKS kvadratu“ (p. 37). Tačiau jis supranta ir tai: „(...) visas šis ilgas nesibaigiančio kitoniškumo sąrašas duoda didžiulę privilegiją ‒ esu laisvas daryti beprotiškus dalykus, leidžiamus tik būnant kitokiam“ (p. 34). Vis dėlto Benediktui norisi, kad aplinkiniai bendrautų su juo kaip su lygiu. Ir tokį žmogų jis sutinka tą lemtingąją naktį, kai supykęs dėl žlugusios vilties pamatyti bendramokslę Moniką pabėga iš mokyklos karnavalo.

Benedikto susitikimas Oskaru yra lemtingas abiem. Oskaras šiek tiek vyresnis, veikiausiai aštuoniolikmetis ‒ tą nustačiau iš jo frazės „Aš pilnametis“, skelbime nurodytos informacijos apie amžių, kurio turi būti į futbolo komandą priimami jaunuoliai (15‒18 metų) ir fakto, kad Oskaras Benediktą sutiko iškart po to, kai nebuvo atrinktas į komandą. Oskaras rengėsi nušokti nuo tilto, taigi ‒ ketino nusižudyti. Labai literatūrinė, melodramatiška ta jų susitikimo situacija. Sakyčiau, eksploatuojamas klišinis motyvas. Negana to, kaip vėliau paaiškėja iš Oskaro papasakotos gyvenimo istorijos, ‒ ketinimo nusižudyti priežastimi galėjo būti prabilusi sąžinė: „Žinai, tada, kai pamatei mane ant tilto, aš verkiau ne dėl savo tragiškai pasibaigusio gyvenimo, bet dėl to, kad mama velniškai teisi sakydama, kaip baisiai nuvyliau savo tėvą. Jei jis mane iš kažkur mato, tai veikiausiai užvers visus įmanomus langus, vengdamas pamatyti gėdingą savo sūnaus gyvenimo finalą.“ (p. 126). Ir su tokiu patosu, vėlgi dailia literatūrine kalba prabyla jaunuolis, kurį laiką šlaistęsis gatvėmis su panašia kompanija, rūkantis, vagiliaujantis, išmestas iš mokyklos. Jei Benedikto kalbėjimo būdą dar galėjau sau motyvuoti autorės bandymais išreikšti „vidinį jo sielos balsą“, tai Oskaro charakteris nuo pradžių iki galo pasirodė visiškai neįtikinamas. Išskyrus jo bendravimą su Benediktu ‒ kaip lygaus su lygiu. Vėlgi norisi sureaguoti į M. Mikalajūno pastebėjimą, kad „Oskaras elgiasi su Benediktu kitaip nei mama ar mokytojai, nes paprasčiausiai neturi bendravimo su Dauno sindromu sergančiais žmonėmis patirties“ („Kam reikia saulėtekių?“, Rubinaitis, 2016, Nr. 4 (80), p. 39). Keista, mat žmonės, kurie įgyja bendravimo patirties su Dauno sindromą turinčiaisiais, su jais bendrauja būtent taip laisvai ir paprastai kaip Oskaras. Veikiausiai M. Mikalajūnas norėjo pasakyti ką kita ‒ kad Oskaras neturi stereotipų, lydinčių įsivaizdavimus, kaip bendrauti su vienokią ar kitokią proto negalią turinčiais žmonėmis („globėjiškai“, „kaip su vaikais“ ‒ štai keletas tokių įsivaizdavimų). Kaip Oskarui pavyko išvengti tokių stereotipų susiformavimo ‒ gili (literatūrinė) paslaptis. Kaip ir liekno aštuoniolikmečio („Jo nunarinta galva kybo tarytum ant siūlo, o kūnas, aukštas ir lieknas, regis tuoj tuoj atsispirs ‒ toks nenumaldomai įsitempęs jis atrodo“, ‒ tokį apibūdinimą perskaitome, Benediktui pirmą kartą jį išvydus, p. 77) sugebėjimai ne tik nešti pasisodinus ant sprando apkūnų šešiolikmetį, bet ir šokinėti per balas:

„Oskaras tą pačią akimirką pašoka į viršų. Taip aukštai, lyg ant jo pečių sėdinti mano figūra būtų tik šešėlis. Jis abiem kojomis tekšteli tiesiai į balos vidurį, o ši nuo dvigubo mūsų svorio ištykšta lyg didžiausias fontanas, aptaškydamas mus vėsiu, pilkšvu vandeniu.

‒ Voooohoooo! ‒ kvatodamasis vėl įsibėgėja pašokti, ir aš pakylu tartum oro balionu aukštyn į sparčiai giedrėjančią naktį“ (p. 112).

Jūs įtikinti, kad tokia situacija įmanoma? Aš tai ne.

Akivaizdu, kad L. Varslauskaitė valdo žodį ir moka sklandžiai literatūriškai dėstyti mintis, tačiau gaila, kad neatsirado, kas debiutuojančiai autorei patartų apmąstyti, ar iš tiesų nepalieka loginių klaidų, ar personažų charakteriai visur motyvuoti. Jei, žinoma, kitąkart orientuosis į kritiškesnių paauglių skaitytojų ratą. Nes nepaisant optimistinės M. Mikalajūno išvados, jog „norėtųsi tikėti, kad Lauros Varslauskaitės knyga Mano didelis mažas Aš taps tuo šviesos gūsiu, kuris padės visuomenei galutinai įsitikinti, kad, tvyrant šalčiui, ledinės sienos netirpsta.“ („Kam reikia saulėtekių?“, Rubinaitis, 2016, Nr. 4 (80), p. 39), aš tokia optimistė nebūčiau jau vien dėl to, kad sunkiai įsivaizduoju, jog vaizdingais prustiško stiliaus sakiniais parašytą istoriją įveiktų statistinis paauglys, kurio supratimą apie Dauno sindromą turinčius žmones formuoja visuomenės stereotipai. Ne. Šią knygą atras ir pamėgs geraširdės merginos, mėgstančios sentimentalias istorijas, kurių pabaigoje veikėjų veidus nušviečia saulėtekio gaisai, gal jos netgi įsimylės Oskarą, kuris iš jaunuolio-šešėlio tampa vos ne svajonių princu („Jo švelnus įdėmių akių žvilgsnis pasakojant klajojo po apylinkes, kurios dabar raudonuoja pakerėtos kylančios saulės grožio“, p. 127). Tokios skaitytojos gali lengvai empatiškai įsijausti į hipotetinę situaciją, kuomet neatrodo, kad Dauno sindromą turinčio bendraamžio „vidinis sielos balsas“ kuo nors skirtųsi nuo mūsų. Tik ar tikslinga mums tokia iliuzija?.. Ir ar priimti kitokį kaip lygiavertį, nesišaipyti iš kitoniškumo įmanoma tik darant prielaidą, kad visų žmonių poreikiai yra tokie pat? Galbūt verčiau mokytis netempti visų ant vieno kurpaliaus? Netgi literatūrinio.