1.



Green, John
Aliaskos beieškant
Romanas / iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis. - Vilnius: Alma littera, 2010. - 300 p. - (Beveik suaugę)


Pasakoti apie knygą „Aliaskos beieškant“ yra sudėtinga, nes tai nėra pasakojimas, kurį lengva pamiršti. Jau dabar ji yra lyginama su J. D. Salingerio romanu „Rugiuose prie bedugnės“. Man ši knyga visų pirma siejasi su ieškojimais. Kokiais? Svarbiausiais ieškojimais žmonijos istorijoje – prasmės ieškojimais.

„Aliaskos beieškant“ yra pasakojimas apie paauglius, besimokančius privačioje internatinėje mokykloje. Pagrindinis veikėjas paauglys Mailzas Holteris palieka saugius namus ir iškeliauja mokytis į privačią internatinę mokyklą. Savo sprendimą jis pagrindžia Fransua Rablė paskutiniais žodžiais: „Išeinu ieškoti Didžiojo Galbūt“. Kodėl būtent žymaus žmogaus paskutinieji žodžiai? Nes tokia yra Mailzo aistra. Kiekviena proga jis gali pacituoti vieno ar kito garsaus žmogaus paskutiniuosius žodžius.

Taigi, Mailzas Holteris atkeliauja į privačią mokyklą ir joje sutinka žmones, kurie iš pilkos minios išsiskiria keisčiausiais sugebėjimais. Jo kambario draugas Pulkininkas sugeba vardinti pasaulio valstybes abėcėlės tvarka. Šito jis išmoko leisdamas vasaras mažyčiame namelyje ant ratų. Tylusis Takumis yra vienas geriausių mokyklos repuotojų. Lara, kurios gimtinė yra Rumunija, išsiskiria savo turtingumu ir tylumu. Vis dėlto, labiausiai išsiskiria Aliaska. Mergaitė, kuriai tėvai leido pačiai išsirinkti vardą. Ypatingoji Aliaska, kuri kartais maištinga, kartais paslaptinga, o kartais tiesiog nusivylusi viskuo ir tada draudžia užduoti klausimus, kurie prasideda žodžiais „kas, kodėl, kaip“. Mailzo akyse ši mergina įkūnija kiekvieną jo norą. Ji tampa jo kelrode žvaigžde, didžiausių pykčių ir džiaugsmų priežastimi.

Knygos dalyje pavadintoje „Prieš“, aprašoma Mailzo privalomos pamokos, naktinėjimai su draugais, filosofavimai tamsoje, išdaigos ir nuotykiai. Tačiau šios dalies pagrindu tampa nuolatos pasikartojantis klausimas „Kaip išeiti iš gyvenimo Labirinto?“.

„Labirinto prigimtis, – užsirašiau vieline spirale surištame sąsiuvinyje, – ir kelias iš jo“.

...Ir vieną dieną viskas pasibaigia. Aliaska vidury nakties kažkam paskambina, pradeda verkti ir nežinia kur išskuba. Iš ryto mokyklą pasiekia žinia, kad ji žuvo. Aliaskos mirtis paliečia visą mokyklą, bet labiausiai – jos draugus. Taip prasideda gyvenimas „Po“.

Niekas nesugeba suprasti, kas įvyko tą naktį. Mailzas nuolatos kartoja, kad jis mylėjo Aliaską ir ji pažadėjo sugrįžti. Pulkininkas pamiršta kaip kvėpuoti. Takumis, Lara tiesiog pasitraukia į savo gyvenimus. Bet nė vienas negali nusiraminti. Ir taip prasideda tikrosios Aliaskos paieškos. Draugai bando suprasti, kokia iš tikrųjų buvo Aliaska ir kas atsitiko tą vakarą.

Šią knygą siūlau perskaityti todėl, kad kiekvienas savo gyvenime sutinkame po „Aliaską“, kuri sugeba viską apversti aukštyn kojom ir pasitraukti išdidžiai pakelta galva.

Gero skaitymo!

Aleksandra Strelcova

2. Išrinkta gruodžio Mėnesio knyga



Žilinskaitė, Vytautė
Kintas
Apysaka / iliustravo Jolanta Talaikienė. - Vilnius: Alma littera, 2006. - 216 p.

Perskaičiusi knygą, susimąsčiau: kiek daug tokių ,,kietų“ Kintų, geraširdžių Silvestrėlių ir drąsuolių Gilių. Daug. Buvo jų ir bus. Toks jau tas gyvenimas.

Kintas – tipiškas miesto vaikas. Pirmą kartą atostogas praleis kaime, „sukiužusioj lūšnoj pas davatką (Antosę) ir vištas“. Ką veikti, jei nėra draugų, nėra televizoriaus?.. Reikia kažkaip grįžti namo? Kaip? Kintas – ne kvailas. Štai ir sugalvojo „projektą“, kaip prisibelsti į žmonių širdis. Pirmiausia pasislėps kaimo trobos palėpėj, o paskui lyg vaiduoklis atsiras, patėvis Tarakonas jį pargabens namo, į Vilnių, o mama apdovanos „mobiliuku ir kedais“.

