1.


MORKŪNAS, Gendrutis
Grįžimo istorija
Leidykla "Nieko rimto"

Pagrindinė šios apysakos veikėja Vilija po dvylikos metų – kaip sykis, rugsėjo (!) mėnesį – grįžta į savo šeimą, į savo kaimą, pradeda lankyti mokyklą. Skaitytojas, kaip ir knygos veikėjai, sužino, kad tuos dvylika metų Vilija praleido ten, kur „buvo šviesu ir šilta“, kažkokioje Vaikų šalyje. Bet apie tą šalį daugiau nieko autorius nepasakoja. Mat jam svarbiausia yra parodyti, kaip sudėtinga Vilijai, kuri yra KITOKIA, prisitaikyti šiuolaikiniame pasaulyje, kaip keistai atrodo tie, kurie „nieko neperka“, nėra daiktų vergai. Kūrinyje iškeliamos patyčių, prisitaikymo ir kitos problemos.

Didžiuma kūrinio vaizdų – „kaip gyvenime“, tai yra tikroviški, psichologiškai įtikinami. Tačiau labai svarbios ir sąlygiškosios raiškos formos – magiškojo realizmo fragmentai, vizijos etc. Dėmesį prikausto ne tik originalus, nebanalus knygos siužetas, bet ir pasakotojas, kuris daug samprotauja, nuolat ką nors prisimena, filosofuoja, ironizuoja, o svarbiausia – labai gerbia knygos adrestą paauglį ir skatina jį mąstyti.

Tai nėra lengvo pasiskaitymo knyga. Bet... juk vasara baigėsi, laikas grįžti prie turiningos ir prasmingos literatūros.
                                                                                               Kęstutis Urba

2.

KESTNERIS, Erichas
Kenigsbruko gatvė ir aš
Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas
Leidykla "Gimtasis žodis"

Į Ericho Kestnerio knygas žvilgeriu dažnai. Galiu jas skaityti po kelis kartus. Romaną "Fabianas" antrąjį kartą pradėjau skaityti tuoj pat - vos spėjusi užversti paskutinį puslapį.

Šis romanas anaiptol ne vaikiškas. Nors skaitytojų meilę Kestneriui pelnė būtent knygos vaikams. Suprasite mane, jei skaitėte "Dvynukes" , "Emilį ir seklius", „Mažąjį žmogeliuką“.

Kam skirta apysaka "Kenigsbruko gatvė ir aš" ?

"Mieli vaikai ir nevaikai!" - taip kreipiasi rašytojas į mus knygos įžangoje. Vadinasi, į visus. Labiausiai į tuos, kurie tiki, kad prisiminimai - mūsų gyvenimo šauni palyda.

„Prisiminimų neuždarysi nei stalčiuose, nei spintose, nei galvose. Jie gyvena mumyse. Paprastai snaudžia, bet gyvena ir kvėpuoja, ir kartais atmerkia akis.“

Prisiminimų sujudimas – taip galime vadinti Ericho Kestnerio pasakojimą. Apie savo vaikystę, jaunystę...

Kas šioje knygoje suvilioja labiausiai? Mane – Drezdenas. Ir mama. O jau mokytojai...

„Drezdenas buvo nuostabus miestas. Galite manimi tikėti. Turite tikėti. Juk nė vienas iš jūsų, nors tėvas ir kažin koks turtingas būtų, negalės, sėdęs į traukinį, nuvažiuoti ir pasižiūrėti. Mat Drezdeno miesto nebėra. Jis, išskyrus menkus likučius, dingo nuo žemės paviršiaus. Antrasis pasaulinis karas nušlavė jį per vieną vienintelę naktį, vienu vieninteliu rankos mostu“, - pasakoja rašytojas.

Yra Drezdenas, yra... Kestnerio knygoje – net ir labai yra. Namai, daiktai, žmonės, arkliai. Kavinės, tramvajai...

O mama?

Mamos Kastnerio knygose visada... visada... tokios... ne šiaip mamos. Jos išmintingos. Jautrios. Smagios. Juk ir tikroji rašytojo mama buvo būtent tokia.

Na, o mokytojus, perskaitę knygą, aptarkite patys... 
                                                                                     Gintarė Adomaitytė

HAUGEN, Tormod
Georgas ir Glorija: Pasakojimas apie meilę
Leidykla "Nieko rimto"

Georgas myli Gloriją. Rašinėja jai laiškelius, vaikšto paskui ją mokykloje. O Glorija... Ji nė nepastebi Georgo. Jos galvoje sukasi mintys apie visai kitą berniuką. Bet viskas susisuka taip, kad Georgas ir Glorija – kartu. Tik ar ilgam? Ar atsiras „juoda katė“, kuri perbėgs kelią?

Tai labai šilta su švelniu humoru papasakota istorija apie paauglių meilę, draugystę. Ir tuo pat metu – apie tai, kad meilė – ne tik nuolatinis buvimas kartu ir dūsavimai parke ant suoliuko. Tai dar ir pakantumas, mokėjimas suprasti ir atleisti. Svarbiausia – atleisti. 
                                                                                             Vita Mozūraitė

Balsavimo rezultatus rasite čia: "Išrinkta rugsėjo mėnesio knyga"