Gintarė Adomaitytė (g. 1957 m.) - žurnalistė, prozininkė, eseistė, vaikų literatūros tyrinėtoja. 1975 metais baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą, 1980 metais -  Vilniaus universitetą, žurnalistikos specialybę.

2001 m. rašytojos apysaka „Laumžirgių namai“ buvo pripažinta geriausia metų knyga paaugliams. 2003 m. už pasakas apdovanota Vytauto Tamulaičio premija, 2004 m. - Vaižganto premija už knygą „Kelio dulkės, baltos rožės“.

2006 m. G. Adomaitytės knyga „Gražuolės vaikai“ pripažinta reikšmingiausia Vaikų literatūros tyrinėjimų bei sklaidos knyga, o 2008 m. rašytoja buvo apdovandota Vaikų literatūros premija už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą.

Esate vaikų ir jaunimo literatūros kūrėja ir ekspertė. Papasakokite trumpai apie save.

Oi ne, ne. Nesu ekspertė. Skaitytoja ir rašytoja – taip. Pasakodama apie knygas, jaučiuosi tartum... važiuočiau traukiniu. Ir ne viena. Su artimu žmogumi. Juk artimam visada parodai ką įdomaus per langą pamatei, aptari: „O, malūnas... štai, ežeras... koks sodas...“. Lygiai taip ir knygos. Nenumaldomas noras šūktelti: ,,O, kokia istorija!“

Apie save pasakysiu tiek: mėgstu, gal net myliu, upes ir ežerus, jaučiuosi laiminga klajodama miškais ir, kaip jau supratote, keliaudama traukiniu. Kartais gyvenu Vilniuje, kartais – Ignalinoje. Vilniaus namai panašūs į biblioteką. Nuo grindų iki lubų vien knygos. Man taip saugiau. Nuobodulys nebaisus.

Ar Jūs daug skaitote? Kokias knygas skaitote? Ar yra skirtumas tarp geros jaunimo literatūros ir geros suaugusiųjų literatūros?

Taip, visada skaičiau ir skaitau daug. Knygos – kuo įvairiausios ir skirtingiausios. Neskaitau tik meilės romanų rožiniais viršeliais su širdutėmis ir kita saldoka atributika. Nors meile tikiu... Tačiau ji gali ir turi būti išsakyta jautresniais žodžiais.

Jokio esminio skirtumo tarp vaikų – jaunimo – suaugusiųjų literatūros nėra. Arba knyga vykusi, arba...

Ak taip, gal tik vienas skirtumas... Knygas vaikams ir jaunimui išdovanoju lengva ranka. Kam? Ogi tiems, kuriems jos ir  skirtoms – mažiems ir jauniems. Jei tik pamatau, kad vaikai ar paaugliai geidžia skaityti...  Juk jie patys dar negali nusipirkti tiek knygų, kiek norėtų. Suaugusiems žmonėms taip pat mėgstu dovanoti knygas, bet tik jau ne iš savo asmeninės bibliotekos.

Ar prisimenate pirmąją knygą, kurią savarankiškai perskaitėte pati? Kokį ji paliko įspūdį?

Kaip neprisiminsiu... Hansas Christianas Andersenas, jo pasakos. O įspūdis? Jis toks stiprus, kad prie tų pasakų grįžtu ir grįžtu. Keičiuosi aš, tos pasakos – ar patikėsite? – keičiasi kartu su manimi.

Kokios knygos padarė didžiausią įtaką ir įspūdį paauglystėje? Ar buvo tada laiko skaityti?

Tikras skaitytojas laiko visada ras. Iš vaikystės į paauglystę mane išlydėjo J. Korčako „Karalius Motiejukas Pirmasis“. Tai knyga, brandinusi mane – jausmus ir vaikišką protą. Paauglystėje labiausiai mėgau raustis po tėvų biblioteką – skaičiau viską. Pamenu savo ašaras, kuriomis laisčiau Viktoro Hugo knygas. Tų ašarų ir dabar neišsižadu.