Reikia pagalbos. Silvestrėlis – pats tas. Tikras kaimo vaikas, geraširdis, kuris nuoširdžiai tiki visomis Kinto sukurtomis melo istorijomis, pradedant, jog Kintas – našlaitis, o patėvis – ne tik gorila („sykį papurtė lyg kačiuką už sprando, kai prašnekėjo telefonu už du šimtus litų“), bet ir bandė seksualiai priekabiauti. Taip Silvestrėlis pamažu patenka į Kinto pinkles. O kaip jis rūpinasi naujuoju draugu: ne tik pataria, išklauso, bet ir valgyti atneša slapčia, neišduoda kamantinėjamas, net meluoja, kad tik draugui padėtų. O tas draugas už akių žiopliu, šventabezdžiu, Permiu vadina. Bet neilgam: Silvestrėlis perpranta Kintą.

O vieną dieną į palėpę užklysta Gilė (Jogilė) – Silvestrėlio pusseserė. Nutarė kietuolis į savo planą ir ją įtraukti. Kinto vaizduotė, pasakojimo talentas sužavėjo mergaitę. Bet... Gilė, pasirodo, gudresnė už pusbrolį: „šiaudinė mergelė“, sužavėjusi Kintą, priverčia net susigėsti dėl melo. O Kintas svajoja: „Vos ji parvažiuos į Vilnių, jiedu susitiks. Nupirks ledų... Tik šast prikimba du chuliganai. Vienam kumščiu į marmūzę, kitam batu į klyną, čiupt Gilę už rankos – ir aida į Gedimino kalną... Nieko daugiau nenorėtų, tik laikyti ją už delno...“. Net nebemeluos ir kitą vasarą nueis ant Antosės kapo ir atleidimo paprašys, ir su Tarakonu susitaikys...

Tačiau pasirodo pabėgęs kalinys Vacius: „valstybė – mano mamelė, sąvartynas – mano nameliai“. Žodžiu, pamestinukas. Į jo rankas papuola Gilė. Ir kaip dabar pasielgs Kintas?..

Jei patiko rašytojos V. Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“, „Kumeliuko kerštas“, „Nebijokė“ ar „Tiputapė“ – tai ir „Kintas“ nenuvils.

Jūratė Kuliukienė

3.


St. Clair, Chip
Drugelių sodas
Romanas / iš anglų kalbos vertė Salvina Senkuvienė – Vilnius: Gimtasis žodis, 2009. – 175 p.


Tikriausiai jau kėlėte sau klausimą: kas aš, kodėl aš, kam aš?

Panašūs klausimai kankina ir jaunąjį Čipą. Sunkiomis valandomis jį dažnai gelbsti poezijos knygelė Šimtas ir vienas eilėraštis. Šis daiktas tikras. Per daugelį savo gyvenimo metų tai Čipui buvo labai svarbu – kad būtų tikra. Jo gyvenime daug melo. Kaip iš to išsivaduoti?

„Negalėjau prisiminti, kada smurtavimas prasidėjo, neprisiminiau ir gyvenimo be jo. Atrodė, atsidūriau ten staiga, lyg miegodamas būčiau patekęs tiesiai į košmarą. Niekada neanalizuojame, kaip ten patenkame; tiesiog bandome ištverti. Štai ką dariau kas dieną: stengiausi išgyventi“. Tokia buvo Čipo kasdienybė. Kai dienos tampa sunkios, jis bėga į savo prieglobstį: „senas medinis vasarnamis ant neaukštos, žole apaugusios kalvos, aplink kurią driekėsi platūs laukai – mano slapta vieta nuo tada, kai atsikraustėme į šį miestą. (...) Keliose vietose sutrešęs medis buvo atpleišėjęs. Tačiau man tai buvo pilis. Mano tvirtovė. Kai gyvenimas namuose tapdavo nepakeliamas, dažnai čia ateidavau. (...) Gyvenimas bėgo kažkur pro šalį, nepastebėdamas manęs. (...) Sielą guodė ramybė ir vienuma. Kartais atsinešdavau knygą ir pasinerdavau į ją. Mano prieglobstis suteikė vėsią paunksmę, o knygos – švelnų dvelksmą deginančiame realybės karštyje“.

Kelionė prie Mičigano ežero galėtų būti Čipo išsigelbėjimas nuo tėvo priepuolių. Taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Sunkų, žvėrišką plaukimą primins poezijos knygelė. Čipas žinojo, „kad niekas jos nepasiges. Namelio savininkams tai buvo tik dekoracija“. Čipui „ji buvo paslaptingas lobis“.

Čipas vieną dieną suabejoja, ar Maiklas Grantas – jo tėvas?

Ar tikrai jis – Vietnamo karo didvyris?

Ar tikrai Čipas – vaikas, kurį pagrobė iš turtingų namų, ir šis tėvas jį įsisūnijo?

Klausimai, klausimai, neduodantys berniukui ramybės.

Vieną dieną Čipas supranta, kad „spindinčioje tiesos šviesoje visada pamatysi šešėlių“.

Vis dėlto Čipą ne taip lengva palaužti. Tuo įsitikinsite skaitydami šią knygą. Ji ir tiems, kurie mėgsta autobiogafines knygas.

Malonaus skaitymo!

Violeta Juodelienė