Iš anglų kalbos vertė Irena Balčiūnienė. - Vilnius: Baltos lankos, 2007. - 351 p.


„Kelyje“- paprastai kultine vadinama Keruako knyga, jau tris kartus šturmavusi Lietuvos knygynų lentynas. Naujausio leidimo knygos viršelis puikiai atspindi knygos tematiką – tai istorija apie du iš gyvenimo pančių ištrūkusius žmones, pasiryžusius keliauti visur ir visada, pamirštant tiek kitus, tiek save.

Du pagrindiniai knygos herojai - draugai, vadinantys save broliais – Dinas Moriartis ir Selas Paradaisas skiriasi kaip diena ir naktis. Dinas – „kalėjimo vaikėzas“, kilęs iš valkatų ir girtuoklių šeimos, tuo tarpu Selas – potencialus rašytojas, su ką tik gautu universiteto diplomu rankose. Tiesa, Selas savo padėtimi toli gražu nesididžiuoja: „Velniškai norėjau būti Denverio meksikiečiu arba net nuskurdusiu nusiplūkusiu japonu, bet kuo – tik ne savim, liūdnu „baltuoju“, praradusiu iliuzijas“.

Jie abu nepaliesti beatodairiško pinigų ir materialinės gerovės siekio, apie mus galvoja taip: „Juos slegia rūpesčiai, jie <...> suka galvas <...>, kaip nuvažiuos ten, kur jiems reikia - <...>, o juk, šiaip ar taip, jie ten nuvyks <...>. Bet jie būtinai turi jaudintis, išduoti laiką <...> jų sielos nenurims tol, kol neįsitvers kokio tikrų tikrutėliausio rūpesčio.“ Bet kita vertus, abu priklausomi nuo alkoholio, narkotikų bei per didelės laisvės idealizavimo.

Tiek Selas, tiek Dinas trokšta žinių ir siekia tapti intelektualais. Dinas, daugiau nei trečdalį gyvenimo praleidęs kalėjime, geba ištisą naktį filosofuoti, o Nyčė ir Šopenhaueris jam žinomi ne blogiau, nei „žmogaus-voro“ personažas šių laikų šešiamečiui.

Šie du draugai ir kelias – neatsiejami dalykai. „Balta linija autostrados viduryje išsivyniodama kibo prie kairės priekinės padangos, tarsi augte suaugdama su mūsų lemtim“. O keliauja jie, kaip patys sako, „pro Memfį, Grinvilį, <...>, Port Aleną ir Orleaną <...>, Deltos uostus, Veneciją ir Didžiąją Nakties Gelmę į begalybę“.

Negalėjau nesižavėti Keruako meistriškumu piešiant veikėjų portretus bei už mašinos lango (ir ne tik) atsiveriančius vaizdinius. Stulbinamai įžvalgūs palyginimai, subtilios metaforos vaizdams suteikia  vaizduotėje dar ilgai mirgančio miražo įspūdį: „Užsikvempę ant turėklų žiūrėjome į didžiulius rudus upių motinos vandenis <...> lyg sugniuždytų sielų srautą, nešantį Montanos rąstus, Dakotos purvą...“. Veikėjų portretus autorius tapo net iš trijų pozicijų - per veikėjų veiksmus: „Jis čia nardė po denį, čia lėkė į viršų <...>; paskui staiga pamačiau jį besiskeryčiojantį ant tiltelio. Girdėjau, kaip jo beprotiškas juokas aidi po visą laivą“, taip pat veikėjų portretai piešiami tiesiogiai: „šis ištįsęs padžiūvėlis“, bei kitų veikėjų lūpomis: „-Dinas buvo kaip uraganas“.

Knygoje man labiausiai nepatiko požiūris į merginas. Jos vaizduojamos kaip išvaizdžios „pupytės“, kurių vaikinai siekia tik malonumui gauti. Vyro ir moters santykiai čia labiau primena šeimininkui besąlygiškai atsidavusį šunį. Knygoje pateikiamas požiūris į meilę visiškai nesuvokiamas. Nejaugi galima mylint vieną tuoktis su kita, o vaiką auginti su trečia? Čia, manau, ir atsiskleidžia visiškai nesuvaržyto žmogaus trūkumai... Taip pat mane nemaloniai nustebino, kaip Keruakas supranta žodį „draugystė“. Iki šiol maniau, jog draugas – tai ne tik tas žmogus, kuris tau įdomus, bet ir tas, kuris svarbesnis už tave patį, ypač, jei draugą gali vadinti „broliu“, tačiau, pasirodo, klydau. Cituoju Selą: „Pagalvojau, ar tik jis neiškeliavo visiems laikams. Man buvo nusispjaut“.

Apibendrindama, norėčiau pasakyti, jog „Kelyje“ pernelyg manęs nesužavėjo. Manau, jai stinga tam tikro "kabliuko", kuris gebėtų priversti skaitytoją neatplėšti akių nuo knygos puslapių. Nors ši knyga pristatoma kaip romanas, sužadinantis laisvės ir nuotykių troškimą, man jos siužetas pasirodė pernelyg monotoniškas, o knygos ritmas nuobodus, be jokių staigių posūkių ar vingrybių. Galbūt kažkada ši knyga tikrai ne be reikalo nusipelnė hipių ir bitnikų kartos Odisėjos vardą, tačiau man, XXI amžiuje gyvenančiam žmogui, tos kartos puoselėtos vertybės atrodo pernelyg utopiškos, o visiškas atsakomybės nebuvimas – netoleruotinas. Vienintelis dalykas, kuris mane tikrai sužavėjo – Keruako talentas žodžiais mano vaizduotėje, tarsi lape, piešti vaizdus ir žmones.

Paslaptėlė