1. Išrinkta kovo Mėnesio knyga




Angela Sommer-Bodenburg
Hana, mažasis Dievo angelėlis
Romanas / iš vokiečių kalbos vertė Danutė Povilavičiūtė. - Vilnius: Vyturys, 1999. - 126 p. - (Iš „Vyturio“ kišenės)

Prieš pradėdamas skaityti šią knygą, pirmiausia atidžiai įsižiūrėk į viršelį. Nieko? Tada perskaityk H.Ch. Anderseno pasaką „Mergaitė su degtukais“. Štai dabar ir pradėk skaityti „Haną...“

Ar teko kada rašyti rašinį... apie angelus? Kaip manai, ką galėtum apie juos parašyti? Ir dar ne bet kokį, bet ilgą ir kuriuo, anot mokytojo pono Findlingo, „per Kalėdas pradžiugintume savo tėvus“! O jeigu mokytojas iš tavęs tikisi daugiau?... Sunku, tiesa? O štai Hanai - ne. Ji sako: „Rašyk paprastai: Dievas yra Dievas!<∙∙∙> Paslaptis yra paslaptis tol, kol neatskleista“.

Įdomi, linksma ši mergaitė. Brolio Volfgango draugams sugalvoja keistus vardus (pvz. Palmė Ant Galvos), iškraipo žodžius: vietoj sirena „cypynė“, humoras „muhoras“... O mamos nuotaikas skirsto į šalčio zonas (Kanada, Norvegija ir pan.) Tačiau ponia Bekman Haną vadina Dievo mažuoju angelėliu.

O tu savo broliuką ar sesutę galėtum taip pavadinti? Nežinai? Tada tau reikia jį ar ją stebėti. Patikėk, yra tokių angelėlių. Štai Hana - vienas iš jų. Šioje šeimoje ji ne šiaip sau: turi kitus išmokyti mylėti. Net tėtį nustebina jos žodžiai, kad nėra jokio pragaro, „tik žmonės vienas kitam padaro pragarą“. Ar gali mažasis angelėlis ištirpdyti kietą ledą? Kodėl šeimoje „ledynmetis“? O motinos širdis mėlyna?

O ką darytum, jei mama nuolat tave baustų, uždarydama į „belangę patalpą“? Verktum? Šauktum? Rėktum?... O Hana - žaidžia. Dažniausiai žaidžia su rankos nykščiais dramblius. Tik vaizduotės dėka šie milžinai kalba, dainuoja, net skraido, o svarbiausia, „jų iš tavęs niekas negalės atimti“.

Brolis stebisi, kaip sesutė geba tyliai iškęsti nemeilės skausmą: „tokiomis akimirkomis Hana man atrodydavo ypatinga, nežemiška. Tik angelas gali būti toks švelnus, trapus ir tuo pat metu toks tvirtas“.

Knyga - romanas - dienoraštis. Tik vienuolika įrašų. O minčių - daug ir įvairių.

                                   Jūratė Kuliukienė

2.

Jutta Richter
Lydekos vasara
Apysaka / Jutta Richter; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Klimkaitė; iliustravo Eglė Kuckaitė. - Vilnius: Alma littera, 2006. - 103 p. - (10+)

Apie draugystę parašyta tiek knygų, vis dėlto kiekviena jų kitokia. Pasakotoja Ana (ji vyriausia iš trijų) yra Danielio ir Luko draugė. Ir kaip gali būti kitaip, jei net mamos draugauja. Trys vaikai įprastai leidžia vasaros dienas: važinėja dviračiu, žvejoja. Anot Anos, „Mes buvome trise, ir to visai pakako“. Vaikai pastabūs: žavisi šimtmečio vasaros grožybėmis: jiems „gražiausios pasaulyje spalvos: rapsų geltonis, kraujo spalvos buvo raudonis ir virš jų gilus dangaus mėlis“.

