Eilėraščiai
Post-mortem
mes tiesiog norėjome numirti
kažkas apako dėl savo puikybės
neteko rankos
širdies
o kas praneš mums, kai mes mirsime?
žmonės tai žinos
o mes?
mums nepaskambins
nesutiks einančių iš parodos
(o gal tiesiog viešojo tualeto?)
gatvėje
ar senamiestyje
mes nežinosime, kad viskas baigėsi
sustojo širdis
ar apsvaigęs vairuotojas nepastebėjo tamsoje žybsinčių
atšvaitų
mes neateisime į savo laidotuves
ir nenusifotografuosime
post-mortem nuotraukose
šalia
savęs
***
Pabūkime Alisomis
ir tranzuokime autostopu
į stebuklų šalį.
keturiasdešimt keturi saulėlydžiai
drugelis, prismeigtas prie stendo
vonia, sklidina kruvino vandens
moteris, plūduriuojanti jame,
užmerktomis akimis
ir pabalusiomis lūpomis
atšalusi kava įskilusiame puodelyje
lyg veidrodyje atspindinčiame Prahos peizažą
sena, sulaistytais lapais knyga
atverstu 53-iuoju puslapiu
nuo skaitymo ir saulės nublukusiomis raidėmis
besimėtanti ant žemės
lėkštelė su cigarečių nuorūkomis
dirbtinio šilko chalatas
(tiesiai iš Kinijos)
su skyle rankovėje
bei keliais nuirusiais siūlais
ir juodas skausmas
įsigėręs į sienas
nuo kurių trupa tinkas
ir
atsiminimai
šakės post scriptum palik mane
nelauk
kol atėjusi naktis
Tave paskandins
žvaigždėse
ir kometose
nukankintos svarstyklės vėl rodys
velnio tuziną
o kojos pinsis
kūną valdys nevalingi refleksai
mintis valdys
nevaldys
jei Tau reikia vienos dienos
pasiimk ją
skolon už savąją
sielą
gal širdis nustos plakt
ir vidaus kontrolierius palieps
iššokt iš jausmų karuselės
man patikai dar ir tada, kai tavęs nežinojau
tiek daug skausmo
tarpupirščiuos
pirštų vieta yra
tarp kitų pirštų
skauda, kai nėra tavęs
kai yra tarpų
bet nėra pirštų
***
tavo išbrinkusios pirštų pagalvėlės
ieško raidžių
spalvų
baltame popieriaus lape
švelnaus paviršiaus nematomame tinkle
įstrigęs eilėraštis
laukia savo eilės
kol juo pasivaikščiosi
pirštų galiukais
aš, tu ir jis
viską gelbsti tik
garsas
žodžiai vieninteliai neleidžia
mėlynai virvei smaugti
manojo kaklo
nupjauk ją
arba
nudažyk raudonai
kiek nedaug tereikia, kad
nužudyčiau tave mintyse
tūkstantį kartų
ir prikelčiau
kad vėl galėtum
būti šalia
nereikalingi klausimai
į kuriuos žinai atsakymus
kartais būna tokie reikalingi
tokie reikšmingi
o viskas veda
ten
kur nėra išėjimo
nėra pasirinkimo
lifto durys atsidaro
užsidaro
aukštyn
žemyn
aukštyn
žemyn
žinau ko nori tu
ir ko nori jis
gal tiesiog abu
duokit man ramybę
gerai?
***
avis tapšnoja debesį kairiąja kojele
traukinyje užmigo mašinistas
netrukus paragausi dangiškojo apelsino.
trūksta
nusipirkau dangų
kad visada turėčiau gerą dieną
nusipirkau laiką
kad man jo niekad netrūktų
nusipirkau gyvenimą
kad galėčiau su juo daryti ką noriu
nusipirkau paukštį
kad skrisčiau
nusipirkau kalnus
vandenynus
džiungles
savanas
dykumas
ledynus
kad viską turėčiau šalia savęs
kad nereiktų keliauti
nusipirkau laimę
kad nereikėtų ieškoti
nusipirkau tamsą
kad nesislėptų joje pabaisos
nusipirkau žmones
kad kurčiau savą spektaklį
dabar man tereikia pragaro
kad būčiau užtikrinta
jog ten nepateksiu
bet velnias man jo neparduoda.
***
į juodą
ilgą
čigonišką
painią kasą
susipynęs likimas
toliau vis siaurėjantis
plonyčiais plaukeliais
įsikibęs į paskutinį mazgą
ir tyliai šaukiantis:
“atrišk
mane”
***
tarytum muzikantas
elfiškais žingsniais
groji gatvės plytelėmis
o mėnuo lyg žibintas
nušviečia sidabrinį kelią
kurgi Tu eisi?
juk visos gatvės
turi savo pabaigą
o mes kaip gatvės
kurioms padėti gali tik
raganos
arba
genetika
žvaigždės
jos susitinka
netyčiomis
laukia vienos kitų
seka
stebi
išsiskiria
nusišypso
šviečia
myli
nekenčia
liūdi
pasitiki
sustoja pusiaukelėje
nusisuka
ir palieka visam laikui
lūpų nubučiuoti
vokai
blakstienos
akių kampučiai
o kaip aš noriu mėlynių...
patikėtum
jog man šešiasdešimt ketveri
gyvenu trobelėje
nedidelėje miško proskynoje
laisvalaikiu renku mėlynes
į pintinę
kuri visada kvepia vėju?..
o gal vėjas kvepia pintine?
