DOMINYKĄ NORKŪNĄ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS

Balandžio 12–13 dienomis dalyvavai Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje vykusiame respublikiniame filologų konkurse. Kas patiko, ką naujo supratai?

Įspūdžiai įvairialypiai. Esu labai patenkintas gavęs progą susipažinti su kitais jaunais rašančiais žmonėmis. Savotiškai pasikroviau. Manau, visi puikiai žino tą jausmą, kai susitinki žmogų, kuriam rūpi tas pats, kas ir tau. Iš kitos pusės, nepaisant to, kad laimėjau, jaučiausi keistokai, nes kilo natūralus klausimas: kaip galima vietomis vertinti poeziją?

Tačiau apskritai tokių konkursų reikia, nes mes, lietuviai, nelabai domimės vieni kitais, daugelis menininkų net nesusitinka, pažįsta vienas kitą tik iš publikacijų.

Nuo ko prasidėjo tavo kelionė į poeziją?

Už glaudžią pažintį su literatūra turiu būti dėkingas savo tėvui – jis pirmasis pastūmėjo ir padrąsino mane eiti šia linkme. Pirmoji labai labai įstrigusi knyga buvo Tolkieno „Žiedų valdovas“. Dar ir dabar ją mielai pasivartau. Filmas taip pat puikus, gana dažnai iš naujo jį peržiūriu ir, turiu pasakyti, po to kelias dienas jaučiu šiokį tokį pakylėjimą.

Rašyti pradėjau nuo 11 metų – trumpas noveles fantastine tematika. Parašiau trijų dalių fantastinį romaną. Tiesa, dabar jis nugrūstas į stalčių.

O apie ką šis romanas?

Sukūriau savo pasaulį ir begales įsivaizduojamų karalysčių, yra ir istorinių aliuzijų į realias valstybes, į tam tikrus karus, slaptas brolijas ir panašiai. Dabar prisiminus kai kurias siužetines linijas, reikia prisipažinti, kad labai ryški „Žiedų valdovo“ įtaka. Yra ir gerų idėjų, tačiau šį savo kūrinį pabaigti, perrašyti imčiausi nebent daug vėliau, po keliasdešimties metų.

Tomas Venclova yra pastebėjęs, kad rašančiajam poeziją reikia perskaityti ir gerai pažinti klasikus – ir pasaulinius, ir savo. Ką pats skaitai, kokių turi literatūrinių autoritetų?

Pažintį su poezija pradėjau gana vėlai, vos keturiolikos metų. Tai buvo estų poetas Kaplinskis. Po to perskaičiau Mickevičiaus biografiją ir pagavau save kažką eiliuojantį einant gatve. Taip nuo romano, novelių ir miniatiūrų perėjau prie poezijos.

Labai didelį įspūdį man daro Geda. Jis yra išties daugiasluoksnis autorius. Jo kūryboje man artimiausias yra mitinis pasaulėvaizdis, universalus pozityvus mitas, pasak Jungo, žmogus yra mitinė būtybė ir nuo mito pasprukti negali, nes sprukdamas nuo mito susikuria kitus mitus, kurie yra dar pavojingesni. Turime užsiimti pozityvaus mito kūrimu.

Dar iš lietuvių poezijos, kaip, matyt, ir daugeliui, man patinka Martinaitis. Labai savotiškas yra Strielkūnas: mane žavi jo preciziškumas – visi tekstai rimuoti ir beveik ta pačia technika, tačiau skaityti neatsibosta. Žinoma, buvo didžiulis susižavėjimo Radausku laikotarpis. Pasiskaitau dabar to meto savo darbus, tai truputį juokinga, toks polinkis į estetizmą, būtinai viskas estetiška privalo būti... Dar paminėčiau Bložę, lietuviškąjį Whitmaną.

O kas iš pasaulinės literatūros?

