Pasakojimas apie moterį, kuri pirkdama laimę, neparduos savo sielos

„Likimas skyrė jums laimės, tatai aš žinau. Tai aš žinojau, dar prieš ateidama čia šįvakar. Pati mačiau, kad likimas padėjo jums ją kone pačioje pašonėje. Jums tereikia tiktai ištiesti ranką ir pasiimti ją. Tik ar jūs tai padarysite – štai klausimas.“

Jums patinka knygos, kuriose tikroviškai vaizduojamas tam tikras istorinis laikotarpis? Gal ieškote knygos, kurioje pagrindinė veikėja – stipri ir likimo negandoms nepasiduodanti mergina? O gal norite tiesiog pasimėgauti gražia meilės istorija? Visa tai ir dar daugiau rasite anglų literatūros klasika tapusioje knygoje „Džeinė Eir“.

Apie knygos autorę

Charlotte, Anne ir Emily Bronte – trys seserys, kurių literatūros darbai taip pat gerai žinomi kaip ir jų tragiški gyvenimai. Gyvenusios Viktorijos epochos Anglijoje, tą laikotarpį jos aprašo taip tikroviškai, kad skaitant nejučiomis persikeli į tuos laikus.

Charlotte Brontë gimė 1816 m. Thorntone, Jorkšye. Ji buvo trečia iš šešių vaikų. Laiminga ir rami vaikystė pasibaigė 1821 m., mirus Charlotte‘ės mamai. Po kelerių metų rašytoja su dviem seserimis buvo išsiųstos į Dvasininkų dukrų mokyklą. Gyvenimo sąlygos toje mokykloje buvo per prastos net tų laikų standartams. Ne viena ten gyvenusi mergaitė susirgo tuberkulioze, o Charlotte‘ės seserys nuo tos ligos  netrukus mirė. Pati Charlotte niekada nepamiršo gyvenimo mokykloje, nes jis ne tik susilpnino jos sveikatą, bet ir paveikė psichiką. O apie Dvasininkų dukrų mokyklą galima pasiskaityti romane „Džeinė Eir“. Tik ji pavadinta Louvudu.

Skaudžios Dvasininkų mokyklos patirtys neatbaidė Ch. Bronte nuo mokslų ir po kelerių metų ji ir Emily iškeliavo į Briuselį. Įgijusi mokytojos išsilavinimą, Charlotte pradėjo dirbti anglų kalbos mokytoja įvairiose šeimose. 1846 m. Charlotte, Emily ir Anne išleido poezijos rinkinį. Ir nors jo buvo parduotos tik dvi kopijos, seserys nenustojo kurti. 1847 m. pasirodė romanas „Džeinė Eir“, kurį Charlotte pasirašė slapyvardžiu Currer Bell. Deja, netrukus mirė Charlotte‘ės brolis, o tų pačių metų pabaigoje – Emily. Nepraėjus ir pusmečiui, iš gyvenimo pasitraukė ir Anne. Abi seserys mirė nuo tuberkuliozės. Taip Charlotte liko viena su tėvu. Tuo sunkiu laikotarpiu romanas „Džeinė Eir“ susilaukė milžiniško populiarumo ir rašytojai buvo siūloma vykti į Londoną. Trumpas laikotarpis šiame mieste buvo vienas geriausių jos gyvenime.

1854 m. Charlotte ištekėjo už Arthuro Bell Nichollso, vikaro, kuris tapo ne vieno jos kūrinio veikėjų prototipu. Netrukus rašytoja pradėjo lauktis vaikelio, tačiau būdama prastos sveikatos nesulaukė jo gimimo. 1855 m. kovo 31 d. Charlotte kartu su negimusiu kūdikiu mirė. Ir nors jos gyvenimas buvo trumpas ir sudėtingas, romanas „Džeinė Eir“ nepamirštamas iki šiol. O šiais metais apie jį dar kartą priminė Holivude sukurta nauja knygos ekranizacija.

Knygoje pasakojama apie...

XIX a. Anglijoje moteriai tapti kažkuo daugiau nei namų šeimininke ar aukle buvo labai sudėtinga. Viskas dar labiau komplikuodavosi, jei nepasisekdavo gimti turtinguose namuose. O tėvų neturinčių vaikų niekam iš viso nereikėdavo. Ch. Brontë romano pagrindinė veikėja bei pasakotoja ir yra neišvaizdi, prastos sveikatos ir neturinti abiejų tėvų mergaitė Džeinė Eir.    

Dešimties metų Džeinė gyvena turtingų giminaičių namuose, kur ji yra išnaudojama, skriaudžiama ir prilyginama tarnaitei. Jos pamotei prakalbus apie mokymąsi mergaičių mokykloje Louvude, Džeinė pradeda su nekantrumu laukti šios galimybės. Deja, mokykloje, skirtoje našlaitėms, mergaitės yra ne tik marinamos badu, bet ir nuolat žeminamos.

– Kodėl ji, paniekindama visas šios mokyklos taisykles ir nuostatus, taip akiplėšiškai vaikosi pasaulio tuštybių?... Ir ji tai daro čia, šitoje evangeliškoje labdarybės prieglaudoje? Kaip ji drįsta vaikščioti su šitokia kupeta garbanų?

– Džulijos plaukai garbanojasi iš prigimties, –  atsakė mis Templ dar ramesniu balsu.

– Iš prigimties! Bet mes neturime paisyti prigimties.

Laimei, absurdiškoms Louvudo taisyklėms atėjo galas prasidėjus šiltinės protrūkiui. Tik tada visi pamatė, kokiomis baisiomis sąlygomis auga mergaitės. Pasikeitus mokyklos vadovybei, Džeinė Eir dar aštuonerius metus praleidžia joje. Paskutiniuosius metus praleisdama nebe kaip mokinė, o kaip mokytoja. Ir tik noras atrasti tikrąjį gyvenimą, pamatyti pasaulį ir jį pajusti, ją ištraukia iš ramaus mokyklos užutekio.

Aštuoniolikmetė Džeinė įsidarbina aukle paslaptingame ir keistame Thornfieldo dvare. Ji turi  mokyti prancūzaitę Adelę, kurios mama mirusi, o tėvas nėra žinomas. Niūrokame dvare pradeda skleistis iki tol užgniaužta Džeinės asmenybė. O dvaro šeimininkas – Edvardas Ročesteris – tampa ne tik darbdaviu ir puikiu pašnekovu, bet ir didžiąja gyvenimo meile. Kaip ir tikrame gyvenime, taip ir šiame romane, niekas nėra paprasta ir lengvai įgyvendinama. Edvardas turi paslaptį, kuri naktimis klaidžioja po dvarą, garsiai kvatodamasi ir kartas nuo karto sukelia gaisrus. Ši dvaro šeimininką persekiojanti šmėkla apvers Džeinės gyvenimą aukštyn kojom ir nuves ją keisčiausiais keliais.

Šią knygą rekomenduoju perskaityti tiems, kurie mėgsta lėtai besiskleidžiančius pasakojimus, tikroviškus siužetus ir yra neabejingi Viktorijos epochos Anglijai.

Malonaus skaitymo ilgėjančiais rudens vakarais!

Aleksandra Strelcova

Ar Tu jau skaitei?