Kristina Jokštaitė. Karta SOS: romanas. - Vilnius: Baltos lankos, 2008. - 264 p.

Paauglystėje naktimis skaitydavome J. D. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Atrodo, šis kūrinys net buvo įtrauktas į sąrašą knygų, kurias reikėjo perskaityti vasarą. Tada tai buvo skandalinga, nepatogi, atvira ir kartais nervinanti knyga. Šių dienų jaunimas turėtų naktimis skaityti Kristiną Jokštaitę.

Kelių dešimtmečių kartų drama

Tiesą sakant, ilgą laiką mane glumino pasirinkta pasakojimo stilistika – mergina (rašytoja) rašo dienoraštį. Dienoraščio autorius yra vaikinas. Kai vyrai rašytojai stengiasi perteikti moters sielos gelmes, galima žiūrėti atlaidžiai, juolab kad nemažai kam pavyko. Tačiau kai mergina ima kalbėti vaikino lūpomis... Maniau, kad jai nepavyks. Pavyko! Nes ji nusprendė stebinti skaitytoją. Ėmė ir susikūrė savo iš pirmo žvilgsnio sudėtingą, tačiau po kurio laiko nesunkiai perprantamą laiko matavimą. Jos herojai – gan aiškioje erdvėje, o laiką kontroliuoja ir juo manipuliuoja autorė. Ir labai netgi sumaniai.

Dienoraštis nutrūksta ties ta vieta, kai prasideda viską lemiantys įvykiai. Jaučiama vakarietiškos kultūros įtaka. Pasakojimą vis „perima“ kitas veikėjas, kuris būna susijęs su pasakojamais įvykiais. Jis arba už jį kalbama iki kito veikėjo.

Daugelis šiuolaikinių romanų turi tą suskaldymo efektą, kuris buvo puikiai apibūdintas dar viename sovietiniame animaciniame filmuke. Kai staiga nutrūksta veiksmas, vienas herojus pasipiktinęs sušunka: „Pačioj įdomiausioj vietoj!..“ Būtent šio „įdomiausios vietos“ principo laikosi dauguma holivudiškos produkcijos kūrėjų. Tokie yra muzikiniai klipai, trumposios reklamos ir kiti populiarūs šių dienų „kultūros“ žanrai. K. Jokštaitė gimė ir augo laikotarpiu, kai Vakarai išsižiojusiems lietuviams kimšo burnon savo „kultūrą“... Leisiu sau paspėlioti – galbūt K. Jokštaitė rašė vizualizuodama savo personažus ir įvykius. Taip atrodo, nes pagal romaną tikrai nesudėtinga būtų sukurti scenarijų. Tai, beje, irgi labai jau vakarietiška...

Tačiau man šis suskaldymo efektas šiame romane patinka, nes naudojamas saikingai ir netgi adaptuotas pagal senovinę romanų stilistiką (taip anksčiau rašė F. Dostojevskis ir Dž. Golsvortis). Todėl užvertus paskutinį puslapį jauti didelį rašytojos indėlį į romano struktūros kūrimą.

Siužetas šiuolaikiškai žiaurus ir skaudus

Kristina pasirinko labai aktualią temą – emigraciją. Sakote, jau praūžė, praėjo, visi grįžta, gyvensime gerai? Nebūkite naivūs! Grįžo vienetai – nukamuoti nostalgijos, niekur bendrai nepritampantys ar tiesiog idealistai. Nemaža dalis liko, ir kasdien vis išvažiuoja nauji. O jų vaikai lieka čia, Lietuvoje. Ir taip kiekvieno emigravusio namuose gimsta drama. Oi, F. Dostojevskis parašytų, jei būtų gyvas... Nėra jo. Todėl tenka rašyti tiems, kurie gyvi. Rašo išvažiavusiųjų vaikai.

