1.

Maksas Frajus
Atėjūnas
Romanas / iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė; iliustravo Sigutė Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2005. – 422 p.


Skaitant Makso Frajaus slapyvardžiu rašančios rusų rašytojos Svetlanos Martinčiuk  Atėjūną, sunku išlikti abejingam. Iki smulkiausių detalių apgalvotas pasaulis nepaleidžia net atsitraukus nuo knygos. O kartais pradeda atrodyti, kad Echo miesto realybė yra tikresnė negu mūsų pasaulio. Dialogai ir pasakotojo pastabos privers nusišypsoti net rimčiausią skaitytoją. Vietų ir valgių pavadinimai bei veikėjų vardai padės pramankštinti smegenis ir palavinti atmintį, nes yra išskirtiniai ir ne visada lengvai perskaitomi. Pavyzdžiui, skaniausi patiekalai gaminami užeigoje Rajūnas Bunba, Makso Frajaus pareigos yra Jungtinės Karalystės sostinės Mažosios slaptosios paieškos kariuomenės Garbiojo Viršininko Naktinis Veidas, o jo bendradarbiai – seras Melifaras, Kofa Jochas, Šurfas Lonli-Loklis, Lukfis Pencas ir ledi Melamori Blim.

Pagrindinis veikėjas – Maksas Frajus – yra paprastas nevykėlis, kuriam daug geriau sekasi miegoti ir sapnuoti negu gyventi realų gyvenimą. Jo kelionė į Echo labirintus prasideda nuo sapno, kuriame jis susipažįsta su Džufinu Chali, Jungtinės Karalystės sostinės Mažosios slaptosios paieškos kariuomenės Garbiuoju viršininku. Maksui pasiūloma tarnyba Echo mieste ir taip prasideda naujas gyvenimo etapas. Eche jis yra pristatomas kaip barbaras, gimęs Vuko grafystės ir Tuščiųjų Žemių pasienyje. Ir visiškai nenuostabu, kad Maksui tenka toks apibūdinimas, nes jis nežino tam pasauliui įprastų dalykų: ką sakyti susipažįstant („Regiu tave lyg tikrovėje!“), kaip apsirengti lochį – tumulą spalvotų audinių, valgyti, pasitelkiant kiekvienam patiekalui skirtą įrankį, vairuoti amobilerį ir panašiai. Galiausiai Maksui Frajui reikia susipažinti ir su įvairiomis magijos rūšimis, išmokti bendrauti mintimis ir prakalbinti daiktus.

Knygos veiksmas yra paremtas detektyvinėmis istorijomis, kurias ir turi išnarplioti Maksas Frajus. Galima teigti, kad jis yra savotiškas Šerlokas Holmsas, tik turintis ypatingų galių ir dažniausiai nesuvokiantis, ką daro. Vis dėlto ne viena byla nėra pradedama spręsti gausiai ir skaniai nepavalgius. Kaip teigia seras Džufinas Chali: „Jeigu kolegoms patinka ta pati virtuvė, psichologinė kolektyvo dermė garantuota“.

Paklajoti Echo labirintais patariu visiems, kurie norėtų susipažinti su spalvingu, ironišku ir užburiančiu pasauliu, yra neabejingi magijai ir nuotykiams. Svarbu prisiminti, kad vieną kartą patekus į Echo labirintus, bus sudėtinga iš jų išeiti. Ir kiekvieną naktį, eidamas miegoti, tikėsiesi, kad į tavo sapną pasibels seras Džufinas Chali ir pasiūlys padirbėti kitoje realybėje.

Aleksandra Strelcova

2. Išrinkta birželio Mėnesio knyga




Katherine Paterson
Tiltas į Terabitiją
Apysaka / iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė. – Vilnius: Obuolys, 2007. – 159 p.


Vieversių upelio pradinės mokyklos berniukai dažnai rungiasi, kas iš jų greičiausias bėgikas. Juo ruošiasi tapti ir Džesas Aronsas. „Visą vasarą kasdien keliasi anksčiau ir bėgioja. Jeigu jis dar kiek pasitreniruos, – Dieve, ir kodėl jis nedarė to anksčiau!? – tai prasidėjus mokslams bus geriausias bėgikas penktoje klasėje“. Geltonplaukis Džesas „niekada nesimokė taisyklingai bėgti, bet jo kojos, palyginti su kitų dešimtmečių, buvo labai ilgos, o jau ištvermės visi būtų galėję pavydėti“. Tačiau rungtynes netikėtai sudrumsčia  atvykėlė Leslė Berk.

Mokykloje Džesui labiausiai patinka muzikos mokytoja Edmads. Tai „viena iš Džeso paslapčių“. Tik jai berniukas išdrįsta parodyti piešinius, tik ji žino, kaip Džesui patinka piešimas.

