Pierre Szalowski. ŠALTIS KEIČIA ŽUVYČIŲ TRAJEKTORIJĄ: romanas. Iš prancūzų kalbos vertė Eglė Juciūnaitė. – Vilnius Gimtasis žodis, 2012. - ISBN 978-9955-16-403-6


Šiuolaikinių pasakų būna visokių. Vieni rašytojai perpasakoja jau žinomus, klasikinius siužetus savaip: sumodernina juos, paverčia siaubo istorija, humoro kupinu pasakojimu, grotesku, kaip pageidauja jų protas ir plunksna. Kiti kuria savo pasakas, laikydamiesi klasikinių kanonų. Treti viską laužia iš piršto. Pastarųjų grupei priklauso ir Kanados rašytojas, fotografas, žurnalistas, režisierius Pierre‘as Szalowski. „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“ – jo pirmoji knyga.

Regis, iš pradžių knygos siužetas aktualus ir paprastas – vienuolikmetis berniukas sužino, kad jo tėvai ketina skirtis. Apimtas nevilties jis ima šauktis dangaus pagalbos. Kitą dieną Kvebeką užklumpa stichinė nelaimė – lijundra, plikšala, neregėta ledo audra. Gyvenimas sustoja, įsivyrauja chaosas. Romano (ar apysakos) veiksmas trunka dvi savaites ir per jas pagrindinio veikėjo ir visų kitų veikėjų gyvenimai radikaliai pasikeičia.

„Stichijos šėlsmas nesulaiko tėčio, tačiau išjudina visos gatvelės gyvenimą. Sušalę žmonės ima rūpintis kaimynais“ – rašoma ant knygos viršelio. Iš viso siužeto skaitytojas galėtų tikėtis rimto, emocingo pasakojimo apie suirusią šeimą, trūkinėjančius ryšius tarp jos narių ir tarp žmonių, apie susvetimėjimą, uždarumą ir kaip sunku iš tikrųjų peržengti savo kiauto ribas.

Gal toks ir buvo pradinis sumanymas. Tačiau kuo toliau skaitai šią knygą, tuo dažniau išgirsti save sakant „hm“ ir imi sutrikęs krapštytis pakaušį.

Mums palaipsniui pristatomi šeimą supantys kaimynai – gražuolė šokėja Žiuli, vis ieškanti to vienintelio vyro ir negalinti jo surasti. Matematikas emigrantas iš Rusijos Borisas – ekscentrikas, galbūt genijus, šiuo metu tiriantis žuvelių judėjimą akvariume, esant tam tikrai temperatūrai. Iš čia, beje, kilo ir knygos pavadinimas. Netoliese gyvena ir inteligentiška gėjų pora Mišelis ir Simonas: jie laikosi atokiau nuo kitų, bijodami, kad kaimynai sužinos, kas jie tokie. Šalia gyvena ir geriausias pagrindinio veikėjo draugas Aleksas su keikūnu, girtuokliu, homofobu ir antisemitu tėvu Aleksiu. Štai tokį margą ir, atseit, įvairų visuomenės pjūvį mums pateikia rašytojas Pierre‘as Szalowski.

Iš pradžių visi šie veikėjai, dėl stichinės nelaimės netekę civilizacijos patogumų – elektros, vandens, šildymo ir t. t. – ima panikuoti, bet netrukus it kokie sovietiniai pionieriai ar Holivudo romantinės komedijos personažai, puola vienas kitam į pagalbą.

Manau, tolimesnę siužeto plėtotę nuspės net nepatyręs skaitytojas – juk virš pasakojimo sacharininio rausvumo raidėmis spindi užrašas: „VISKAS BUS GERAI“. Vieniši susiras poras, išsiskyrę – susitaikys, pikti taps gerais, besislapstantys išeis į viešumą, ėriukas atsiguls šalia liūto, o vienaragis padės galvą nekaltai mergelei į sterblę...

Tiesa, autorius kartais prisimena turintis ironijos jausmą ir tame saldume netikėtai išdygsta tokie sakiniai: „Tikrai atrodė, kad prieš akis tuoj pasirodys užrašas „Pabaiga“ – kaip filme“ (p. 234). Na, ir teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad į visišką saldumą nenuslystama, o ir autorius moka rašyti lengvai ir šmaikščiai. Skaitydamas jauti, kad jis ne prozininkas ar pasakorius, Pierre‘as Szalowski yra gimęs būti Holivudo filmų scenaristu.

Ši knyga parašyta nesudėtingais sakiniais, pilna komiškų scenelių, gyvų dialogų – nors tučtuojau imk ir ekranizuok. Regis, tai ir bus artimiausiu metu padaryta. Na, ir žinoma, „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“ moko pakantumo kitaip gyvenančiam žmogui: kitos socialinės klasės, kitos lytinės orientacijos. Tik visa tai labai jau tiesmuka. Ir tas prikišamai brukamas tiesmukumas ima priminti ne tik Holivudo scenarijus, bet ir „selfhelp“ (savipagalbos) vadovėlius.

„Viskas gerai, kas gerai baigiasi“ (p. 240), „Kas gali būti gražiau už meilę?“ (p. 230), „Nieko blogo norėti, kad kiti jus priimtų tokį, koks esate, bet pirmiausia reikia priimti pačiam save“ (p. 166). Tokių citatų galima prirankioti dešimtis.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad pagrindinis veikėjas kenčia dėl tariamai jo sukeltos ledo audros. Juk jos metu nukentėjo ar buvo sužaloti tūkstančiai žmonių. Tiesa, jam tai netrukdo sukandus dantis vis prašyti Dievo, kad pratęstų šį siaubą, kol tėvai susitaikys. Makabriška, ar ne?

„Prisimindamas tą 1998-ųjų sausį ir visa, kas mane įkvėpė, tik norėjau, kad mano istorija priklausytų visiems vaikams, kurie nori būti išgirsti. Kad gyvenimas būtų gražus“ – taip baigia savo pasakojimą pagrindinis herojus ir toks, matyt, šios knygos tikslas.

Tai graži pasaka, tinkama skaityti per šventes, kai norisi ko nors minkšto ir pūkuoto. Bet abejoju, ar šią knygą norėsis paimti į rankas dar kartą.

P. S. Ak, tiesa, žuvytės taip pat išgyveno. Atšalęs vanduo privertė jas plaukti arčiau viena kitos. Kaip miela.