Išskirčiau vokiečių, latvių ir anglakalbius poetus. Didelį įspūdį man daro Rilke. Būdamas 15 metų susipažinau su jo kūryba: turėjau tokią storą, dvikalbę rinktinę, tačiau dauguma vertimų mane smarkiai nuvylė, nes yra tiesiog nepaskaitomi. Todėl griebiau žodyną ir pats sėdau skaityti originalą. Bandžiau ir versti, tačiau tenka pripažinti, kad nelabai išėjo, nes Rilke yra vienas tų autorių, kuriuos labai malonu skaityti, bet velniškai sunku versti.

Iš latvių privalau paminėti Skujenieką ir Berzinį. Jų kūryboje dėmesį itin atkreipia latviškos pasaulėžiūros artumas lietuviškajai. Tiesa, latviška savimonė yra kiek atskiesta protestantizmu, o mūsiškoji – katalikybe, tačiau Skujeniekas ir Berzinis vis dėlto geba pažvelgti giliau ir už visų istorijoje nenatūraliai primestų dalykų išvysti bendras kiltis. Šių autorių darbų, beje, esu vertęs. O su Uldžiu retkarčiais susirašom.

Iš anglakalbių pirmenybę teikiu Whitmanui. Esu net bandęs jį versti. Vertinu Blake’o poeziją, tapybą. Man taip pat patinka kontroversiškai vertinamas Bukowskis, labai nepoetiškas poetas. Paminėčiau ir Stivensą, kuris parašė labai nedaug, tačiau buvo gan įtakingas savo kartos atstovas.

Dabartinę poeziją sunku atskirti nuo prozos. Pats paminėjai, kad Bukowskis „labai nepoetiškas poetas“. „Literatūros ir meno“ tinklalapyje po tavo tekstais yra komentaras: „Man Norkūno poezija labiau primena miniatiūras nei eilėraščius. Prasmė yra, grožis yra, bet paties poetiškumo kažkaip pritrūksta... Nors mintys gražios.“ Kas tau yra teksto poetiškumas?

Labai norėčiau paklausti komentaro autoriaus, ar jis yra matęs tokį prietaisą, kuris išmatuotų, kiek poezijos turi būti poezijoje? Aš nemačiau tokio daikto, bet jei pamatyčiau – tikrai tuoj pat nusipirkčiau.

Nelabai mąstau tokiomis kategorijomis kaip „poetiškumas“. Poezija gali būti ir labai proziška. Mano galva, Marčėnas yra labai gerai pastebėjęs, kad būna žmonių, kurie rašo visišką verlibrą ir į eilėraščio formą netelpa, tiesiog nemoka rašyti eilėraščių, tačiau perskaičius tai, ką jie rašo, tenka pripažinti, kad tai yra poezija. Ir yra žmonių, kurie gerai eiliuoja, rimuoja, kuria ritmiškus tekstus, jų eilėraščio forma ištobulinta, tačiau poezijos ten nėra. Vienas tokių autorių man būtų Mieželaitis.

Czesławas Miłoszas knygoje „Poezijos liudijimas“ teigia, kad „mūsų amžiaus poezijai būdinga minorinė tonacija; kas rašo kitaip, būtų laikomas nemoderniu ir apkaltintas gyvenąs kvailių rojuje. Vis dėlto tai nėra normali dvasinė būsena, taigi XX a. poezija liudija sunkiai pažeistą pasaulio suvokimą“. Kaip pats vertini šiandienos literatūrines konvencijas?

Man patinka depresyvi nuotaika, depresyvi muzika, depresyvūs tekstai. Mano paties tekstai kartais irgi labai depresyvūs. Jei liūdesys subtiliai pateiktas, nerašoma apie linguojančius berželius ir verkiančias motules, man ta minorinė tonacija yra priimtina.

Modernūs amžiai jau baigėsi, dabar postmodernizmo, sumaišties laikas. Mano galva, pagrindinė šiandienos konvencija yra konvencijų nebuvimas. Dabar labai sunku išskirti literatūrines sroves, nes labai propaguojamas individualizmas, kiekvienas sau.

