Kodėl žurnalo pavadinimas būtent "Pašvaistė"? Kokios šio žodžio atsiradimo ant viršelio aplinkybės?

Juk pašvaistė – gražu! Stebinantis, akį traukiantis reginys. Norėjome, kad ir žurnalas būtų nepaprastas, neįprastas. Savotiškai nušvistų tarp visų spalvingų lakuotų viršelių. Šviesos simbolis buvo itin svarbus.

Nors rinkome žurnalo pavadinimą su jaunaisiais bendradarbiais ilgai, iš daugybės variantų, bet vis kas nors kam nors nepatiko, ir vėl ieškojome, sukome galvas, kol pagaliau vieną dieną teko apsispręsti. Galop prireikė net burtų.

Kiek šiuo metu su "Pašvaiste" bendradarbiaujantis jaunimas prisidėjo rengiant žurnalo koncepciją?

Turbūt galima sakyti, kad jie tą koncepciją ir sukūrė. Susirinkę "Naujosios Romuvos" redakcijoje į pirmą susirinkimą su jaunaisiais bičiuliais, kurie žinią gavo iš mokytojų, pradėjome svarstyti, koks turėtų būti žurnalo formatas (kad tilptų į kuprinę), kokios temos moksleiviams rūpi (turi būti poezijos ir prozos, ir būtinai – apie kiną!), kokia turėtų būti straipsnių apimtis (ne daugiau kaip du puslapiai), kokių reikia skilčių ir daug kitų dalykų. Aišku, vieno pasitarimo neužteko.

Pamažu išryškėjo aktyviausi ir sumaniausi jaunieji žurnalo bendradarbiai: Jonas Lekevičius, Vilniaus jėzuitų gimnazijos abiturientas, ėmėsi sukurti žurnalo dizainą, Viktorija Navickaitė, Vilniaus licėjaus trečiokė, pasiūlė savo darytų interviu ir esė ir ėmėsi kuruoti muzikos skiltį, apie muziką norėjo rašyti ir Vilniaus licėjaus abiturientas Gediminas Jucevičius, Vilniaus Žvėryno gimnazijos trečiokė Urtė Rusteikaitė pasisiūlė rašyti kino istoriją, o Vilniaus licėjaus abiturientas Simas Čelutka – jį sukrėtusių filmų recenzijas, dar jam buvo svarbios visuomeninio gyvenimo problemos, tad ir šią sritį jis ėmėsi kuruoti. Vilniaus jėzuitų gimnazijos trečiokė Skaistė Budrevičiūtė – esė meistrė, puikiai valdanti plunksną, o Viktorija Vosyliūtė – beveik profesionali žurnalistė, nors dar mokosi Jonavos Senamiesčio gimnazijos ketvirtoje klasėje. Jonavos Senamiesčio gimnazijos trečiokė Justė Karpavičiūtė, manau, taps puikia rašytoja – jos novelė "Tiltai" mane tiesiog sukrėtė.

Negaliu nepaminėti ir Ievos Gudmonaitės bei Ievos Toleikytės, Liepos, Makso, Armo, Vainiaus, Jorės, Ivetos, Agotos, Vitalijos... O kur dar jaunieji dailininkai?! Štai kiek nuostabių kūrybingų jaunuolių šalia! Tik reikia juos pastebėti ir leisti kurti. Ne visada lengva suderinti visų nuomones ir norus, – juk visi asmenybės, – bet pabandyti verta.

Kokios pagrindinės šio žurnalo jaunimui siekiamybės? Iš išėjusių numerių lyg ir galima nujausti, kad bandoma laviruoti tarp edukacinės misijos (kurią, perteikdami patirtį, atlieka žinomi kultūros žmonės) ir jaunimo saviraiškos?

Labai tiksliai pastebėjote: norime perteikti jaunuoliams vyresniosios ir viduriniosios kartos žinias ir patirtis ir sužinoti, ką moksleiviai ir studentai žino, o ko dar ne. Iš pat pradžių manėme leisti labai protingą edukacinį žurnalą moksleiviams ir visaip juos ugdyti, bet kai paskaitėme, ką ir kaip jie rašo, nusprendėme, kad tai geriausios pamokos jų bendraamžiams.

