19:00. Antradienis. Stoviniuoju su telefonu rankoje didžiulio Vilniaus spaudos rūmų pastato antro aukšto fojė ir skaitinėju teatro spektaklių afišas. Teatro sezonas dar neprasidėjęs, bet už durų jau šnara jo darbuotojai.

Netrukus, pro duris išnyra pažįstamas žmogus, mano pašnekovas – režisuojantis, dainuojantis ir muzikuojantis aktorius Andrius Kaniava. Tamsiais teatro koridoriais, žiūrėdami po kojomis ir kartas nuo karto užkliūdami už vieno kito nematomo daikto pasiekiame kavinukę, kur aktorius man pasiūlo kavos. Paaiškėja, kad kavos aparatas neveikia, todėl numojame į jį ranka ir patraukiame į paslaptingą, keisčiausių daiktų kupiną teatro aktorių poilsio (ir darbo) kambarėlį, kur ir prasidėjo mūsų chaotiškas pokalbis apie skaitymą, kūrybą, atminties problemas.

Visada mėgau skaityti. Tiesa, ne mokykloje. Mokyklos apskritai nemėgau ir nelabai ką iš jos atsimenu. Visai nemokėjau ir nesupratau tiksliųjų mokslų, patiko nebent literatūros dalykai. Smagu, kad anais laikais dar galėdavai gauti trejetą [1]. Vaikystėje skaitydavau knygas apie indėnus, būdamas paauglys mėginau skaityti visus Fiodoro Dostojevskio kūrinius, bet per kančias perskaitęs „Nusikaltimas ir bausmė“ mečiau šitą užsiėmimą. Nusprendžiau, kad tokios knygos ne man. Tiesa, suaugęs daugumą F. Dostojevskio knygų perskaičiau su didžiausiu malonumu, taigi, matyt, kiekvienai knygai yra savas laikas.

Atsimenu, skaitydavau su mama virtuvėje. Sėdėdavome kartu ir skaitydavome abu po knygą. Pasidalindavome cukrinėmis, kad būtų po knyga pasikišt ir taip vakarodavome. Tiesa, žmona taip ir nesuprato niekada tokio mano elgesio, nes jos šeimoje knygos buvo labai gerbiamos ir prie maisto jokiu būdu negalėjo atsidurti. Dabar skaitymas mano gyvenime užima keistą padėtį. Įpratau kas vakarą ką nors paskaityt, nors du puslapius, bet paskaityt. Keistas dalykas, bet skaitau vakarais. Per skaitymus patamsy ir akis turbūt susigadinau (juokiasi), kai vaikystėje kiaulyte sirgau, skaičiau be pertraukos. Knygų gaunu įvairiausiais būdais, neretai – iš bibliotekų. Tiesa, jokioje bibliotekoje šiuo metu nesu prisiregistravęs, nes vieną kartą teko sumokėti maždaug 100 litų baudą, nes sugebėjau kraustydamasis kažkur pradanginti Jurgio Kunčino poezijos knygelę. Bet ką darysi, visko juk pasitaiko. Viena kolegė parekomendavo perskaityti Kaukazo kalnuose gyvenančio produktyvaus rusų rašytojo Aleksandro Stroganovo pjesę. Labai patiko, iš to gimė ir spektaklis „Aktas“.

Kūrybinio įkvėpimo neieškau. Reikia nuotaikos rašymui. Jei gera nuotaika, galiu rašyt kai aplink rėkia vaikai, už sienos bilda kaimynai – visa tai nesvarbu. Bet jei nuotaikos nėr, kūrybą galima pamiršt. Siaubinga, kai reikia atlikt kokį darbą iki nurodytos datos. Įdomu, kad iki šiol gavęs darbui atlikti pusę metų, paskutinį trečdalį vis viena darau paskutinę akimirką. Mėgstu dirbti ir planuoti savo laiką pats. Kūrybinis įkvėpimas ateina netikėtai. Kartais netikėtai atsimeni prieš kelias dienas skaitytą eilutę ir ji pastūmėja ką nors sukurti. Kad ir šitas pokalbis po kelių dienų man gali duoti vieną ar kitą mintį. Netikėtai atsimeni keisčiausių dalykų. Apskritai aktoriai dažniausiai atmintimi nesiskundžia.

Tiesa, juokinga, kad paprašytas pasakyt tam tikro spektaklio veiksmo tekstą, niekaip jo neatsiminčiau. Bet pradedi vaidint ir pasiekęs tą vietą savaime prisimeni, ką reikia daryt ir ką reikia sakyt. Prisimeni veiksmą, ne žodžius. Kurdamas muziką niekada neužsirašinėdavau tekstų ir dainuodavau juos iš atminties, tiesiog pradėjus groti tekstas savaime ateidavo į galvą. Atsimenu vieną juokingą atvejį „Vandenio“ klube Palangoje. Kažkokia juoda diena buvo. Atrodo, kas antros dainos tekstą pamiršdavau, bet pirmoje eilėj sėdėjo tokia simpatiška mergina, kuri visą koncerto repertuarą mintinai mokėjo ir padėjo išsisukt. Dabar jau atėjo laikas užsirašinėti dainų tekstus, kai galva tokia nepatikima pasidarė.

Man išeinant iš teatro, Andrių Kaniavą pasitiko nauji pašnekovai, su savais klausimais ir savais reikalais. Paspaudėme vienas kitam ranką ir maloniai praleidę valandėlę, išsiskirstėme. Ilgai galvojau kokį įspūdį man paliko šis aktorius... galop nusprendžiau, kad tam puikiai tiktų geras A. Kaniavos pažįstamo Dovydo Petuchausko apibūdinimas – žmogus paprastas ir nesugadintas pinigų.

________________________________________________________________
[1] Seniai seniai, kai Andrius Kaniava dar lankė mokyklą, buvo penkiabalė vertinimo sistema ir trejetas buvo patenkinamas balas (kaip dabar ketvertas).

Parengė Šarūnas Čėsna