Rugpjūčio Mėnesio knyga išrinkta norvegės Herbjørg Wassmo romanas „Stiklinė pieno“. Už ją balsavo 54,5 procentai balsavusiųjų. Šią knygą pasiūlė ekspertė Danutė Miknevičienė.

Antrąją vietą užėmė ekspertės Violetos Juodelienės rekomenduota D. Almond apysaka „Skeligas“ (25 proc. balsų), trečiąją – ekspertės Aleksandros Strelcovos pasiūlyta I. Abedi apysaka „Kuždesys“ (20,5 proc. balsų).

Rugpjūčio Mėnesio knygos rekomendacija
Rekomenduoja Danutė Miknevičienė




Wassmo, Herbjørg
Stiklinė pieno
Romanas /  iš norvegų kalbos vertė Agnė Navickaitė. – Vilnius: Alma littera, 2009. - 397 p.

Norvegės Herbjorg Wassmo romanas „Stiklinė pieno“ paliko slogų įspūdį. Ilgokai dvejojau ar dera TOKIĄ knygą rekomenduoti paaugliams. Per daug joje purvo ir smurto, skausmo ir pažeminimų... Netikėtai rajoniniame laikraštyje perskaičiau policijos komisariato pareigūnų pranešimą „Dingo“. Dingo Rasa, mūsų mokyklos devintokė! Mergaitė – rami, tyli, graži, iš vargingos šeimos. Labai greitai pasklido kalbos, kad Raselę „vyrukai“ išvežė į užsienį. „Kaip ir Dortę!“, – lyg žaibas nutvieskė mintis. Kažin ar Raselė būtų pradingusi, jeigu būtų skaičiusi H. Wassmo „Stiklinę pieno“?... Tas begalinis mergaičių naivumas, didžiulis noras pernelyg anksti turėti daug pinigų, daug gražių drabužių, pernelyg anksti pasinerti į viliojantį suaugusiųjų pasaulį įtraukia ne vieną į prostitucijos pinkles. Vakar – Dortė, šiandien – Raselė, rytoj – daugybė kitų jaunų merginų atiduodamos gašliems iškrypėliams. Prekyba patikliomis mergaitėmis vyksta šiandien, šalia mūsų.

Dortė – H. Wassmo romano „Stiklinė pieno“ herojė. Tyra, naivi, nekalta, jaunutė (net šešiolikos neturinti!) mergaitė. Ji trokšta tik vieno – uždirbti pinigų, kad mamos neišmestų iš buto. Nesuradusi darbo savame kaime, ji su džiaugsmu sutinka važiuoti į užsienį (Švediją), tikėdamasi įsidarbinti kokioje kavinėje ir gauti gerą atlyginimą. Naivuolė Dortė atsiduria žiauriame pasaulyje, kurį valdo vyrai, kuriame moterys tėra tik prekės.

Įsimintina Dortės mamos malda, kuri tiktų visoms Lietuvos jaunų mergaičių mamoms, – „Visagale Dievo Motina, meldžiu tave, apsaugok mano mergaites nuo pagundų. <...> Tegul jos supranta, kad ištikimybė ir ištvermė yra didesnė dovana už atsitiktinį malonumą. <...> Padėk joms, kad jos pasitaupytų tam vieninteliam!“

Jaunutei Dortei tenka iškęsti kruvinas orgijas, nežmoniškus skausmus ir dar baisesnius pažeminimus, – „ji virto maltos mėsos kalnu, po kurį jis galėjo raustis. Ir tada vienu smūgiu ji buvo padalyta pusiau. <...> Plėšrus paukštis dorojo tai, ką stipriai laikė naguose.“ „Dortės galvoje šmėstelėjo mintis, kad esama vyrų, kurių Dievas negalėjo sukurti.“          Nuo klaikiausios baimės mergina gelbėdavosi mintimis kalbėdama su mirusiu tėčiu, – „kūkčiodama ji išvydo, kaip tėtis atsistoja ir laužia stačiakampio formos kalėdaitį  prieš Kūčių vakarienę.“ Vaikystės prisiminimai, kupini tėvų tarpusavio meilės ir šiltų santykių padėjo Dortei nesušiurkštėti, nesužvėrėti. Mergina tiki, kad meilė yra, nors realybėje jos ir nemato. Kepėjo sūnaus Nikolajaus veidas jai nuolat išnyra prieš akis. Jo rankų kvapą primenanti stiklinė pieno lyg atgaiva pragariškame košmare.

Dortės tikėjimas gėriu nesugriaunamas ir tai žavi. Ji nekalta, kaltas sugadintas pasaulis. Kalti JIE!

Baigiamajame žodyje romano autorė dėkoja jaunoms moterims, kurios nepabūgo liudyti prieš savo skriaudikus. Ji prašo sukaupti visas jėgas, kad sustabdytume smurtą prieš moteris ir prekybą žmonėmis.


Daugiau apie Mėnesio knygos rinkimus.