1.
King, Stephen
Kerė
Romanas ir apsakymai / iš anglų kalbos vertė Živilė Samėnaitė. - Kaunas: Arx Baltica, 2006. - 270 p.
Knygą "Kerė" prisimenu dažnai. Deja...
Prisimenu ją kiekvieną kartą, kai matau: stipresnis šaiposi iš silpesnio, gražesnis iš atrodančio kitaip, gudresnis iš naivesnio.
Prisimenu "Kerę" ir tada, kai matau moksleivius skubančius į iškilmes - gimnazijos krikštynas, pabaigtuvių puotą. Kas žino: gal linksmybių įkarštyje prasiverš neįtikėtinos nuskriaustųjų jėgos?
Kerės istorija - ne tik liūdna. Ji ir viltinga. Bent jau taip atrodo, kai knyga įpusėja. Tiek nedaug stinga - ir viskas baigsis geruoju, gražiuoju. Kaip Pelenės puotoje...
Manau, kad Kerės lemtis labai suprantama vyresniųjų klasių moksleiviams. Ypač tiems, kurių mokyklose įprasta skirstytis į elitą ir prastuomenę.
Stivenas Kingas - fantastikos ir siaubo literatūros klasikas. Daug kas nuo jo knygų gūžiasi, traukiasi... O aš sakau: Kingo fantazijos ir siaubo apvalkale pulsuoja tikras gyvenimas. Bent jau knygoje "Kerė" - pribloškiančioje, siaubingoje, įtikinamoje.
Gintarė Adomaitytė
2. Išrinkta kovo mėnesio knyga
Holubitsky, Katherine
Vienatvė prie Devyniasdešimties Pėdų tvenkinio
Vilnius: Mažasis Vyturys, 2002. - 155 p. (Iš "Mažojo Vyturio" kišenės)
Vienatvė prie Devyniadešimties Pėdų tvenkinio – istorija apie keturiolikmetę Pamelą, kuri dar nesusitaikė su mintimi, kad mama paliko ją ir savo noru išėjo iš šio pasaulio. Ar mažoji Aprilė, dar tik kūdikis, buvo mamai svarbesnė nei Pamela? Kodėl mama šoko į bedugnę, nors žinojo, kad turi dar vieną dukterį? "Kodėl ji nenorėjo būti su manimi? Juk Aprilę turėjo tik aštuonis mėnesius. Aprilė dar net nevaikščiojo! O mane pažinojo visą gyvenimą!" – vis svarsto Pamela. Kankinama skaudinančios nežinomybės, mergaitė ramybę randa tik Lino kanjone, kuriame su mama praleisdavo daugybę laiko. Kanjone Pamela bando atrasti ir pačią save.
Skaitydami visą mergaitės aplinką matome būtent jos akimis, labai tikroviškai – sutrikusius, tačiau gana nejautrius ir dar nesubrendusius klasės draugus, tėtį, kuris stengiasi išlikti stiprus, naują tėčio draugę Dženiferę, kuri vartoja daugybę "keistuoliškų" žodžių – tokių kaip "čiki piki" ir "prietranka" (vėliau vienas tokių žodžių Pamelai labai pravers), gražuolį Metą Leimoną – kuris Pamelai ne juokais krito į akį, senelę, vienišą ir besibaiminančią, kad Pamela pamirš savo mamą... Visi knygoje veikiantys asmenys gyvi ir tikroviški – savotiškai netobuli, todėl skaitydamas apie juos nejučia nusišypsai ar netikėtai susigraudini. Labai įtaigūs knygoje gamtos vaizdai. Neatsitiktinai pavadinime minimas Devyniasdešimties Pėdų tvenkinys...
Katerine Holubitsky, šiuolaikinė kanadiečių autorė, rašo apie labai sudėtingus jauno žmogaus, paauglio, išgyvenimus ir perteikia tai įtaigiai, jaunatviškai, originaliai. Todėl Vienatvę prie Devyniadešimties Pėdų tvenkinio įveiksite greitai, lengvai ir patirsite tikrą skaitymo malonumą.
Urtė Uliūnė
3.
Železnikov, Vladimir
Baidyklė
Romanas / iš rusų k. vertė Viktoras Miliūnas; iliustravo Neringa Žukauskaitė. Vilnius: Alma littera, 2008. (10+).
Rusų rašytojo Vladimiro Železnikovo romanas "Baidyklė" parašytas 1981 metais. Dabar tuos metus populiaru vadinti "giliais sovietiniais laikais". Daugelis sovietmečio kūrinių – ypač realistinio pobūdžio, ne literatūrinių pasakų – neabejotinai paseno, tapo nebeaktualūs. Železnikovo knyga taip pat susijusi su tų laikų realijomis, kai kurios detalės (pavyzdžiui, mašinų markės...) Jums gali būti nebeatpažįstamos, nebesuvokiamos, tačiau iš esmės ši knyga neprarado savo vertės. Dar daugiau: jau suvokėme, kad ne viena problema, motyvas – daiktų garbinimas, miesčioniškumas, jėgos kultas ir kt. – ne tik kad neišnyko, bet mūsų laikais dar labiau išryškėjo.
Žinoma, knygos išliekamąją vertę lemia ne pačios temos ar problemos, o meninė kūrinio jėga. Železnikovo "Baidyklė" tos jėgos turi daug. Analizuodamas paauglės Lenos bandymą įsijungti į naują kolektyvą, vaizduodamas, kaip Lena išduodama, atstumiama, kaip jai paskelbiamas boikotas, autorius pina dvi pagrindines linijas: mokyklos ir šeimos. Šeimos linijai atstovauja senelis Nikolajus Nikolajevičius, kuris kaupia XIX amžiaus paveikslus, portretus ir – turbūt taip turėtume suvokti giliąją šios linijos prasmę – tarytum siekia užfiksuoti ir išsaugoti senąsias moralines vertybes, atsidūrusias pavojuje. Lena tarsi nužengusi iš XIX amžiaus paveikslo (atkreipkite dėmesį į labai simbolišką knygos pabaigą), ji tarsi nebetinka šiam pasauliui. O vis dėlto ji, atrodo, padaro poveikį kitiems...
Labai psichologiška, dramatiška, įtaigi knyga, verta ne tik Lenos bendraamžių, bet ir suaugusiųjų skaitytojų dėmesio.
Kęstutis Urba
Balsavimo rezultatus rasite čia.
|
;void(0);)