O didžiausia mūsų visų siekiamybė – sukurti bendruomenę: kūrybingų, išradingų, aktyvių, nebijančių pasakyti savo nuomonę skaitytojų ratą, su kuriais būtų galima rengti ir rimtas diskusijas, ir linksmus vaidinimus, poezijos skaitymus, muzikos vakarus... Tuomet žurnalas būtų tos bendruomenės gyvenimo atspindys. Greičiausiai šis mūsų noras parodo ir visuomenės opinijos tendencijas – dauguma pavargo nuo susipriešinimo, besaikio konkuravimo, kovos už būvį. Mums labai trūksta šviesos.

Daug dėmesio skiriate esė žanrui (pirmame numeryje – trys, antrame – bene keturi taip įvardyti tekstai). Kodėl būtent esė? Ar tokias išskirtines šio žanro pozicijas su filosofinėmis-psichologinėmis potekstėmis (pvz., Arvydas Šliogeris "Apie Save ir Kitą", Daiva Tamošaitytė "Apie ego") nulemia žurnalo siekis labiau akcentuoti, koncentruotis į vidinę žmogaus realybę, pratinti jauną žmogų prie skalsesnio teksto, ar yra kokie nors kiti motyvai? Ar kultūros gyvenimas gali tapti gyvenimo būdu jaunam žmogui?

Jauni žmonės daug mąsto – jeigu mąsto – apie savo "vietą po saule", apie santykius su bendraamžiais ir vyresniaisiais, apie nykstančias ar nustumiamas į šoną dvasines ir moralines vertybes ir bando savo apmąstymus užrašyti. Tokius rašinius ir priskiriame skilčiai "Esė". Atrodo, kad jaunieji "Pašvaistės" skaitytojai ir rašytojai teikia pirmenybę vidiniam žmogaus gyvenimui. Dėl to ir atsirado Arvydo Šliogerio, Daivos Tamošaitytės, Valdo Kukulo tekstai – kaip protingo ir sklandaus teksto pavyzdžiai, mokantys mąstyti ir kalbėti nuosekliai, argumentuotai ir gražiai.

Deja, mokyklose niekas nebemoko sklandžiai reikšti minčių, perteikti savo pojūčių ir emocijų – juk nė per vieną pamoką moksleiviai dabar neatsakinėja žodžiu, taigi nebemoka kalbėti. Ar ne todėl baisu klausytis jaunuolių kalbos gatvėje ar net per televiziją. O juk kalba tiesiogiai susijusi su sąmone. Kaip sako A. Šliogeris: "Kalba yra ne kokia nors sąmonės dalis, o sudaro VISĄ sąmonę – už kalbos sąmonėje nieko nėra ir negali būti..." ("Metai", 2009, Nr. 3) Tad ar nebaisu, kas, praradus sugebėjimą kalbėti, t. y. reikšti mintis, gali nutikti žmonių sąmonei?..

"Pašvaistėje" skiriama dėmesio ir jaunimo kūrybai (poezija, proza). Ar autoriai susiranda žurnalą, ar patys jų ieškote? Koks redakcijos santykis su internetiniais portalais, skirtais jaunimo kūrybai, – jie pasiglemžę daugybę rašančių jaunųjų? Beje, ar "Pašvaistė" pati turi planų eiti į internetines lankas – tarkime, turėti savo elektroninę versiją?

Iš pat pradžių buvo nuspręsta, kad grožinei jaunimo kūrybai skirsime apie trečdalį žurnalo puslapių. Pirmieji autoriai į "Pašvaistę" atėjo iš "Naujosios Romuvos". O paskui jie labai aktyviai ėmė siūlyti draugų ir pažįstamų kūrybą. Iš internetinių portalų gražiai bendraujame su pertrauka.lt. Ir "Romuvoje", ir "Pašvaistėje" esame išspausdinę pertraukiečių kūrinių. Tikimės bendradarbiauti ir ateityje. Gauname moksleivių rašinių ir iš įvairių vietinių ar respublikinių literatų ir publicistų konkursų.