O koks tavo santykis su lietuvių literatūros tradicija?

Aš nenoriu savęs laikyti kažkieno tradicijų tęsėju. Kaip liberalus žmogus, pasiimu tai, kas man labiausiai tinka. Žinoma, galima mane pavadinti vartotoju, kuris bijo prisiimti vienas pažiūras ir tiesiog rankiojasi. Kita vertus, kiekviena pažiūra, kiekviena ideologija atstovauja dalinei tiesai, nes žiūri tik iš vieno taško. Aš noriu pažiūrėti iš daugelio taškų. Iš Gedos poezijos pasiimu mitinio pasaulėvaizdžio kūrimo tendenciją, iš vėlyvųjų Martinaičio tekstų – stiprią ironiją, iš Marčėno ankstyvųjų darbų – bliuzinę nuotaiką. Negaliu paimti vieno autoriaus ir sakyti, štai, jis man visiškai patinka. Taip nebūna.

Poeto originalumas – tai ne vien išskirtinis stilius, tam būtina ir savita pasaulėžiūra, pasaulėvoka. Kas formuoja tavąsias? Kuo tiki, kokia gyvenimo filosofija vadovaujiesi?

Pusę vaikystės praleidau miškingam užmiesty, o kitą pusę – skersgatviuotam senamiesty. Ir tai, matyt, lėmė mano gana dvilypę pasaulėjautą. Iš vienos pusės esu miesto žmogus, iš kitos – negaliu kartais nenueit ir bent kelių valandų nepabūt miške. Tai atsispindi ir mano kūryboje, joje daug gamtos ir mitologijos, daug ir miesto tematikos.

Rimtas filosofines paieškas pradėjau jau tryliktais gyvenimo metais. Tuo metu dar nebuvau priėmęs komunijos ir pats nuėjau pas kunigą. Bandžiau save identifikuoti pagal krikščioniškąjį suvokimą, bet man tiesiog nepavyko.

Negalėčiau savęs laikyti tikinčiu žmogumi, tačiau moralės požiūriu krikščionybė gerai padirbėjo – viskas apgalvota. Tą reikia pripažinti, ar esi tikintis, ar netikintis – moralės normos yra stiprioji krikščionybės vieta.

Ar buvo tavo gyvenime koks lūžis, konkreti akimirka, kai susivokei prasilenkiantis su krikščionybe?

Nusisukau nuo krikščionybės labai sistemingai. Iš pradžių kiekvieną sekmadienį vaikščiodavau į mišias, kasdien užeidavau į bažnyčią, daug mąstydavau apie Dievą, angelus, Šventąjį Raštą. Po to, kiek pamenu, pradėjau, švelniai tariant, kurti erezijas – rašyti įvairiausius pamąstymus, į kuriuos doras katalikas nesileistų. Ir galų gale susipažinau su Rilke, su Šliogerio filosofija. Pamačiau, kas man krikščionybėje netinka.

Religijos jokiu būdu negalima vadinti ideologija. Tačiau religija yra ideologijos motina. Ir, sakyčiau, tiesioginė. To užuomazgų galima rasti jau Šventajame Rašte, nes pirmasis, pasakęs „kas ne su manimi, tas prieš mane“, buvo Jėzus Kristus. Esu žmogus, pabrėžiantis individualumą. Dėl to nesu linkęs identifikuotis nei su religinėmis grupėmis, nei su politinėmis partijomis, ideologijomis, sektomis ar literatūrinėmis srovėmis. Man pasirodė, kad krikščionybėje per daug dogmatiškumo, kuris daugeliu atvejų yra kiek negyvas. Aš instinktyviai priešinuosi bet kokiai grupei, kuri turi savo tiesas ir laiko jas pačiomis geriausiomis. Aš nebijau pasakyti tiesiog „nežinau“.

Ar galėtum save pavadinti agnostiku?

