2016-06-06

Kelias į namus

Nors ir į veidą pučia sniegą,

Nors ir jau tako nebėra,

Nors galvas glosto šalčio vėlės,

Mes nesustosim niekada.

Ir nesvarbu, kad už kilometro

Sėdi kavinėse šiltose,

Kad visi traukia linksmą dainą,

Ir kad Kalėdos jau čia pat.

Mes juk namo tikrai grįžt turim,

Turim Kalėdas juk atšvęst,

Ir todėl mes labai jau skubam,

Skubam į traukinį mieste.

Galbūt iš jo išlips čigonė,

Burtus ir laisvę mums žadės,

Bet nepasiduosim mes hipnozei,

Kad ir kiek daug ji mums priskies.

Galbūt iš traukinio, kaip tąnakt,

Išlips turistų smagus būrys.

Galbūt kvies „nusifotografint“,

Bet kelias mums vis tiek išdygs.

O gal ir ne, galbūt nebus

Jokių turistų ar čigonių.

Galbūt tik tuščias traukinys

Vėžins ramiausiai mus namolio.

Na, o dabar, kol dar sunku,

Kol dar į burną eina šaltis,

Einame mes prie traukinių,

Galbūt jie laimę mums atveš jau.

O gal ir ne, gal teks užmigt

Amžinu miegu čia kelionėj.

Galbūt ir teks šaltai bučiuot

Grindinio medį ir betoną.

Galbūt mus baisiai apraudos,

O gal užmirš visai mūs sielas,

Galbūt išnyksim tyliai labai,

Ir neprisimins daugiau mūs niekas...

Piliakalniai

Plaukia debesėliai,

Šviesūs ir balsvi,

O saulytę remia

Piliakalniai aukšti.

Ten kadaise buvo

Pilys milžinų,

Jie galingi buvo,

Valdė mus visus.

Bet tie MES jau skrenda

Rojuj, pragare,

Jie seniai pražuvę,

Liko tik mintyse.

O gal MES atsigimė

Į tikruosius mus,

Galbūt mums ant piliakalnio

Vis dar lemta būt...

Ryto pasaka

Mieloji mano saule,

Nors dar nepakilai,

Aš noriu pasekti pasaką,

Kol jos nesudeginai.

O pasaka ta bus

Apie aušros spalvas,

Kai juodas dar dangus

Nusidažo ugnies sodruma.

Ir rytas po truputį

Gesina nakties tamsą,

Ir saulė kyla į

Spalvotą ryto dangų.

Kai rytas, dar jaunutis,

Vis rengias savo šokiui,

O saulė iš debesų

Ateina ir viską sutvarko.

Audros dukra

Siaučia vėtros, uraganai,

Dangų pjausto trys žaibai,

Griūna medžiai nuo to kalno,

Ant kurio ir tu gimei.

Smėlį pučia jau į jūrą,

Dumbliai kyla šnypšdami,

Lekia bangos per pajūrį,

Griauna viską, kas pakils.

Vėl jau jūros tiltas byra,

Nusinešdamas lentas,

Tiktai tu viena vis stovi,

Nebijodama paskęst.

Tu audros dukra esi,

Uraganai tavęs bijo,

Nes, juk žino jau visi,

Kokia tu esi galinga...

Tiesa arba Melas

Tarp Tiesos ir Melo plonytė riba,

Vos pasakysi žodį – ir Tiesos nebėra.

Vos tik Melas savo tinklu apgaubs,

Iš dangaus Tiesa tau atkeliaus.

Jei sakysi, kad tiesą sakai visada,

Sumeluosi – Melas juk myli tave.

Jei norėsi sumeluoti gerai,

Išsiduosi – Tiesos apvaizda tau ateis.

Aš sakau jums – Melas visada išaiškės,

Ir Tiesa vėl ir vėl paaiškės.

Jeigu norit jūs gyventi gerai,

Nemeluokit – kitaip bus blogai.

Galia

Galios visiems neužtenka,

Bet jei per daug jos – blogai.

Tie, kas galingi, tik džiaugiasi,

Bet silpniems negerai.

 
Jeigu galingi nemoka

Išdėstyti savo jėgų,

Silpniesiems reikia suvokti,

Kad reikia nebūti kartu.

Jeigu silpnieji laimingai

Būdami be galių,

Jiems smagu gyventi

Ramiame pasauly.

Taigi, atsiminkim,

Visi skirtingi esam.

Reikia tik ieškoti

Draugų iš savo daržo...

Dangus

Tai juokias, tai verkia,

Tai žiūri žemyn.

Jis toks paslaptingas

Žemės atspindys.

Dangaus paslaptis

Kebliausia yra.

