Apie Editos Milaševičiūtės romaną "Įsimylėjėlių stovykla" (leidykla „Alma littera“)



Tiesą sakant, abejoju, ar ši knyga tikrai yra romanas. Gal... Kai kas bando knygą vadinti apysaka... Vienaip ar kitaip vadinsime, bet meilės romanų "Įsimylėjėlių stovykloje“  rasime sočiai. Apie moksleivišką aistrą, apie draugystę, apie naivius klystkelius ši knyga.

Debiutas pavyko. Dar ir kaip pavyko...

Edita Milaševičiūtė pagarsėjo – juk tapo geriausia 2008 metų knygų paaugliams autore. Debiuto sėkmę lėmė kritikai, pasiūlę ją į geriausių ketvertą.  O nugalėtojos laurai?  Juos Editai skyrė svarbiausi žmonės - skaitytojai.

Aš, jau senokai ne paauglė, jaunai šios knygos autorei esu savaip dėkinga.

Kodėl?

Už ką?

Taip jau nutiko, kad Edita romane rašo apie man mielas vietas. Vilniaus Antakalnis ir pasimatymai prie pašto, Mikalojaus Daukšos mokykla (kadaise 22-a), vakarėlis soduose, Čepkelių raistas, kuriame miestelėnui neįmanoma nepasiklysti, senasis, beveik legendinis Marcinkonių kaimas.  Kaip man tai pažįstama, kaip svarbu ir miela. O juk ne tik man...

Skirtingos kartos, bet keliai - tie patys. Tos pačios vietos, panašūs susitikimai.

O meilė, tie įsimylėjimai? Būta.

Ir tėvams, deja,  retsykiais meluota, visai kaip Editos knygoje - juk jų pačių labui, dėl šventos ramybės, dėl nuolat įtemptų nervų.

Galėtume ilgas valandas skirti diskusijai, palengvina ar apsunkina mobilieji telefonai mūsų melo istorijas, bet... Juk suvokiame, kad diskusija prieitų liepto galą: melas visada sunkus; daug sunkesnis nei žygio kuprinė.

Edita Milaševičiūtė pasakoja apie tai, ką yra patyrusi, kas jai rūpi, jaudina. Tai ir nekeista, kad tekstą labiausiai suvokė tie, kuriems ir rašoma -  paaugliai.

O mes, neva brandūs jaunimo literatūros tyrėjai? Ką mes, atseit žinovai,  padarėme? Sklidini gerų norų, šiek tiek apsikvailinome -  suklastojome Editos biografiją. Paskelbėme, kad ir ji, ta jauna rašytoja, yra moksleivė.

Tai bent turėjome gardaus juoko, kai paaiškėjo: kur ten moksleivė. Jau tuzinas metų kaip nebe.

Suaugę kritikai rado romane duobių, pasigedo gelmės, lakesnių žodžių - tam jie ir kritikai, kad nuolatos ko nors pasigestų. Kad mus, rašytojus, ragintų, skatintų tobulėti ir... likti savimi.

Romanas tartum ir pagirtas, bet ir numenkintas: niekas jam nepranašavo amžinos šlovės. Tik vienadienę – dabar ir čia.

Ką gi. Pagyvensime ir pamatysime – jei tik pavyks kam nors iš kritikų gyventi amžinai.

Siužetas toks: pagrindinė romano veikėja Ugnė patraukia paskui mylimą vaikiną Liutaurą į pelkes. Moksleiviai stovyklaus savarankiškai - jokių suaugusių, taigi, jokių pamokymų, patarimų, moralų. Nors...

Skautas Vakaris retsykiais pamokslauja tarsi koks senis – matyt, jau lopšyje buvo pedantas. O tas svajonių vaikinas Liutauras - ar vertas jis nerimo, jaudulio, galų gale, pasididžiavimo? Ar įmanoma pasitikėti vaikinu, kuris savo panelę stovykloje gūdžiame miške palieka vieną saugoti palapinių, o pats patraukia patirti naujų nuotykių raiste? Galų gale, kodėl jis toks abejingas savo meilei smagiame vakarėlyje?

"Norėjau dingti iš šios vietos! Norėjau išvis dingti nuo žemės paviršiaus! Troškau laiko mašinos, kad galėčiau grįžti į nerūpestingą vaikystę arba šokti tiesiai į senatvę, kai tik sėdi ant suolelio ir mėgaujiesi saulute. Nei tau rūpi mokslai, nei darbas, nei meilės, nei neapykantos - esi protinga ir atsipalaidavusi po gyvenimo audrų" - rašo romane Edita Milaševičiūtė.

Ant to suoliuko Editai sėsti dar anksti, bet kada nors... kada nors... Juk savą suoliuką turime visi – kas dabartyje, kas ateityje.

Ką gali žinoti, gal "Įsimylėjėlių stovykla", tos meilės, neapykantos ir jų audros taps gražiausiu Editos Milaševičiūtės prisiminimu.

Edita yra parašiusi ir antrą romaną. „Sūrūs įspūdžiai“ – taip jis pavadintas. Pirmasis man atrodo sodresnis, tikresnis. Sakytum, jauna rašytoja, patyrusi sėkmę, kiek suklupo.

Atsities – leiskite man tuo tikėti. Nedings nuo žemės paviršiaus.

Dar nustebins.     

Gintarė Adomaitytė