Laisvai. Ateistu tikrai savęs nevadinčiau, nes ateizmas yra tikėjimas netikėjimu. Paneigiamos krikščionybės tiesos, tačiau į tuščią vietą, atsiradusią panaikinus religiją, nieko patvaraus nepastatoma. Galų gale atsiranda arba jaunystės kultas arba įvairūs asmenybės kultai.

O kokie mąstytojai veikė tavo pasaulio supratimą?

Paminėčiau Kavolį, Jungą ir Herakleitą. Pradėsiu nuo pastarojo, nes jis vyriausias. Herakleitas šnekėjo apie priešybių vienovę, t. y. tiek gėris, tiek blogis negali vienas be kito, pliusas ir minusas sudaro vienį. Panašios nuojautos man visą laiką sukosi galvoje – juk negali būti viskas taip paprasta, kad dvi nesusijusios jėgos kovoja tarpusavyje ir galų gale viena kitą sunaikina. Gėris, įveikęs blogį, nebegalėtų savęs apibrėžti.

Carlas Gustavas Jungas mane užkabino tuo, kad atkreipė dėmesį į pasąmoninius turinius. Anot jo, mūsų pasąmonėje gyvuoja tie patys senieji archetipai, kuriuos išpažino ir tolimiausi mūsų protėviai. Šiuolaikinis mokslas tą tarsi patvirtintų, juk turime tą patį DNR. Vadinasi, ir pasąmonę turime tą pačią, perduodamą. Teoriškai mūsų pasąmonėje yra visa mūsų praeitis, užfiksuotas kiekvienas mūsų istorinės praeities momentas. Kas žino, galbūt netgi senųjų dievų vardai. Taip pat Jungo psichologijoje man patiko jo išskirta kolektyvinė psichė. Anot jo, jei sugalvoji mintį, bet jos neužsirašai, tau nereikia bijoti, nes ji atgims gal po penkiasdešimties, gal po šimto metų tavo palikuonyje – jis vėl ją sugalvos. Kitaip sakant, kolektyvinė psichė yra perduodama žmonijos patirtis, išlaikanti savo turinį. Kiek mes sugebame visa tai atkasti – tai jau kitas dalykas.

Vytautas Kavolis sužavėjo mane labai gyvybingu ir nebestuburiu liberalizmu. Padvelkus naujam vėjui, šis žmogus nelėkė paskui. Jis turėjo savo principus ir savarankiškai juos formavo. Būtent jis paskatino mane į liberalizmą, kaip sampratą, pažvelgti nuosaikiau. Pasirodo, galima būti protingu liberalu. Visų -izmų atžvilgiu esu nusiteikęs priešiškai, tačiau kavoliškas liberalizmas man priimtinas.

Pastebėjau, kad daug jaunų Lietuvos rašytojų linkę laikytis bohemiškojo gyvenimo būdo. Viename iš savo eilėraščių ir pats mini bohemiškąjį Vilniaus dainių R. Buroką. Kaip vertini bohemą? Ar pavadintum save bohemišku žmogumi?

Visuomenėje būtų galima išskirti tris žmonių grupes: chameleonus, dendžius ir lokius. Chameleonai yra žmonės, kurie prisitaiko prie aplinkos, biurgeriai, nesistengiantys per daug išsiskirti. Dendžiai meta iššūkį savo aplinkai, tačiau nuo jos yra visiškai priklausomi. O lokiai tiesiog eina savo keliu ir per daug negalvoja, ką apie juos mano kiti. Bohemą priskirčiau antrajai kategorijai.

Kita vertus, tarp bohemiškai gyvenančiųjų galima rasti tikrai įdomių, meniškų asmenybių, su kuriomis malonu bendrauti. Ir mes patys su draugais nevengiam papildomo alaus bokalo, cigaretės dūmo ar pasišlaistymo po miestą naktimis. Vis dėlto save priskirčiau lokių kategorijai. Man nėra labai svarbi aplinkinių nuomonė. Turiu savo nuojautą, turiu savo vidinį daimoną, o jis dažniausiai neklysta. Klystu aš, jeigu jo nepaklausau.