Ar mokykloje reikėdavo skaityti pagal privalomos literatūros sąrašus? Ar skaitydavot?

Taip, reikėjo; taip, skaičiau. Visada pasidomiu knygomis, kurias man rekomenduoja kiti žmonės – bent jau pavartau.

Pamenu vasarą iš aštuntos į devintą klasę. Užsimojau perskaityti visą Homero „Iliadą“, vėliau – ir „Odisėją“. Įveikiau. Privalomos literatūros sąrašą viršijau.

Ar daug knygų turite namuose?

Ignalinos namuose knygų man stinga. Dažnokai pasigendu tų, kurios kantriai manęs laukia Vilniuje. Gelbsti Ignalinos viešoji biblioteka.

Ar Jums egzistuoja kokia nors viena „super“ knyga, kaip nors ypatingai paveikusi Jus, buvusi reikšminga vienu ar kitu gyvenimo momentu, daugiausiai davusi?

Keista, bet ne. Vertinu draugystę ir meilę; ištikimybė žmonėms – didysis turtas. Bet knygoms, jei taip leista sakyti, esu neištikima. Keičiasi mano mylimi autoriai, kiekvienais metais galėčiau sudaryti vis kitokį man svarbių knygų dešimtuką.

Ar yra koks nors posakis, citata iš literatūros kūrinio ar rašytojo mintis, kurią kartojate sau, kai būna labai gerai arba labai blogai?

„Truputis saulės šaltam vandeny.“ Šis Fransuazos Sagan  knygos pavadinimas tikrai tinka mano nuotaikoms ir būsenoms apibūdinti. Ir kitas pavadinimas – „Nepakeliama būties lengvybė“. Tai – Milanas Kundera, jo romanas. Suprantama, kad dažnokai cituoju man mielą Anderseną. Daugybę kartų esu ištarusi „Nuogas karalius“. Beje, Anderseno pasakos frazę „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ taip pat retsykiais prisimenu – tie žodžiai be galo tinka šeimyniniam gyvenimui pagardinti.

Jaukiausias, gražiausias prisiminimas, susijęs su knygomis...

Vilnius. Antakalnis. Volungės gatvė. Naujame name – erdvesnis butas. Gaunu savo kambarį. Jame – ir knygų lentynos. Esu devintokė. Tėvai mane, paaugusią, mažiau kontroliuoja. Galiu skaityti ir naktimis.

Kokios ir kokių autorių knygos pastaraisiais metais patraukė Jūsų dėmesį? Ką šiuo metu skaitote?

Jei šioje svetainėje atrasite rubriką „Debiutas? Debiutas!”, tai beveik ir paaiškės, su kuriomis knygomis leidau 2009 metų vasarą.

Dar noriu minėti Ericho Kestnerio „Kenigsbruko gatvė ir aš“. Ši knyga kartu su manimi keliavo į Drezdeną – juk ji yra tikra odė tam keistam miestui. Kitoje kelionėje – į Varšuvą – turėjau istorikės Raimondos Ragauskienės „Barborą Radvilaitę“ -  išmintingą ir tikslų pasakojimą apie karalienę. Koks malonus sutapimas: skaitau apie Radomą. Pakeliu nuo knygos akis ir matau: važiuojame pro Radomą.

Pastarųjų dienų svarbiu atradimu vadinu Airisės Merdok „Juodąjį princą“.

Ko palinkėtumėte (ne)skaitančiam paaugliui?

Ir skaitantiems, ir neskaitantiems linkiu atrasti kitą skaitantį žmogų – gal bendraamžį, gal vyresnį ir kiek išmintingesnį. Kalbėtis apie knygas  lygiai toks pats džiaugsmas, kaip ir skaityti.

Dėkoju už atsakymus.

Kalbėjosi Ilma Mankevičienė