|
1.

Gendrutis Morkūnas Velniškai karštos atostogos Apysaka / dailininkė Lina Žutautė. – Vilnius : Nieko rimto, 2009. – 100 p.
Šią knygą pamils tie skaitytojai, kurie svajoja turėti kaimą, bet jo neturi.
Taip nutiko man...
Kai pagaliau į svajonių vietą buvau nuvežta, nelabai žinojau ką ten veikti - panašiai kaip Pijus. Ir į mane, kaip į Pijų, kaimiečiai žvilgčiojo nepatikliai. Bet vieną dieną - ir vėl, visai kaip Pijų - mane užkalbino bendraamžiai...
Pamils knygą ir tie žmonės, kurie mėgsta skaityti siaubiakus.
Velniškai karštos atostogos - tai siaubo apysaka, mįslingumu, paslapties tirštumu prilygstanti ir Stefanui Kingui, ir Edgarui Po. Kuo skiriasi nuo pasaulio siaubo klasikos? Tik tuo, kad pasakojimas labiau savas, atpažįstamas, artimas.
Pelkių grožis ir klasta negali nevilioti. Gyvenu prie ežerų, bet dažnokai patraukiu pelkynų link. Ar todėl, kad pasak rašytojo, ten - pelkėse - slepiasi...
...kas?
Karšta knyga - ir ne tik atostogoms.
Gintarė Adomaitytė
2. Išrinkta sausio Mėnesio knyga

Ulf Stark Sikstenas Apysaka / vertė Raimonda Jonkutė; iliustravo Lina Dūdaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2007. – 100 p.
Sveikas, Lietuvos PAAUGLY!
Patikėk, žinau iš patirties, kad, norint gauti gerą knygą, visai nebūtina lėkti į knygyną. Daug jų - GERŲ - laukia tavęs bibliotekų lentynose, tik tu to nežinai.
Švedo Ulf Stark „Sikstenas“ tol netapo populiariausia mūsų mokykloje knyga, kol du berniukai jos šmaikščiai nepristatė viename renginyje.
Tai 2007 m. leidyklos „Nieko rimto“ išleista knygutė. Turėtum ją rasti kiekvienoje bibliotekoje. Mažutė (vos 100 puslapių ), dailininkės Linos Dūdaitės šmaikščiai „džinsiniu audiniu aptempta“, tokia „sava“, miela ir labai viliojanti. Jeigu tavo nuotaika ne pati geriausia, – pats tas vaistas!
Apysakos herojus Sikstenas gyvena tik su tėčiu. „Kai mama išsikraustė pas savo naująjį vyrą, tėtis be Siksteno daugiau nieko neturi. Būti kieno nors vieninteliu – ne taip jau ir lengva. Tėtis nuolat nori, kad jie leistų laiką kartu“. Sikstenui tai darosi įkyru. Jį erzina nuolatinis tėvo dėmesys, netvarka namuose, sugedusi skalbyklė, nešvarūs drabužiai, mirguliuojantis televizorius... Gerai, kad šalia protingas draugas (net 2 metais vyresnis!) Jontė, prieš kurį nereikia apsimetinėti. Jontė labai kūrybingas. Jis moka kurti ne tik eilėraščius, bet ir jausmingus laiškus. Jontė pasiūlo ir organizuoja Siksteno tėčiui naujos žmonos paieškas...
Berniukų ketinimai labai nuoširdūs, o situacijos susiklosto tokios komiškos... Kol pagaliau... pagaliau pavyksta!
Danutė Miknevičienė
3.

Akvilina Cicėnaitė Viskas apie mano šeimą Romanas. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 157 p. – (Mergaičių lyga)
Akvilinos Cicėnaitės romanas – tai knyga visiems: ir paaugliams, ir jų tėvams. Joje su lengva ironija kalbama apie labai rimtus dalykus. Pasakotoja Monika – paauglė, svajojanti būti įvaikinta, svajojanti atskleisti šeimos paslaptį. Jai greitai trylika. Anot Monikos, ji gyvena naujai iškeptoje šeimoje. Reikia būti kantriai su netikra seseria Marta, su mažuoju broliuku Martinu, su mama ir jos vyru Simonu. Labiausiai mergina ilgisi savo senelės, kuri viską išmano, daug žino...
Ar jums nepradėjo pasaulis verstis aukštyn kojomis, kai sulaukėte trylikos? Kodėl Moniką ima juokas, kai to mažiausiai reikia? Kodėl ne ji viena namuose prislėgta ir nusiminusi? Nuolatiniai klausimai, neduodantys ramybės: kas yra meilė? Kas yra energijos tvermės dėsnis? Nejauku sužinojus, kad ir netikra sesuo Marta jaučiasi kaip įvaikinta. Jau tas gyvenimas – vien staigmenos, vien paslaptys...
Kas nepatinka Monikai, aišku bene kiekviename skyriuje. O kas patinka? Monikai patinka balta spalva, mat ji primena tuščią neprirašytą popieriaus lapą... Mėgsta kates, su Hilda abi slapčia pasikalba mintimis... Dar patinka netikra sesuo Margarita, sukėlusi tiek sumaišties Monikos gyvenime... Patinka puoštis pirmajam pasimatymui... Juk jums pažįstamas jausmas, kai Monika dūsauja dėl bendraklasio. Ar gali būti, kad ji nors šiek tiek jam patinka? O jis jai? Jau ta meilė...
Monika smalsi, noras pažinti pasaulį ir save gena jos dienas pirmyn. Paauglę kartais kamuoja beprasmybės jausmas, arba galva nušvinta netikėta tiesos akimirka, kad „niekada, niekada negali iš tikro pažinti žmogaus. Gali net ir nežinoti, kaip jis jaučiasi, apie ką galvoja. Ką myli ir ko nemyli. Net jei gyveni su juo viename kambaryje.“ Dar keisčiau suprasti, kad galima žmogų šitiek laiko matyti ir visai jo nepažinoti...
Skaitydami šią knygą nenuobodžiausite. Dialogai gyvina kalbą, juos keičia įvairūs aprašymai, rodos, net ir pats skaitytojas dalyvauja veiksme. Kasdieniai įvykiai veja vienas kitą, paaugliškos svajonės tampa realybe, o paslaptys reiškia, kad pasaulis be jų būtų nuobodus.
Violeta Juodelienė
Balsavimo rezultatai.
|