Kone prieš metus rašiau Tiriamąjį projektą Nr. 1. Skamba ne tik griozdiškai, bet ir bauginamai. Tikriausiai ne vienas studentas yra patyręs tą nenumaldomą jausmą, kai parašius ir pristačius rašto darbą daugiau nebesinori į jį pažvelgti.
Man su darbais taip nutinka kone visada, bet su žmonėmis – kitaip. Tiriamąjį projektą Nr. 1 (pažadu šio junginio daugiau nebekartoti) rašiau apie Valdemarą Kukulą, o dar tiksliau – „Literatūrologo Valdemaro Kukulo požiūris į jaunųjų kūrybą kultūrinės spaudos apžvalgose „Nemune“: adoracijos ir konfrontacijos kriterijai“. Pripažįstu, ir šis pavadinimas ne ką mažiau varginantis. Visgi norėčiau pasidalinti keliais pastebėjimais, kuriuos padariau besidomėdama Kukulo kritine kūryba, ir atidžiau pažvelgti į žmogų, o ne į rašto darbą.
Mėnesinės Kukulo kultūrinės spaudos apžvalgos savaitraštyje „Nemunas“ buvo spausdinamos iki 2011-ųjų metų. Aštuonerius metus rašytos apžvalgos 2012 metais sudėtos į knygą „Vertybių apžvalgos ratas“. Kaip ir ratas, taip ir knyga mano rankose sukosi – jau kone įpusėjusi, vėl grįždavau į pradžią, o verčiant paskutiniuosius puslapius tekdavo atsigrįžti į knygos vidurį. Ratas tebesisuka. Ir nieko nuostabaus – tai buvo pirmoji mano pažintis su Kukulu. Suprasti savitus Kukulo vertinimo kriterijus padėjo ir anksčiau jo išleistos kritinio pobūdžio knygos „Eilėraščio namai“ (1992), „Bailiojo drąsa gyventi“ (2001) bei „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“ (2004).
Pasidomėti Kukulo dėmesiu jauniesiems kūrėjams pasirinkau ne atsitiktinai. Ne tik patys jaunieji poetai, bet ir kiti literatūros lauko veikėjai pripažįsta Kukulo kritiką buvus konstruktyvią, nuolatinę. Viktorija Daujotytė, aptardama paskutiniąsias Kukulo knygas, prie išskirtinių jo veiklos sričių priskiria dalyvavimą jaunųjų literatų likimuose [1]. 2011-ųjų pokalbyje „Žosmėje“ Mantas Balakauskas ir Ernestas Noreika pritaria pastebėjimui, jog trūksta jaunųjų kūrybos vertinimo, pasigendama kritikų, galinčių skirti laiko jauniesiems, besiformuojančiam jų kalbėjimo būdui. Ernestas Noreika teigia: „Buvo toks labai didis žmogus – Valdemaras Kukulas. Mano manymu, jis vienintelis skyrė tiek daug laiko ir apžvalgų jaunimui, kad visus kritikus sudėjus kartu, jų dėmesys būtų tik trupiniai. Šiandien čia atsivėrė didelė skylė.“ [2]
Bent šiek tiek susipažinęs su Valdemaro Kukulo kritika prisimins, jog ji buvo ne tik konstruktyvi, bet ir destruktyvi. Pats Valdemaras Kukulas, daugelį metų skyręs dėmesį jauniesiems autoriams, galima manyti, puikiai suprato jaunųjų kūrybinės jaunystės besąlygišką teisumą: „Jaunystė visada linkusi absoliutinti save ir savo galimybes, o kūrybinei jaunystei jos rašymai visada turi ir jai pačiai amžinai turės „kokią nors vertę.“ [3] Būtent tą „kokią nors vertę“ Kukulas drąsiai atidengdavo kultūrinėse apžvalgose. O apžvelgti buvo ką: keturi kultūriniai savaitraščiai („Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „7 meno dienos“), žurnalai „Metai“, „Kultūros barai“, „Krantai“, „Naujoji Romuva“ bei regioniniai almanachai.