Ji priverčia visus

Spręsti ją.

Nusprendęs ištiri

Dangų tu vėl,

Bandyk pamatyti

Save ten ir vėl...

Kvapas

Kas visados kutena mums nosį,

Ir rėkia, šaukia erdvėje?

Kas susvaigina trumpą ryto šokį,

Ir kvailina galvas racionalias.

Jis nepaklydęs eina per savo taką,

Jei nusprendžia taip išsikerot.

Jis mus klaidina, net hipnotizuoja,

Privertęs žmones pasiduot.

Tai yra kvapas, minčių mūs labirintas,

Apgalvotas, visai nesantūrus.

Jisai toks šaltas ir dar sugalvotas

Žmogaus, kuris labai nuožmus...

Vandenynas

Nuo vieno krašto iki kito...

Tokia galia yra vandenyno.

Vienintelio jo tokia galybė

Sunaikina visus mažyčius.

Kiek laivų yra prarijęs vandenynas,

Todėl nereikia prieš jį žodžiais švaistytis.

Reik atsimint, kad prieš jūrą nepaspjaudysi,

O prieš vandenyną nepaplaukiosi...

Rytas

Pieva dar rasota,

Čirena vyturys,

Ryto šalna spaudžia,

Bet greitai jau atšils.

Skinsiu aš alyvą

Rožiniais žiedais,

Bėgsiu per brūzgyną

Saulės pasitikt.

Pamerksiu aš kojas

Ryto rasoje,

O savo svajones

Paleisiu į tave...

Gintaras

Gintaras – tai Baltijos auksas,

Tai – stebuklų laukas.

Jis papuošia, ir gydo

Nuo visokių blogybių.

Jis  - tai mūsų džiaugsmo simbolis,

Mūsų ateitis.

Juo tikėdami ir jį gerbdami

Išsaugosime viltis...

Vakaras

Švelniai ošia miško pušys,

Lekia bangos per pajūrį,

Kiro giesmę aš girdžiu,

Bėgame ir aš, ir tu.

Bėgame per šiltą smėlį

Ir per šaltą šlapią pievą.

Gėlės ruošiasi miegot,

O paukšteliai – pagiedot.

Pagiedoti miško giesmę

Apie žalią šlapią pievą.

O vaikeliai jūroj maudos,

Jų šuneliai smėlį kapsto.

Į saulę

Rytas. Dar tamsu.

Taip šalta, net baugu.

Vėjas laukuose

Primins man vėl tave.

Eisiu per javus

Į tavo spindulius.

Eisiu į tave,

Mano saule, tu miela.

Eisiu pro egles

Į šviesą, į liepsnas.

Bėgsiu per žvaigždes

Ir žadinsiu tave...

Geometrija

Linija, spalva, forma...

Viskas aštru, kampuota.

Štai toks mūsų gyvenimas,

Kurį sukūrėme patys.

Niekas nesirinko bangelių,

Su kuriomis gyventi būtų gera.

Visi rinkosi geometriją,

Kad tik neišlįstų iš rėmo.

Reikia būt tik pilkumo simboliais,

Kurie visur tik tyli.

Kuriems draudžiama kalbėti,

Galima tik pasėdėti...

Mėnulis

Ten toli, už daugybės kilometrų

Gyvena mėnulis šviesus.

Jis lydi, padeda siekti tikslų

Ir apšviečia mus visus.

Vieni jo bijo, kiti garbina,

Kiti persistengia tikrai.

Tik neperduokit savo gyvenimo

Mėnulio pilnačiai.

Jis suės jus, sugrauš tikrai,

Jei tikėsit juo aklai.

O jei į jį nekreipsite dėmesio,

Jūs galėsit gyventi be kliedesio...

Miegas

Miega visi visi,

Ir medžiai, ir kiti.

Miega visi visi,

Ir dideli, ir maži.

Tik štai aš nemiegu,

Nesugaunu savo sapnų.

Taip keista, taip baisu

Nepasiekti savo miegų.

Užmigti visaip bandau,

-Bet nepavyksta,- sau sakau.

Tačiau miegas pas mane atkeliavo,

Ir išeinu aš į sapnų pasaulį…

 
Vanduo

Srovena silpna srovelė,

Ji lekia, skuba, kiek gali.

Bandau ją sustabdyti,

Bet tarp pirštų ji praslysta.

Tai vanduo, toks keistas ir vėsus,

Jis gaivina, gelbėja visus.

Aš jį myliu, jį labai gerbiu,

Burnoje jis man labai gardus.
 

Lietus

Už lango vis kapsi

Tylūs lašai.

Jie lekia ir lekia

Monotoniškai taip.

Tai skuba, tai neskuba,

Tu juk žinai.

