Legenda / Marie Lu. – Vilnius: Nieko rimto, 2017. – 296 p. – ISBN 978-609-441-449-7

2130-ieji. Didžioji Amerikos respublika kariauja su Kolonijomis. Visuomenė suskaldyta: kiekvienas 15-metis laiko Egzaminą, kuris atsijoja gerus genus nuo blogų – perspektyvius piliečius nuo niekam nereikalingų. Nereikalingųjų rajonuose siaučia maras – ir jau ne pirmą kartą...

Džunė vienintelė šalyje gavo maksimalų Egzamino įvertinimą. Ji protinga, vikri, graži ir šerlokiškai pastabi. Jos laukia šviesi ateitis valdžioje. Dėjus gyvena slapstydamasis. Jis neduoda ramybės valdžiai, rizikuoja gyvybe, kad pavogtų vaistų jaunėliui broliui, ir rūpinasi bename našlaite. 
 
Kai Džunė gaus užduotį surasti brolio žudiką, du pasakojimai susilies į vieną. Priešininkams teks ne tik susigaudyti savo jausmuose, bet ir atskleisti tamsias valstybės paslaptis.

Paauglių meilė postapokaliptinėse Jungtinėse Amerikos Valstijose

Per daug įmantrūs pristatymai ar per didelis kiekis reklamos dažnai pakiša koją pirmąsias knygas parašiusiems autoriams. Pasiekti ir peržengti leidėjų užkeltą kartelę jauniesiems rašytojams yra be galo sunku, o ir dažna pirmoji knyga nenusipelno didžiulio dėmesio. Tačiau Marie Lu „Legenda“ tikrai verta pagyrų. Puikus komercinės fikcijos pavyzdys – aštri kaip skustuvas fabula, gilūs veikėjų charakteriai ir emociškai paveikus pasakojimas – „Legenda“ ne tik atlaiko visuomenės dėmesį, bet ir yra jo verta.

Lekianti šuoliais „Legendos“ istorija sudomina ir, svarbiausia, įtikina. Tai nelengva, turint omenyje, kad knygos veiksmas vyksta postapokaliptiniame Los Andžele (kokia katastrofa nutiko, mums aiškiai nepasakoma). Vargšų sektorius krečia maras, apsikrėtusiųjų namų duris kareiviai žymi didelėmis raudonomis X raidėmis. (Pažymėtos durys turi istorinį precedentą, kurį nelengva pritaikyti pramoginiams kūriniams, bet nesakykit to autorei). Vienas siužeto posūkis, privertęs mane garsiai šūktelėti, leido suprasti Marie Lu stiprybę įtikinti: ji visuomet seks paskui istoriją, kur ji bevestų, net jei dėl to tektų atbaidyti kai kuriuos skaitytojus. Jau vien tai verta aplodismentų.

Knygos istoriją pasakoja du jauni veikėjai: Džunė – karingo būdo paauglė, kilusi iš lyderiaujančios Respublikos, ir Dėjus – dikensiškai neturtingas vaikinas, gyvenantis lūšnynuose ir turintis dvi misijas, kurios viena kitai prieštarauja: viena – autoritarinė, kita – humanitarinė. Elitui priklausanti ir išlepinta Džunė medžioja Robiną Hudą primenantį maištautoją Dėjų, kuris, norėdamas išgelbėti savo šeimą nuo infekcijos, tampa Respublikos priešu.

Abu veikėjai užaugo sudėtingomis sąlygomis ir nepilnose šeimose, abu maištautojai ir abu atrodo vyresni ir protingesni nei jų bendraamžiai, tačiau šie panašumai atspindi jų labai skirtingas vaikystes. Kai Džunė už savo išdaigas yra kviečiama „ant kilimėlio“ pas dekano sekretorę, ji mąsto: „Aš ne maniau esanti protinga. Aš buvau vienintelis žmogus Respublikoje, per Egzaminą surinkęs visus įmanomus 1 500 taškų“. Ji teigia turinti „tai, ką Respublika vadino gerais genais. Geri genai padeda tapti geru kareiviu, o geri kareiviai, kaip nuolat kartoja mano dėstytojai, greičiau įveiks Kolonijas.“ Tuo pat metu Dėjus mąsto apie valdančiąją vyriausybę: „<...> nebuvau pavojingiausias šalies nusikaltėlis, nors ir labiausiai ieškomas. Aš juos verčiau gūžtis.“

Dviejų paauglių mąstymo lyginimas kartais blaško, tačiau tai tik mažas nusiskundimas. Skaitant knygą, nekyla jokių abejonių, kad abiejų pagrindinių veikėjų santykiai evoliucionuosis, pasikeis. Taip galiausiai ir atsitinka: „<...> jo krūtinė buvo priglausta prie manosios, jis kvėpavo man į skruostus, kaklą ir ausis“. Nekyla abejonių ir dėl to, kad draugystė tarp dviejų veikėjų sugrius, vėl atsistatys, reformuosis taip, kaip to norės fabula. Nepaisant viso to, abu personažai yra lengvai pamilstami.

Iš visų problemų, kurias galima spręsti debiutinėje knygoje, kerštas yra gana sunkus ir įdomus pasirinkimas. Keršto trokštantis personažas siekia savanaudiškų tikslų, dažniausiai prieštaraujančių įsigaliojusiai herojiškumo sąvokai. Herojų užduotis – mus, pasaulį ar tiesiog ką nors išgelbėti, o ne suvedinėti sąskaitas. Kai kerštas yra pagrindinis romano motyvas, sunku į tai nežiūrėti įtariai. Tačiau Marie Lu su pasirinkta tema susitvarko užtikrintai. Rašytojai užtenka kompetencijos atskleisti hormonų kankinamo paauglio būsenos aukštumas ir žemumas. Autorė skiria daug dėmesio tam, kaip pamažu keičiasi veikėjų motyvai, o tai leidžia patikėti istorija ir mėgautis ja.

Marie Lu proza yra gana paprasta. Pasakojimas pirmu asmeniu skamba itin autentiškai – nėra jokių abejonių, kad tikrieji 15-mečiai mąsto ir kalba būtent taip, kaip ir rašytojos personažai. Skaitant „Legendą“ neapleidžia jausmas, jog knyga buvo rašoma svajojant kada nors šią istoriją paversti filmu (o jis kaip tik šiuo metu kuriamas), bet, kaip ir būdinga daugeliui populiarių romanų, rašytinė kūrinio forma giliau atskleidžia veikėjų charakterius ir motyvus, nei juos būtų galima parodyti filme.

„Legenda“ – pirmoji trilogijos dalis (daugelis veiksmo trilerių paaugliams šiais laikais leidžiami serijomis), verčianti susimąstyti apie panašumus tarp dviejų pagrindinių veikėjų. Detalus mirštančio kraštovaizdžio paveikslas, pilietinis karas tarp Respublikos ir Kolonijų bei socialinis konfliktas tarp turtingųjų ir vargšų leidžia pažvelgti ne tik į veikėjus, bet ir į socialines bei aplinkosaugos problemas.

Ridley Pearson

Versta iš „The New York Times“
Leidyklos „Nieko rimto“ informacija