Dar prieš skaitydama šią knygą vis piktindavausi: kodėl važiuojant „laimės ieškoti“ vaikai neimami kartu? Nejaugi jie nėra verti tos suaugusiųjų laimės? Ar jie trukdys siekti laimės? O gal suaugusieji važiuoja į pragarą žemėje, o vaikai turi sėdėti ir laukti krentančių iš užsienio „atpirkimo aukso obuolių“?.. Nepykit, suaugusieji, bet nelogiška! Ir K. Jokštaitei taip atrodo. Kad pagrįstų savo nuomonę, ji aprašo mums kelių paauglių pasaulius. Brolį ir seserį prižiūri gerokai „nukvakę“ seneliai, tad žodis „prižiūri“ šiuo atveju nelabai tinka. Brolis vardu Tadas įsimyli merginą Rūtą. Kurį laiką skaitome kaip nedrąsiai, paaugliškai žaviai rutuliojasi jų įsimylėjimo istorija. Kol staiga... Jaunesnė sesutė Roberta labai jau nori suaugti. Ji gundo ir vilioja į vakarėlį susirinkusius vyresnio brolio draugus. Rožinę realybę sugriauna Robertos klyksmas – ją išprievartavo. Kol pasakojimą dalijasi tai vienas, tai kitas herojus, niekaip neaišku, kas ją išprievartavo. Galiausiai iš mozaikos susirenka vaizdas – Robertą išprievartavo Juras, į jos klyksmą pirmas atbėgo Kęstas. Per tą laiką Juras spėjo pabėgti, Tadas įbėgęs į kambarį pamatė virš sesers pasilenkusį draugą. Jie susistumdė, Kęstas nevykusiai krito, trenkėsi galva į spintelę ir smūgis buvo mirtinas. Tadas ir Rūta kažkur paslėpė Kęsto kūną, nes bijojo, kad bus apkaltinti žmogžudyste, nors jautėsi teisūs, nes nubaudė sesers skriaudiką. Roberta išprotėjo – ji pjaustėsi rankas, bandė nusižudyti durdama peiliu į pilvą, galiausiai ilgam buvo uždaryta į psichiatrinę ligoninę...

Šitų vaikų tėvai taip ir negrįžo nė kartą į gimtuosius namus! Nors po išprievartavimo vaikų apsaugos tarnybos juos kvietė, grasino atimti teisę į tėvystę. Atėmė. Tadas atsidūrė kalėjime, Roberta - vaikų namuose. Visą laiką, kol skaičiau, kirbėjo mintis: „Kodėl jie negrįžta?“, „Kodėl jie nepadeda savo vaikams?“...

Autorė piktai nesigilina, kuo gyvena šių paauglių tėvai, ką jie veikia, kaip jie mąsto. Ji mato tik jaunų žmonių tragediją. Iš tiesų, labai didelę tragediją, kurioje laimingai baigiasi tik Tado mylimai Rūtai. Nors „laimingai“ irgi santykinis žodis. Tiesiog ji lieka gyva. O Tadą užspardo kalėjime jo sesers prievartautojas su draugeliais. Roberta jau niekuomet nebus normali mergaitė...

Šiuolaikinio jaunimo atstovė

Čia ir yra didžiausia šio romano vertė – be jokių moralizavimų, be papildomų „apmąstymui skirtų minčių“ tampa aišku kaip dieną – tų vaikų tėvai sugadino jų gyvenimus. Jie yra atsakingi už tai, kad sūnus atsidūrė kalėjime, o mažoji buvo išprievartauta jos pačios namuose. Galbūt jie nebūtų apsaugoję jos nuo to, bet jie neleistų jai išprotėti, jie turėtų ją grąžinti į gyvenimą, apsaugoti nuo pjaustymosi ir bandymo nusižudyti. Jie daug ką turėjo padaryti, bet nepadarė, nes... Kažkodėl išsitrenkė į užsienį.

Dar vienas komplimentas autorei – nuostabiai sukurtas teismo procesas. Taip paaugliškai skaudžiai šmaikščiai fantasmagoriškai pavaizduotas suaugusiųjų gyvenimas. Taip moka gelti tik tie, kurie pirmą kartą patyrė gyvenimo realybės skausmingumą. Jiems dar neaišku, kodėl turi būti taip skausminga, jie nenori susitaikyti su tuo, kad taip bus visą gyvenimą, ir jie kovoja su mažiausiomis neteisingumo apraiškomis. Paauglių juokas visada smarkiai atskiestas ašaromis, nusivylimu, stipria iki juodumo neapykanta ir vaikiškai grynu teisingumo siekimu. Viso to gausu šiame romane.

Todėl jis ir vertingas, nes autentiškas, nes labai profesionaliai (atsižvelgiant į rašančiosios amžių) parašytas, nes kalba apie pačius aktualiausius dalykus, nes priverčia sunerimti ir mąstyti.

Viršelyje rašoma, kad K. Jokštaitė šiuo metu studijuoja psichologiją. Visų skaitytojų vardu linkiu jai daug gražių dienų. Ir nekantriai lauksime naujų jos kūrinių. Juk jaunoji rašytoja studijuoja žmogaus gelmes, kas žino, ką ji dar atras žmoguje...

P. S. Praktinis patarimas paaugliui: jei tėvai žiūri, ar išjungiate šviesą, galima pasitelkti antklodę ir žibintuvėlį. Ši amunicija leis mėgautis skaitymu, kol nenulauš visagalis miegas.

Beje, numeskite knygą matomoje vietoje, kad ją perskaitytų ir jūsų tėvai, kurie galbūt vis dažniau keiksnoja valdžią ir su pasimėgavimu pasakoja vieni kitiems apie laimingas „laimės paieškas“ užsieniuose. Jų laimė esate jūs. Ir tegul jie tą žino ne tik iš knygų.