Migdolų kvapas
seno daugiabučio
ketvirtajame aukšte
sucypsėjo apdulkėjęs pridusęs skambutis
pagyvenusi ponia
duris pravėrė po septynių minučių
senam paštininkui
laikančiam rankose didelį paketą
lengvą it plunksnelė
papuoštą dideliu neskoningu kaspinu
violetinės spalvos
viduje nebuvo nieko
ponia jo net neišpakavo
bet paštininkui davė porą monetų
ir nuoširdžiai padėkojo
po vandeniu
tu turi žuvies širdį
kurioje niekas
netelpa
nėra vietos
ir man
tinklelis
nusipirkau dangtelį
už tris litus
melsvai žalsvame ore
sugaudžiau plaukiojančius drugelius
įskilusiame stiklainyje
apsigyveno nauji nuomininkai
neilgam
trisdešimt devintasis numeris
keli dešimtmečiai atgal
ir keliai punktyrais nebuvo išpaišyti
ir saulė nešvietė
tiltas stovėjo savo vietoje
o autobusai vežė visur
tik ne namo
tuščiose gatvėse
tarp tuščių veidų
stovėjai šalia manęs
ir juokeis
nors mūsų ten neturėjo būti
kelyje
autobuso durys girgždėdamos atsidaro
ir cypdamos užsitrenkia
į viešąjį transportą
šiaip ne taip įšleivojusią
išlavintą ausį
pasiekia
radijo plyšavimas
abejingi keleiviai
skaito tos dienos pasaulio žinias
apie sniegą Italijoje
o už apdulkėjusių langų
lauke
nepaliaujamai lyja
ruduo
lietus
krištolinėmis šukėmis
perveria sproginėjančią širdį
ji sustoja
akimirksniui
alsuoji
rožių žiedlapiais
akinančiai tamsiame
kambaryje
kuriame nėra grotų
vietoj langų
yra tik dūžtančio
lietaus melodija
ir
į odą įsismelkusios rožės
kitas pasaulis
mes esame tokie patys kaip ir mūsų šešėliai
tylūs šešėliai
tačiau labai ryškūs saulėkaitoje
ir nematomi kituose šešėliuose
tamsūs šešėliai
nesunaikinami šešėliai
juodesnio
didesnė nuodėmė
tik angelai neturi šešėlio
ir tik jis paverčia mus gyvais
serenada
lyg kosėjanti varna
po mano langu
bandei pataikyti į ritmą
***
plonytis kraujo upelis
bėga į kaklo duobutę
degina odą
žvilgsnis
duria labiau
nei smailiausias peilis
net saulė
aršiai
kanda savo spinduliais
o tu bijai prisiliest
nes viskas subyrės į šipulius
memento mori
jos plaučiuose apsigyveno drugeliai
ir skruostu nubėgo viena
karšta ašara
kvepianti ramunėlių arbata
į širdį brovėsi
žiema
kol už lango
spalvos šoko tango
angelų tarpe
jis sėdėjo ant debesies
ir žvejojo paukščius
pietryčių vėjas
tarei
ir srovė ištirpdė tavo atspindį
mes nebesikalbėjome
buvo baisu vien pažvelgti į akis
jis palietė jos ranką
ir dangų pervėrė žaibai
daugiau niekada
niekada niekada niekada
pritariamai linktelėjo liepos
tačiau aš tik pagalvojau.
***
elektra įkraunami
tinkluose susipainioję žmonės
sulipę į vieną
palikti atskirai
skanesnis kasnelis
anksčiausiai suvalgomas
pasirinkimo nėra
gamybos proceso nepakeisi
recepto taip pat
ir viskas priklauso tik nuo virėjo rankos
bei tinkle lipnumo
iš kurio dar gali išsilaisvinti.
· · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · ·
***
stovi ant slenksčio tarp nebūties
apakęs
sutrikęs
galiu dovanoti tau vieną sekundę šlovės
parodyti
kas dar likę
lyg marionetė iš Kanzaso
vaikštai ant siūlų
peilis
nupjaunantis vieną
pakeičia tavo kūną
aš atiduodu tau
savo mėlyną kraują
kad pamatyčiau dar kart
viską iš naujo.
Kauno r. Garliavos Jonučių vidurinė mokykla, 11 klasė
Mokytoja Zigrita Petraitienė
2014 m. 46-ajame Lietuvos mokinių Jaunųjų filologų konkurse G. Cibulskytė buvo apdovanota Švietimo ir mokslo ministerijos III laipsnio diplomu už gerą poeziją.
Jūsų kūryba.
| 
