1.

Černiauskas, Rimantas
Kairiarankių šalis
Apsakymai vaikams / iliustravo Rūta Baltakienė. - Klaipėda: Druka, 2000. - 131p.


Rimantas Černiauskas – šiuolaikinis vaikų rašytojas, gyvenantis Klaipėdoje. Viena paskutiniųjų jo knygų – apsakymų rinkinys „Kairiarankių šalis“ (2000 m.).

Rinkinyje – dvidešimt septyni apsakymai, kurių pagrindinė tematika – sudėtingi žmonių santykiai ir ypač vaiko situacija neteisingame, pilname vargo pasaulyje.

Iš visų apsakymų labiausiai norėčiau išskirti būtent šiuos: „Vainikas Nendrelei“, „Kartūs triufeliai“, „Šlapukas“, „Vepelis“. Šie man pasirodė jautriausi, graudžiausi ir labiausiai sukrečiantys. Kiekvieno apsakymo centre – kažkuo nuskriaustas vaikas.

Antai Nendrelė – vargšas kvailelis berniukas, nemokantis nei sudėti, nei atimti, nei į kitus mokytojos klausimus atsakyti. Nendrelė tepa plaukus taukais ir avi per didelius batus. Nendrelė didelis kaip lokys, bet šlapinasi į kelnes ir verkia užgautas vaikų... Nendrelės tėvas – girtuolis, kuris į alkoholizmo liūną paskui save tempiasi ir sūnų, kol vieną dieną viskas baigiasi  tragiškai.

Apsakymo „Kartūs triufeliai“ pagrindinis veikėjas - Rimantas Urba. Berniuko mama – laisvo elgesio moteris, pas kurią dažnai užsuka svetimi vyrai. Chaosas namuose ir problemos mokykloje išprovokuoja  griebtis Rimantą net vagysčių... Galų gale, pasinaudojęs svetimais pinigais, berniukas pavaišina savo bendraklasius pačiais prabangiausiais triufeliais ir... atsiduria pataisų kolonijoje.

Apsakyme „Šlapukas“ pasakojama Rimanto Šakinio, pravarde Šlapukas, istorija. Rimantas Šakinis – vaikų namų auklėtinis, Šlapuku pramintas dėl to, kad kiekvieną naktį prisišlapina į lovą. Rimanto bičiulis Pranas Trakys žino Šlapuko paslaptį – jis matė, kaip berniukas tyčia prišlapina lovą. Apsakymo gale paaiškėja, jog Rimantas taip elgėsi dėl to, jog norėjo sugrįžti gyventi ir, pasak vaikų namų direktoriaus Viskanto, „alkti, šalti ir vargą vargti“ pas savo senelę.

„Vepelis“ – istorija apie Julių, kurio tėtis vieną dieną netikėtai išeina ir palieka jį su mama.  Berniukui nerūpi, kad tėvelis mėgdavo išgerti ir mama dėl to būdavo liūdna. Jam nereikia naujo mamos draugo dėdės Juozo, kurį Julius praminė Vepeliu. Iš visos širdies nemėgdamas Juozo, berniukas paklauso keisto draugo patarimo ir ryžtasi nukirpti arklio uodegos galiuką, kad tik atsikratytų „to Vepelio“. Juliaus ryžtas baigiasi sulaužytu žandikauliu ir trumpa apgaulinga džiaugsmo akimirka, kad tėveliai vėl bus kartu. O apsakymo pabaigoje autorius sugraudina skaitytoją trumpai paminėdamas žmogų „liūdnomis akimis“, stovintį po liepa ir žvelgiantį į Juliaus palatos langus. Galime numanyti, jog tai būta ne ko kito, o Vepelio Juozo...

Šie apsakymai gana pesimistiški ir skaudūs. Jie pirmiausia skirti skaitytojui, kuris neieško lengvo pasiskaitymo ir nesibaimina liūdnų pabaigų bei širdgėlos.

                                                                                                  Urtė Uliūnė

2.


Astas, Vydas
Pilėnai
Sakmė / iliustravo Rimgaudas Dičius, Jūratė Dičiuvienė ir Martynas Dičius. - Vilnius: Kronta, 2009. - 128 p.


Apie Pilėnus pirmasis papasakojo Vygandas Marburgietis – kryžiuočių ordino diplomatas Prūsijoje, eiliuotai rašęs Teutonų ordino kroniką.

Jei tikite, kad kiekviename mūsų tebėra gyva Pilėnų kibirkštėlė, jums bus įdomi ir knyga, neseniai atkeliavusi į pasaulį.

Apie Pilėnus prakilniai rašo Vydas Astas – sakytum, seka legendą ar pasaką. Patoso esama, bet ne per daug, saikas nepamirštamas – štai kodėl skaityti tekstą nesudėtinga.

Ar lengva? Ar gera skaityti? Vargu ar čia dera tie žodžiai -  juk kalbame apie didžiąją tautos tragediją, didįjį žygdarbį.

Žiauru? Taip. Bet tokie jau buvo laikai...

Knyga svarbi ne tik dėl ritmingo, tekančio tartum Nemunas, teksto. Dėl iliustracijų – ne menkiau.

Skaitysite ir jausitės taip, tartum persikėlėte į anuos laikus – į keturiolikto amžiaus Lietuvą. Jei tik Jūsų vaizduotė laki...  Beje, kai kurie jausis tartum kine, gal dar kitaip.

Vienaip ar kitaip, knyga svarbi. Žiaurus, kraupus ir... romantiškas, vis dėlto romantiškas metas pateiktas pagarbiai, įtaigiai.

                                                                                     Gintarė Adomaitytė

3. Išrinkta lapkričio Mėnesio knyga



Jansson, Tove
Tėtis ir jūra; Vėlai lapkritį
Apysakos / Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė; iliustravo autorė. - Vilnius: Garnelis, 2008. - 380 p.


Tuvės Janson ciklas apie Trolius Mumius pastaruoju metu išleistas po „du viename“ – du kūriniai vienais viršeliais. „Vėlai lapkritį“ būtų smagu turėti atskirai – mat kaip tik šį kūrinį ir siūlau lapkričio mėnesiui. Beje, tai pirmą kartą lietuvių kalba pasirodžiusi apysaka-pasaka („Tėtis ir jūra“ jau buvo išleista anksčiau).

„Vėlai lapkritį“ ypatingas jau ir tuo, kad šiame kūrinyje nėra pagrindinių veikėjų – Muminuko, Mamos, Tėčio. Į Mumių slėnį renkasi kiti veikėjai – jų yra šeši, - kurie kiekvienas savaip susijęs su Mumių šeima. Tie veikėjai jaučiasi keistai, jie stengiasi lyg ir apsigyventi tuose namuose, tapti šeima, bet iš esmės yra pasklidę. Šeimos motyvas knygoje labai svarbus – surengiamas net toks namų vakaras, skirtas šeimai!

Šios apysakos-pasakos esmė – nepparastai subtilūs charakteriai: Filifjonkos, dėdžiaus Skruto, Snusmumriko, homso Tofto, Miumlos, Hemulio. Kiekvienas Jūsų šeimos narys ras panašų į save. Skaitykite, stebėkite, gilinkitės. Šioje knygoje labai svarbus savivokos procesas. Turbūt lapkritis apskritai ypač tinkamas mėnuo savivokai?..

                                                                                             Kęstutis Urba

-------------------------------------------------------------------------------
Balsavimo rezultatus rasite čia: Išrinkta lapkričio Mėnesio knyga