Apie "Pašvaistės" internetinę svetainę galvojame ir kalbame nuo sausio, bet tas kalbas įgyvendinti trukdo visagalis laikas ir artėjantys abitūros egzaminai. Bet dar neprarandame vilties. Dabar jau yra toks kuklus "Pašvaistės" forumas www.pasvaiste.lt – kviečiame užsukti ir pareikšti savo minčių, padiskutuoti.

Pirmajame "Pašvaistės" žurnalo numeryje kiek daugiau vietos buvo skirta knygoms aptarti, antrame – mažiau. Kol kas vizualieji menai ir muzika žurnale sulaukia daugiau komentarų negu literatūra. Ar galime daryti prielaidą, kad ši disproporcija ir išliks kaip šios epochos ženklas – tiesiog vizualiems dalykams lengviau rasti komentatorių? Gal pernelyg anksti daryti tokius "globalius" apibendrinimus?

Ankstoka apibendrinti aktualiausių temų tendencijas. Kol kas nėra nusistovėjusi griežta temų pasirinkimo ir apimties tvarka. Vieną mėnesį daugumai rūpi švietimo reforma, kitą – konkurencijos poveikis asmenybei.

Be abejonės, vizualieji menai jaunimui rūpi labiau, ypač kinas. Ir niekas iš moksleivių nenori per savaitę skaityti septynių naujai išleistų knygų ir jų komentuoti. Be to, ir jokios prievartos, manau, negali būti. Bandome labai atidžiai įsiklausyti ir išgirsti, kas jaunimui rūpi. Rašyti knygų recenzijas – sunkus, daug patirties ir įžvalgumo reikalaujantis darbas. Liūdniau, kad net parašytų recenzijų dauguma nenori skaityti. Bet galbūt po truputį jaunimas atras ir skaitymo teikiamus malonumus bei galimybes: pabūti su savimi, apmąstyti savo patirtis ir įgyti naujų, pasimokyti sklandžios kalbos, kuri padeda tvarkyti minčių srautą, kitaip sakant, sluoksniuoti, struktūruoti mąstymą.

Skyrius "Nuomonė" suteikia galimybę jaunam žmogui komentuoti, ugdyti kritinį mąstymą, kalbant apie jam (ir jo santykiui su visuomene) rūpimas jautrias temas. Aptarta opi tema – švietimas, kokios temos laukia toliau? Ar daug diskusijų kyla planuojant numerį?

Labai įdomu ir svarbu, kad jaunuoliai turi savo nuomonę ir nebijo jos pareikšti. Tai rodo visuomeninį jų aktyvumą – jiems ne tas pat, kas vyksta jų tėvynėje. Manau, pareikšdami savo nuomonę, jie tikisi išjudinti, paveikti ir kitus. Tada galėtų kilti diskusijos, o iš argumentuotų ginčų galėtume išlukštenti ir tiesos grūdą.

Mėnesinis periodiškumas neleidžia veltis į ilgas žurnalo rengimo diskusijas. Puiku, jei netyčia atsiranda du panašios tematikos moksleivių rašiniai, galime prie jų priderinti ir specialisto ar mokslininko nuomonę. Ir visada paliekame erdvės aptarimams – labai laukiame skaitytojų atsiliepimų. Kai kuriems autoriams, deja, publikacijos tenka palaukti.

Šiuo metu esame paskelbę rašinių konkursą tema "Kodėl aš liksiu Lietuvoje". Geriausius tekstus spausdinsime, o jų autorius pagerbsime ir apdovanosime. Siųskite darbus adresu: pasvaiste09@gmail.com.

Dėkojame už atsakymus!

Klausinėjo Antanas Šimkus

Parengta pagal "Literatūra ir menas"