Dar prieš kviesdamas Kukulą bendradarbiauti, „Nemuno“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas teigė bijojęs, kad neatsiras žmogaus, kuris norėtų pradėti tokį titanišką darbą. Tačiau Kukulas pradėjo. Nors ir nereiktų matuoti jo darbų vertės apdovanojimais, tačiau už naujausios lietuvių literatūros apžvalgas, išspausdintas „Nemune“ 2011 metais, Kukului 2012-aisiais (po mirties) įteikta Vytauto Kubiliaus premija tikrai šį tą reiškia.
Kukulas buvo ne tik poetas, literatūros kritikas, bet ir eseistas, žurnalistas. Tad kritiko nukrypimas į politiką atsiimant premiją nebūtų nieko nustebinęs. Gal būtume vėliau skaitę, o tuometinis premjeras Andrius Kubilius ir tiesiogiai girdėjęs ką nors panašaus: „Ir jau visai iki absurdo premjeras nusišneka, kai, teikdamas Vyriausybės premijas meno kūrėjams, didžiuodamasis pareiškia, kad kultūra ir menas yra šios Vyriausybės veiklos prioritetas: dar niekada kultūra ir menas nebuvo taip nugyventi, kaip dabar, dar niekada iš kultūrininkų ir menininkų nebuvo tyčiojamasi taip, kaip dabar.“ [4] Ne veltui Viktorija Daujotytė pažymėjo Kukulą buvus ne tik literatūros, bet ir visuomenės kritiką. [5]
Grįždama prie Kukulo jaunų kūrėjų vertinimo noriu pasakyti, kad kūrėjo jaunumas ar, priešingai, senumas, Kukulo kritiniuose vertinimuose nėra apibrėžiamas amžiaus intervalais. Jaunumas stipriausiais ryšiais siejamas su patirties stoka – dėl jauno amžiaus kūrėjas dar neturėjo galimybės sukaupti „privalomos“ (pasak Kukulo) patirties: „Vėliau, kai jaunasis poetas bus nebe jaunasis, o pagyvenęs ar senas poetas, daugelį kūrybinių problemų jis bus išsprendęs su didėjančia patirtimi, taip pat spręsdamas paprasčiausias žmogiškas problemas.“ [6]
2009-aisiais, savo sukaktuviniame vakare, Kukulas aiškiai pabrėžė, kad kūryba turi rungtyniauti su klasika. [7] Būtent patirties turinys poetai, jau tapę klasikais, buvo ne tik Kukulo asmeniniai autoritetai, bet ir autoriai, su kuriais kritikas ragino susipažinti jaunuosius poetus: „ situacija, kai šiandieniniai jaunieji eina į literatūrą težinodami vien savo ir savo sugėrovų kūrybą, darosi vis grėsmingesnė.“ [8] Kita vertus, toks kraštutinis požiūris dažnai buvo atsveriamas ir empatijos: „Nieko nepadarysi: visais laikais poetui svarbesni buvo bendraamžiai, o ne seniai mirę klasikai, kurie nepalaikys nei kasdienybėje, nei grumtynėse su vienadiene spaudos ir literatūrinio gyvenimo konjunktūra.“ [9]
Kreipdamas jaunuosius rašytojus klasikos, autoritetų link, Kukulas svarbią poziciją suteikia ketureiliui, kurį laiko literatūrine natūralumo išraiška: „Ketureilis tarsi harmonizuoja padriką, kelialapį vakarietiškąjį pasaulį, taigi „sutvarko“ ir mūsų visas vidines destrukcijas, desperacijas ir depresijas...“ [10] Ši natūrali forma, vis dėlto, ne visada padeda išsaugoti jai prideramą turinį. Pagrindinis šių destrukcinių pokyčių jaunųjų kūryboje kaltininkas – postmodernizmas. Tikėdamasis, kad jaunųjų rašytojų grįžimas prie kanono, prie ketureilio, tai yra – prie klasikinės mąstysenos, grąžins ir visatos vienovės, būties vientisumo pojūtį, kritikas ne kartą nusivilia. Postmodernizmo griuvėsiai, Kukulo manymu, iš poetinio pasaulio negrįžtamai atima harmoniją ir darnos iliuziją – ketureilis nebegali pasiūlyti išeities.
