1. 
Carmen Bernos de Gasztold
Maldos iš Nojaus arkos
Eilėraščiai / iš prancūzų kalbos vertė Agnė Ranonytė; dailininkė Eglė Gelažiūtė. - Vilnius: Baltos lankos, 2001. - 64 p.: iliustr.
Maldos iš Nojaus arkos, mano manymu, viena iš tų knygų, kurią reikia pasidėti prie savo lovos, kad bet kada galėtum atsiversti kurį nors jos puslapį. Tai viena iš tų knygų, kuri pradžiugina, kai aplanko beviltiškas liūdesys ir padeda susikaupti, kai galva pilna triukšmo. Pagaliau tai knyga, kuri saugo skaitytojo miegą ir tiesiog skleidžia šilumą.
Maldos iš Nojaus arkos – tai gyvų sutvėrimų, mažų ir didelių, prašymai, kupini jaukaus nuoširdumo ir begalinio noro gyventi. Skaitydama ne sykį pagalvojau, jog dažnai tampu Auksinės žuvelės ar Kumeliuko, Katino arba Pelės bendraminte. Iš tiesų, kiekvienas iš Nojaus arkos toks panašus į mus, žmones, nuolat skubančius, naivius, nerangius, bailius, suvaržytus ir kartais ujamus ar besididžiuojančius. Maldose iš Nojaus arkos skaitantysis nesunkiai atras savo sielai tinkančią maldą. Ir reiktų paminėti, kad maldos čia visai kitokios nei tos, kurias girdime bažnyčioje ar skaitome įprastame maldynėlyje. Tai pačios intymiausios, delikačiausios ir subtiliausios maldos. Carmen Bernos de Gasztold tarsi leidžia mums prisiliesti prie Nojaus arkos keleivių paslapčių, slaptų troškimų. O kuklios, nespalvotos dailininkės Eglės Gelažiūtės iliustracijos puikiai dera su, atrodo, "peršviečiamomis", tyliomis gyvulėlių išpažintimis.
Maldos iš Nojaus arkos vertinga ir tuo, jog tai yra eilėraščių knyga, kurių šiais laikais jaunajam skaitytojui sukuriama vis mažiau. O tokių originalių, ypatingų iš viso mažai tėra...
Beje, pati knygos autorė, 1919 metais gimė Prancūzijoje, augo šešių vaikų šeimoje. Kurdavo vakarais, grįžusi po sunkaus darbo. Įdomiausia, kad ji kilusi iš garsios lietuviškos didikų Goštautų giminės. Taigi visiems Lietuvos skaitytojams ši kūrėja ir dėl to turėtų būti įdomi, svarbi.
Siūlau minutėlę atsikvėpti ir pasigrožėti vienu iš mažųjų Carmen Bernos de Gasztold šedevrų:
Asiliuko malda
Dieve mano,
kas šitaip lėmė,
kad būčiau kely
nuolat,
kad vilkčiau nešulius
nuolat,
kad niukintų mane
nuolat?
Suteik man jėgų
ir kantrybės
ir padaryk, kad suprastų,
ką aš sakau –
tada širdies nesopės:
juk šaiposi nuolatos,
kad mano šneka nerišli.
Pasiųski man skanų dagį
ir teleidžia jį nuraškyt,
padaryki, kad vieną dieną
atsidurčiau greta broliuko
iš Prakartėlės.
Amen.
Urtė Uliūnė
2.  Išrinkta sausio mėnesio knyga
Erich Kästner
Dvynukės
Romanas / iš vokiečių kalbos vertė L. Starevičiūtė; iliustravo Walter Trier. - Vilnius: Alma littera, 2003. - 142 p.: iliustr.
Jei esate bendravę su dvynukais ar dvynukėmis, tai žinote: jų gyvenimas visada sklidinas nuotykių. Jie ar jos turi savo paslapčių, mįslių, o jau artumas - neapsakomas. Štai kodėl knygos ar filmai apie dvynius ir dvynes visada patrauklūs, o ši knyga - ypač.
Visada, nuo pat mažens, mėgau ir tebemėgstu Kestnerį. Jis pasakoja šiltu balsu, jo tekstai jaukūs. Ir dar - šis rašytojas visada lieka vaikų ir paauglių pusėje. Juos gina, užstoja.
"... pasaulyje yra labai daug išsiskyrusių tėvų ir labai daug vaikų, kurie dėl to kenčia! O labai daug yra ir tokių vaikų, kurie kenčia dėl to, kad jų tėvai neišsiskyrė! Jeigu vaikams tenka sielotis visomis tokiomis aplinkybėmis, tai kodėl gi netinka ir neteisinga su jais tiesiai ir aiškiai apie tai pasišnekučiuoti", - štai kokios "Dvynukių" autoriaus mintys.
Lotos ir Luizos ne tik tėvai išsiskyrę. Išskirtos ir jos pačios, dar kūdikystėje. Tylioji Lota net nenutuokia, kad turi sesę, išoriškai labai panašią. Nežino to ir smarkioji Luiza, tėvelio numylėtinė.
Vieną vasaros dieną dvi sesės susitiks mergaičių stovykloje. Ir jau tada...
Gintarė Adomaitytė
3.
Astrid Lindgren
Kerstina ir aš
Apysaka / iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė; iliustravo Taida Balčiūnaitė. Vilnius: Garnelis, 2008. – 192 p.: iliustr.
Jeigu manėte, kad puikiai pažįstate Astridos Lindgren kūrybą, tai paėmę į rankas ką tik išverstą į lietuvių kalbą jos knygą "Kerstina ir aš", ko gera, sutriksite. Pimiausia dėl to, kad pradedamas vaizduoti miesto pasaulis.
Antra, pagrindinės veikėjos – penkiolikmetės, o dar keisčiau – kad jos yra dvynukės: Kerstina ir Barbru. (Beje, Barbru yra ir pasakotoja).
Tačiau netrukus vis dėlto išgirstame, atpažįstame "savąją" Astridą Lindgren. Šeima persikelia į tėvo paveldėtą ir ganėtinai apleistą ūkį, pradedami gausiai vaizduoti kaimškos kasdienybės rūpesčiai, darbai, vis pasigėrint žvilgčiojama į gamtos pasaulį. Iš visai Astridos Lindgren kūrybai būdingų bruožų dar paminėtume ypatingus mergaičių ryšius su tėvu, taip pat subtilų humorą.
Kadangi veikėjos pasakojimo pabaigoje sulaukia šešiolikos, nebuvo galima apsieiti be pirmosios meilės motyvo – beje, irgi nedažnai aptinkamo šios rašytojos knygose. Bet kokia švelni toji meilė, kokia "neerotizuota". Išties, naująją Astridos Lindgren knygą verta perskaityti dar ir dėl to, kad palygintume praeities laikų jaunimo jausmų pasaulį, bendravimą su tuo, kuris pateikiamas šiuolaikinėse knygose.
"Kerstina ir aš" parašyta 1945 metais, vadinasi, tai yra viena iš pirmųjų garsiosios autorės knygų. Joje galbūt pasigesime siužeto veržlumo, kompozicijos tvirtumo, bet pasakotojos talentas jau akivaizdus. Ir jau neabejotinai ryškus Astridos Lindgren kuriamo pasaulio taurumas ir grožis.
Kęstutis Urba
Balsavimo rezultatus rasite čia.
|
;void(0);)