Knygoje vaizduojami vaikų ir tėvų santykiai. Anos mintys apie suaugusiųjų pasaulį skaitytoją gali nustebinti savo branda. Jai keista, kad suaugę dedasi pažįstantys savo vaikus, kai yra visiškai kitaip. Suaugę vengia apie skausmą kalbėti su vaikais, Ana pati susipranta, kad kažkas berniukų šeimoje ne taip: „Tebuvo sakoma, kad Gizela turinti save tausoti, kad jai tas kvailas reikalas ir kad gydytojai jau kaip nors su tuo susidoros“. Anai dažnai atrodo, kad mama jos nesupranta:

Kodėl ji tokia neteisinga?
Kodėl visuomet aš kalta?
Kodėl ji niekada neranda gero žodžio man?
Juk aš esu jos vienintelis vaikas.
Jei norėdavau ją apkabinti, juokdamasi nustumdavo šalin. „Tu mane dusini! Nebūk tokia ūmi!
Tačiau aš buvau ūmi, ypač tada, kai norėdavau parodyti, kaip stipriai ją myliu. Tenorėjau, kad ir ji man tai parodytų. Tačiau tai ji darydavo labai retai.

Vaikai daug mąsto ir apie Dievą. Jų klausimai tokie rimti, kad net sunku suvokti, ar iš tikro vaikai gali taip giliai mąstyti. Turbūt gali, kai šalia skausmas… Berniukai jaudinasi dėl savo mamos, Anai skaudu dėl tėčio... Giliai širdyje Ana vis dėlto tiki, kad Dievas su ja.

Žūtbūtinis berniukų noras pagauti lydeką susijęs su jų mamos Gizelos sveikata. Gaudo tą žuvį beveik visą vasarą: tai negalima gaudyti, kol lydekos neršia, tai neturi tinkamos meškerės, tai vėl kas sutrukdo. Jei pagaus tą žuvį, tai…

Ši knyga apie skaudžią netektį – artimojo mirtį… Apie tokią patirtį rašyti moka ne kiekvienas. Apie tai bandyta kalbėti ne vieno rašytojo: bene pirmoji vaikams apie mirtį rašė Astrid Lidgren knygoje „Broliai Liūtaširdžiai“. Apie skausmą netekus artimo rašė ir Johanna Thydell „Žvaigždėtos lubos“, Katarina Mazetti „Bandykim nekalbėti apie dievą“.

Violeta Juodelienė

3.

Ona Jautakienė
Kai aš buvau Kleo
Apysaka / dailininkė Aida Janonytė. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2009. - 84 p.

Kleo, Kleopas arba Opa - tai vienas ir tas pats vaikinas, sakytum, lyg jau matytas, lyg pažįstamas.

Kur aš galėjau jį sutikti? Bene Muzikos mokyklos koncerte?

O gal regėjau jį stotyje, kantriai laukiantį, kada pasirodys autobusas jo kaimo link?

Kleo ir jo jausmai, jo nuotykiai, jo patirtis, jo naivi klasta ir didelė drąsa bus suvokiami daugeliui Lietuvos skaitytojų. Savas jis, savas...

O ar neteko Tau, skaitytojau, susigrumti su klasės pabaisa? Jis ir turtingiausias, ir neva šauniausias, ir taisykles diktuoti skuba pirmasis... Visa klaės prieš jį nulenkusi galvas, kol... Kol kas?

Skaitykite knygą...

Ją tikrai verta skaityti ir dėl nuotykių: o ar nesvajojate rasti lobį? Bent jau jo paieškoti?

Painūs ir žavūs suaugusiųjų santykiai - kad ir ne jauni tie žmonės, bet jausmai tai liepsnoja. Nejau neįdomu? Juo labiau, kad karštai pulsuoja ir paauglio Kleo širdis.

Na taip, vienas didysis knygos privalumų - šuns istorija. Niekam nereikalingos, neklusnaus, atstumto šuns...

Man knygoje labiausiai patiko keli sakiniai apie Stefanijos žvaigždę. Ir dar tas zvimbiantis naktinis autobusas. Įtariu,  juo keliavau ir aš.

Gintarė Adomaitytė