Straipsnio pabaigoje nenorėčiau pateikti išvadų ar apibendrinimo, kurių kartais taip trokštame. Verčiau siūlyčiau pasilikti su Valdemaro Kukulo mėgto Vlado Šimkaus eilėraščiu iš ketureilių. Eilėraštis iš jau ne tokio jauno Šimkaus poezijos knygos – 1973 metais išleistos „Bitės pabėgėlės“. Gal kiek paradoksalu, bet ketureiliai darniai kalba apie absoliutų jaunystės teisumą.
Apie nemirtingumą
Dėkingų savo ainių veiduose
Tu dešimt sykių būsi atkartotas
Šekspyras
Kai medyje koks nors paukštelis gieda
ar bendradarbės kaklas tau gražus, –
poete, negi prieš kartas ne gėda,
jei visa tai be pėdsako pražus?
Tad virpančia ranka stveri tu plunksną
ir perdžiūvusiu gomuriu rašai:
„Brangioji, pastovėkime paunksmėj,
kur paukščių trelės varva it lašai!..“
Po to atlėgusia širdim jau vaikštai.
Kolegė teka – apmaudas ne toks.
Ir tas paukštutis gali jau nugaišti:
nuo šiol jisai poezijoje suoks.
Bet atsargiau žiūri į savo vargą,
kai perskaitai po metų žurnale:
„O ką? Ir šiemet paukščių trelės varva,
Ir mums, brangioji, čia stovėt valia!“
O greit pasijunti visai nejaukiai,
nes atsiranda dainių kietesnių:
„Tos paukštės trelės nevarva, o žliaugia!
Stovėsim šičia, ir jokių velnių!!“
Šimkus V., „Apie nemirtingumą“ [11]
---
[1] Daujotytė V., „Paskutiniosios Valdemaro Kukulo knygos“. Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/6920-viktorija-daujotyte-paskutiniosios-valdemaro-kukulo-knygos
[2] Vasiliauskas S., „Septyni klausimai jauniesiems poetams“. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-10-20-septyni-klausimai-jauniesiems-poetams/70742/print
[3] Kukulas V., „Vertybių apžvalgos ratas“, Kaunas: Kauko laiptai, 2012, 38 psl.
[4] Kukulas V., „A. Kubiliaus retorika ir nesibaigiančios šventės euforija“. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vkukulas-akubiliaus-retorika-ir-nesibaigiancios-sventes-euforija.d?id=30502501#ixzz3NVRJ3oP6
[5] Daujotytė V., „Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje“. Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/279-viktorija-daujotyt-kas-gaudia-anoje-distancijos-erdvje
[6] Kukulas V., „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“, Vilnius: Homo liber, 2004, 141 psl.
[7] Valdemaras Kukulas sukaktuviniame vakare. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=XnxMvPRTTJk
[8] Kukulas V., „Vertybių apžvalgos ratas“, Kaunas: Kauko laiptai, 2012, 32 psl.
[9] Kukulas V., „Vertybių apžvalgos ratas“, Kaunas: Kauko laiptai, 2012, 164 psl.
[10] Kukulas V., „Vertybių apžvalgos ratas“, Kaunas: Kauko laiptai, 2012, 61 psl.
[11] Šimkus V., „Apie nemirtingumą“. Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/simkus/bitespab.htm
 |