Tai tęsis ir tęsis

Taip amžinai.

Vienus jie nuliūdina,

Kitus pralinksmina,

Bet nebūna taip,

Kad nesuteiktų emocijų.

Juos vėjas ir saulė

Nutašo gražiai,

Todėl jie ir lekia

Taip žaibiškai greit.
 
 
Žvaigždė

Žvaigždė turi daug prasmių,

Jų daug, skirtingų, panašių.

Bet šįkart pasirinksime vieną,

Pačią populiariausią šiandieną.

Tai – kelrodė žvaigždė.

Ji rodo kelią mums visiems.

Kiekvienas turime asmeninę,

Kuri visuomet mums padeda.

Ja pasikliaujame dažnai,

Tik nepersistenkit tikrai.

Pasikliaudami ja aklai

Galime prisidirbti rimtai.

Metai

Metai lekia lyg pašėlę,

Kaip rudens didžiausi vėjai.

Neišeis jų sustabdyti,

Net jei greitas tu, brolyti!

Štai pavasaris jau lekia

Su permainingais vėjeliais.

Toks nerūpestingas jis,

Juk tai jaunystės simbolis!

Vasarėlė jau rimtesnė.

Sako, kad ji daug gražesnė.

Daugelį žiedų jinai

Atneša pati nūnai.

Rudenėlis sensta jau,

Bet grožio dar neprarado.

Lapai jo gelsvi šaltai,

Tačiau tylos dar nepaleido.

Žiemužėlė jau sena.

Ji skarota ir šalta.

Bet karta nauja ateis

Ir vėl viskas pasikeis!

Jaučiu

Matau, savom akim regiu,

Kaip šnara medžiai.

Matau, savom akim regiu,

Kaip neša smėlį.

Matau, savom akim regiu,

Kaip tyliai temsta.

Matau, savom akim regiu,

Kaip pučia vėjas.

Klausau, savom ausim girdžiu,

Kaip žolė auga.

Klausau, savom ausim girdžiu,

Kaip lyja lietūs.

Klausau, savom ausim girdžiu,

Kaip rytas kelias.

Klausau, savom ausim girdžiu,

Kaip minga vėlės.

Jaučiu, ir stengiuos išgyventi,

Kaip gamta keičias.

Jaučiu, ir stengiuos išgyventi,

Kaip laikas eina.

Jaučiu, ir stengiuos išgyventi,

Kaip tyla vėjas.

Bandau suprasti ir nemanyt,

Kad ramuma nyksta...

Nebijok

Nebijok nukristi nuo skardžio,

Nes vistiek apačioj tave paims.

Nebijok išgirst savo vardą,

Nes tik geruoju apie tave sakys.

Nebijoki tu žolę pamilti,

Nes vistiek žolė žmogum pavirs.

Nebijoki pamest savo kelią,

Nes vistiek tau žemėlapis atskris.

Nebijoki išlįsti iš rėmo,

Nes tavęs jau niekas nesodins.

Kad ir kas tau gyvenime nutiktų,

Tau paslaptis atsakymą pasakys...

Dovanos

Debesyse paskęsiu,

Nuo trenksmo žemėj lis lietus.

Aš saulėje sudegsiu,

Tai didelis sprogimas bus.

Rugsėjyje įklimpsiu,

Ir žemę vėl suspaus šalna.

Su vakaru ištikšiu,

Ir vakaruos staiga sutems.

Visatą aš perskrisiu,

Nauja ten planeta išsprogs.

Su gervėmis išskrisiu,

Kiek dar gyvenimas man duos...

Hiperbolė

Pilkos smulkios kelio dulkės

Oro dalyse vis sukas.

Žmonės rėkia – „Sninga!”

O lašeliai devynbarzdžiai

Nuo obels šakų vis kapsi.

Žmonės rėkia – „Lyja!”

Štai prilijo iš lašelių

Pilką pilką kiemo balą.

Žmonės: „Ežeras patvino!”

Nuo hiperbolės apsvaigę

Žmonės rėkia lyg paklaikę.

„Karas mūs šalin atvyko!”.

Nieko naujo nepasako

Traktoristai mūsų kaimo.

Reikia laukti ir klausytis...

***

Tu perskrisi per pusę pasaulio,

Kad pamatytum svajonę savo,

Kad pamatytum aušrą prie kalno,

Kad pamatytum saulėlydžio magiją.

Kad prie kalno galėtum pabusti,

Ir taip tyliai saulę pašaukti,

Kad galėtum akis ten užmerkti,

Ir nebijoti, kad kojas sušlapsi.

Kad suprastum, ką reiškia didybė,

Ir žinotum, ką reiškia gyvybė,

Kad atskirtum, ką gali kilnybė,

Ir nepainiotum to su niekybe...

