Vėlyvą penktadienio vakarą išlipu Trakų stotelėje prie buvusio Lietuvos kino teatro ir šiek tiek pabėgėjęs Pylimo gatve link stoties įžengiu į paslaptingą Vilniaus senamiestį. Senų mūrų apsuptame vidiniame kieme telkšo šviežios balutės, tarp stovinčių automobilių ratų sukasi žaidžiančios katės, aplink aidi muzika, ūžia pro šalį važiuojantys automobiliai ir pilni žmonių troleibusai.

Iš kišenės išsitraukiu gerokai palamdytą lapelį su šio mėnesio pašnekovo adresu ir, dar kartą įsitikinęs, kad tikrai nepaklydau, įžengiu pro senas medines duris į didžiulę laiptinę. Po akimirkos jau spaudžiu ranką žymiam vaikų knygelių autoriui ir iliustratoriui, dailininkui Kęstučiui Kasparavičiui. Įeiname į menininko namus, kuriuose, kaip galima tikėtis, sienas puošia žymiausių jo iliustracijų originalai, įvairūs diplomai ir apdovanojimai. Pro atvirą langą į kambarį plūsta gaivus vakaro oras ir miesto garsai. Dailininkas patogiai įsitaiso savo darbo vietoje ir pradedame malonų pašnekesį, kurio nuotrupomis su Jumis ir pasidalinsiu.

Papasakokite, kaipgi žinomas menininkas ir rašytojas leidžia savo vasarą.

Tai taip ir leidžiu... taip viskas susiklostė, kad pardavėm šįmet namą. Gyvenom už miesto ir iš miško, iš visiškos tylos staiga persikėlėm į miesto triukšmą. Kraustymasis užtruko ir tik dabar prisėdau dirbt... tik dabar pradedu normaliai darbą, prie popierių prisėdau. Visada man užtrunka įsivažiuot, porą savaičių darbas be rezultatų vyksta. Kartais atrodo galėtum dirbt nesustodamas, bet tada turėtum būt geležinis žmogus (šypsosi), o kadangi toks nesi, reikia poilsio, kuris išmuša iš ritmo ir gaunasi užburtas ratas. Nei taip gerai, nei taip, bet nieko... manau rudenį, Lapkričio mėnesį pabaigsiu knygą naują.

Kaip manote ar šis aplinkos pakeitimas turės įtakos Jūsų kūrybai?

Aišku turės, visada turi. Tiesiogiai to nesijaučia, bet daug dalykų tik po kiek laiko pastebi. Pamatai, kad tas periodas, kai gyveni tam tikroje naujoje vietoje skiriasi nuo ankstesnių. Man pačiam net įdomu, kaip čia taip gaunasi. Matyt, į vieną vietą susiplaka daug įvairių dalykų: garsai, ką per langą matai, kokius žmones matai (ar nematai)... Pamenu, kai į tą namą miške atvykau gyventi, pirmas darbas po kraustymosi buvo baisiai sunkus, nors rezultatas buvo geras. Pagavau „kablį“ gerą ir labai gerai padirbėjau po to, kokias aštuonias knygas iš eilės iliustravau. Esu jaunystėje gyvenęs ir naujuose rajonuose, bet dabar nė už ką ten nebegrįžčiau. Man geriau koks nors visiškai sugriuvęs namas senamiestyje, nei naujutėlis butas naujame rajone. Nemainyčiau niekada savo gyvenamos vietos į tai, nes ten žiauriai neįdomu. (juokiasi) Per langą matai vien blokinius namus... menininkui Vilniuje gyventi galima tik arba miške, kur gamta, medžiai, gražu, tylu arba tik senamiestyje.

Tai visgi aplinka daro įtaką menininko darbui?

Žinoma! Jei paprastas žmogus namo grįžta iš darbo tik pernakvot, tuomet ta vieta nėra tiek svarbi, bet jei tavo namai yra tavo darbo vieta, tuomet aplinka vaidina labai svarbų vaidmenį. Per metus bendrai vos mėnesį nebūnu namie, kuomet keliauju, todėl renkuosi kruopščiai gyvenamą vietą. Atėjęs į šitą butą apsidžiaugiau, kad daug šviesos ir iškart papirko autentiškumas. Ypač patiko senas parketas, kuris niekada nėra matęs lako. Tokia senučiukė šeimininkė senoviniais metodais jį vaškuodavo ir pasiliko toks iki šių laikų. Man net kažkokį senovinį vaškavimo prietaisą paliko. Pažiūrėsim kaip mane nauja aplinka paveiks ir kokią pavyks parašyt dešimtąją savo knygą. Kaip visada tikiuosi geriausio rezultato ir nauja knyga bus pati geriausia (šypsosi).

Dailininkas Kęstutis Kasparavičius pasineria į prisiminimus apie pirmuosius savo darbelius, rodo pirmąsias ir vėlesnes iliustracijas, noriai dalijasi dailininko amato ypatumais, tad nuo čia nusprendžiu nebepertraukinėti jo savo klausimais.

Kai buvau jaunesnis dirbau su vokiečiais ir labai pykdavomės su jais... nuolat komanduodavo, teko perpiešt eskizus knygoms po tris kartus. Nuo 8 dešimtmečio pradėjau labai daug laiko leisti parodose pasaulinėse, tad buvimas užsienyje tapo įprastu dalyku. Šių parodų dalyvių darbai išleidžiami puošniuose kataloguose, kuriuos varto įvairūs leidėjai, pamato dailininkų darbus ir susidomi, susisiekia. Tokiu būdu ir patekau į vokiečių globą. Paišiau su plunksnele, štrichu, bet Vokietijoje buvau priverstas keisti savo stilių ir ėmiau piešti ryškiau. Buvau jaunas, tad kažkaip lengvai tą kritiką priėmiau ir manau man naudingi buvo patyrusio leidybos verslo vilko patarimai. Po kiek laiko išėjo mano mokytojas ir jį pakeitė naujas vadovas, kuris privertė mane iliustruoti itin komercinius leidinius, tad išvargau su juo vos porą knygelių ir pabėgau.

Vėliau pradėjau dirbti su kita vokiečių leidykla ir ten buvo išleista sėkmingai parduodama mano iliustruota knyga – „Pinokio nuotykiai“. Nors ją išleido 1993 m. iki šiol ji tebėra leidžiama ir gerai parduodama pasaulyje. Prieš keletą metų manęs paprašė nupiešti naują šios knygos viršelį, tai teko siųsti net aštuonis eskizus ir, juokingiausia, kad paskutinis, kuris man atrodė pats prasčiausias, labai patiko leidyklai ir buvo atspausdintas.

Po vokiečių, 1994 m. radau mano gyvenime labai svarbią leidyklą iš Taivano „Green press“ (angl. Žalioji spauda). Taip gavosi per atsitiktinumą, kad kai pradėjau savo tekstus rašyt, mano pirmos trys knygos buvo išleistos kinų kalba. Buvo leidžiama labdarai knygutė po žemės drebėjimo ir manęs paprašė prisidėti prie jos išleidimo. Viso pasaulio dailininkai paišė iliustracijas ir kažką linksmo rašė.  Leidėjams patiko, paprašė daugiau tekstų... taip ir prasidėjo mano, kaip rašytojo karjera. Įdomiai viskas susiklostė. Mokykloje mokiausi choro dirigavimo meno, bet likimas susiklostė taip, kad paskutinę akimirką į Vilniaus dailės akademiją įstojau ir labai dėl to džiaugiuosi, piešiu, rašau ir darau tai, kas man malonu.

Parengė Šarūnas Čėsna