Džesas gyvena su tėvais ir seserimis. „Kai esi vienintelis berniukas tarp keturių seserų ir vyresniosios tave niekina nuo to laiko, kai nesileidi aprengiamas ir vežiojamas senu surūdijusiu lėlių vežimėliu, o jaunesnioji paleidžia dūdas, kai tik sužvairuoji akimis, tai labai smagu, kai kas nors tave dievina. Net jeigu kartais ir trukdo“.

Leslė Berk pamažu susidraugauja su Džesu. Jų draugystė graži ir tvirta. Pamažu jie nusuprendžia, kad gerai būtų turėti „tokią slaptą vietą, apie kurią niekas pasaulyje nežinotų“, ir ją randa „čia, kur sedulos ir Judo medžiai žaidė slėpynių tarp ąžuolų ir spygliuočių, o saulės spinduliai, trykšdami pro medžių kamienus, maloniai lyžčiojo jiems kojas“. Pavadina ją Terabitija. Jeigu Leslė žino, kaip elgtis paslaptingos šalies valdovams, tai Džesas moka statyti. Čia jis nepamainomas. Taigi abu tampa Terabitijos šalies valdovais...

Kiek linksmų ir liūdnų akimirkų teks patirti Leslei ir Džesui, sužinosite skaitydami šią nuostabią knygą apie draugystę, apie paslaptingą Terabitijos šalį.

Malonaus laisvalaikio su knyga.

Violeta Juodelienė

3.




Gary Paulsen
Brajano kirvis
Romanas / iš anglų kalbos vertė Vilmantas Vilkončius; iliustravo Rima Maminskaitė. - Vilnius: Alma littera, 2008. - 191 p. - (10+)


Sveiki!

Šį kartą kreipiuosi į berniukus: penktokus, šeštokus, septintokus. Jūs, nutrūktgalviai, turėdami viską: ir mamą, ir tėtį, ir skaniai pavalgyti, ir gražiai apsirengti - dažnai ta gerove esate nepatenkinti. Pavyzdžiui, supykstate, kai mama paliepia susitvarkyti kambarį, verkšlenate, kad skaudžiai įgėlė uodas... Siūlau vaistą nuo šios ligos. Perskaitykite amerikiečių   rašytojo Gary Paulsen „Brajano kirvį“!

Vasaros atostogos! Atsiveria viliojančios perspektyvos! Kaip ir trylikamečiam Brajanui, kuris, paskubomis už diržo užsikišęs mamos dovanotą kirvelį, atsisėda į lėktuvą, nuskraidinsiantį jį pas tėtį. (Brajano tėvai išsiskyrę.) O atsisėda jis ne bet kur, o į antrojo lakūno sėdynę. Geraširdis lakūnas leidžia berniukui pavairuoti lėktuvą ir... prasideda kvapą gniaužiantys nuotykiai! Lakūną staiga ištinka stiprus širdies smūgis. Brajanas gaudžiančiame nepilotuojamame lėktuve lieka vienas...

Skaitai ir žaviesi Brajano ryžtu. Sunkiausiomis valandomis jis stengiasi prisiminti, ką mokėsi per pamokas, ką skaitė knygose, ką matė televizijos laidose apie gamtą. Prisimena anglų kalbos mokytojo žodžius, „kad reikia pasitikėti savimi, mąstyti ryžtingai, nieku gyvu nepasiduoti“. Plikomis rankomis susidūręs su laukine gamta, berniukas perpranta svarbiausią išlikimo taisyklę: „savęs gailėjimas nieko neduoda“. Didžiulėmis valios pastangomis Brajanas išmoksta susirasti maisto, įkurti ugnį. Įspūdingi jo susidūrimai su laukinės gamtos gyventojais: „tankiu uodų ir muselių spiečiumi“, smaližiumi milžinu lokiu, piktąja nakties viešnia  dygliakiaule, padovanojusia  „maisto“ vėžle, atėmusiu tą „maistą“ skunku , „pamišėle“ briede ir kt.

Mamos dovanotas kirvukas tapo vieninteliu Brajano ginklu kovoje su laukine gamta. Tai lyg ir užuomina visiems, kad Mamos sergsti vaikus, net būdamos toli nuo jų.

Laukinėje gamtoje Brajanas praleidžia 54 dienas (beveik 2 mėnesius!). Ir išeina tikrą vyriškumo mokyklą! Išmoksta kantrybės. Patiria, kiek žalos atneša padarytos klaidos. Išlavėja jo gebėjimas pastebėti, kas dedasi aplinkui.

Išlikimo istoriją kerinčia daro nuostabūs gamtos aprašymai. Pavyzdžiui, „viskas buvo taip žalia, kad ta žaluma tiesiog skverbėsi į Brajaną“ arba „saulė sprogdino dangų, trenkte trenkė per jį su vakaro žara, ir toji spalva nusileido į ežero vandenį, užplieskė medžius. Nuostabus grožis. Taip norėjosi pasidalyti juo su kuo nors“.

Belieka tik palinkėti smagaus skaitymo ir nuostabios vasaros

Danutė Miknevičienė