Gyvenimo sūpuoklės

Gyvenimas – tarsi sūpuoklės,

Niekada nebūna vienodos.

Nespėsi nė mirktelt – jau kyli,

Nespėsi sukrykštaut – nukritęs.

Kai kyli – ekstazę patiri,

Ir būna, kad šlovėj apanki.

Ir gyvenimas tada tau pasiunčia

Išbandymą žemėj atsidurti.

Nebijoki nuo sūpuoklių nukristi,

Net jei ir žemai nukrisi.

Bet, jei savo gyvybės netausosi,

Antro karto sūpuoklės nedovanos tau.

Antomorfozės

Geltonų anakardžių daguje

Raudonos vasaros mėlynės dygsta.

O žalioj karamelės jūroje

Briedžiai rožiniai labai supykę.

Violetinių svogūnų pievoje

Mėlynų žvynų žuvelės rausias.

O auksinių dūmų debesyje

Beveidės manekenės šaltai klausos.

O saulė danguje tokia šalta

Užšaldo tolimiausią net lėktuvą.

Kokia dabar karšta Antarktida

Sudegsi per šimto mylių tu atstumą.

Draugas žvėris

Išalkusios akys,

Seilėti nasrai,

O kojos lyg šakos,

Gaurai – stagarai.

Jis dieną pramiega,

O naktį slapčia

Medžioja sau vienas

Pamiršęs žvaigždes.

Žvėris jis laukinis,

Bet širdy ten giliai

Jis nepavojingas,

Prakalbint jį reik.

Jis meilę ir gėrį

Slepia savy,

Ir mano geriausias

draugas širdy...

Dangus

Mirksintys skliautai

Vakare užkloja dangų.

Sakyki, ar matai

Juodam danguj svajonių kalną?

Iš pasakos grakščiai,

Lyg paukščiai du sparnus iškėlę,

Aprėdyti gražiai

Išnyra princas ir princesė.

Mergaičių tai svaja,

Gyvenime sutikti princą.

Sakyki, ar kada

Gyvenime šitaip nutinka?

O broliai šviesbruviai,

Gražuoliai viso kaimo buvę,

Patapo juodvarniais,

Tokiais juodais, kaip krosnies dūmas.

Tikėjimo tik reik

Visoj loterijoj gyvenimo,

Kad juodvarniai liūdnai

Garsėję taptų vėl karaliais.

Tik mėlyno dangaus

Dėka gyvenimas mums būna

Gražus. Ko nors blogiau

Likimas duoda dėl įdomumo.

Vienatvė

Kažkam ji patinka, kažkam gal ir ne,

Kažkas jos neturi, kažkam – rutina.

Vieni ją pasirenka, kitiems taip susiklosto,

Kad reik su ja gyventi ir apie ją dainuoti.

Vieniems tai tik trumpas lašelis ramybės,

Kitiems – ištisinės kančios priverstinės.

Vieniems ji kaip saulė, gyvenimo džiaugsmas,

Kitiems ištisinis nuovargis ir skausmas.

Vieni apie ją mąsto kitaip,

Bet kai patiria, būna liūdna labai.

Vieniems vienatvė – siaubingas skausmas,

Bet pilnatvę patyrus, ne ką geresnis jausmas.

Pabaiga

Ką naujo pažadėsi?

Pasiūlysi vėl užsimerkt.

Čia nieko nenuveiksi,

Eik, oro pilyse paskęsk.

Loterija jau baigės,

Išlošti nepavyko tau.

Gyvenk gražiai, nereikia

Man ašarų pakalnių čia.

Gyvenimas juk tiksi,

O tu trinies vis prie manęs.

Kiek spėjai sugadinti

Man laiko, gal paklausk savęs.

Pabodo jau klausyt

Dejonių tavo ir skausmų.

Negydysiu, apseisi,

Kraujuojančių tavo žaizdų.

Pasiimki savo daiktus

Ir nešdinkis skubiau iš čia.

Nubėk dulkėtais laiptais,

Nuo šiol manęs tau nebėra...

Atsibusk

Atmerk akis

Ir akinius nusiimk rausvus.

Diena ateis,

Pasaulis tavo jau sugrius.

Gali pakeist

Tu ateitį tą savo liūdną.

Pažvelk kitaip,

Pasaulis tokių kaip tu sugriuvęs.

Gal pamatyk,

Visur aplink tik juodos natos.

Ir dar išgirsk,

Pradėti nuo savęs jau metas.

Ei! Atsibusk!

Tu vadini save galingu!

Jei toks esi,

Pasaulį keisk, gėriu užpildyk!

Jūsų kūryba.