Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo: apysaka-pasaka / Vytautas V. Landsbergis; dailininkas Vaidas Žvirblis. - Vilnius: Dominicus Lituanus, 2009  - 107 p. - ISBN 978-9955-811-16-9

Vytautas V. Landsbergis vaikams yra parašęs ir to, ir ano, bet „Pelytė Zita”, be jokios abejonės, yra vienas geriausių jo šio žanro kūrinių. Taip pat ir antroji ciklo pasaka „Kaip Pelytė Zita pasaulį išgelbėjo”. Kaip ir visoje V.V. Landsbergio kūryboje, čia vyrauja meilės, santarvės, sugyvenimo ir susigyvenimo dvasia, kurianti jaukią savų namų ir savo pasaulio atmosferą, ir tai leidžia net šiuolaikinę pasaką (kur, regis, būtinas ritmas, tempas) tęsti tarsi be galo, nesivaikant jokių siužeto ar stilistikos efektų. Nepabosta, nes nepabosta pats V.V. Landsbergio pasakojimo būdas, grindžiamas trumpais ir labai trumpais sakiniais, relizuojamais daugiausiai dialoguose (tai jau V.V. Landsbergio kaip režisieriaus patirties rezultatas). Ilgiausią pastraipą knygoje sudaro daugiausia šešios septynios eilutės (daugiau jų susidaro tik tais atvejais, kai eilutė laužoma iliustracijos sąskaita). Visoje nemažos apimties knygoje aptikau tik vieną pasakojimo intonacinį intervalą, užimantį trylika eilučių (p. 29 – 30). Visa šita poetinė askezė savo ruožtu kuria nepriekaištingo stilistinio knygos vientisumo įspūdį, prislopinantį į patį teksto vidų tarsi įtraukiantį net specialesnius rašytojo sugalvotus pasakojimo triukus. Tarkim, tik atidžiau įsižiūrėjęs pastebi, kaip paradoksaliai maišomos daiktų proporcijos ir reiškinių „veikimo laukai” (maža pelytė ir ne didesnis kirstukas, tvarkydami aplinką, nesunkiai paneša didžiulę padangą, o gervė Bernadeta į Himalajus skrenda per Rusiją, Gruziją, Afganistaną, Pakistaną), kaip valingai maišomi erdvės ir laiko dėmenys (kiškis Birutis vos mirktelėjęs gali atsidurti bet kokioje planetoje, bet užtat jo gyvenimas pasirodo besąs tik sapnas, o tikrasis gyvenimas vien susapnuojamas).

Tik analizuojant ima aiškėti ir pasakos siužeto sąlygiškumai ir „meniniai neatitikimai”. Gyvenimiškai žiūrint: vien dėl amžiaus  pelytė Zita negalėtų būti kirstuko Aloyzo auklė, bet gerumo, meilės pasaulis nėra „suaugusiųjų žaidimų” pasaulis, tad čia Zitos mamos iškeptą pyragą lygiomis teisėmis gali kirsti ne tik pelės ir kirstukai, bet ir didžiulis briedis Vangogas. Nepaisant to, kad ešerys Trubadūras yra tik ešerys, jam nieko nereiškia ateiti į pagalbą gervei Bernadetai, o pelėdai Andželikai Gurman elgtis lygiai taip pat, kaip elgiasi Brolių Grimų raganos: norėdama kirstuką Aloyzą sulesti, ji pirmiausia siekia jį gerai atpenėti, kad būtų riebesnis kąsnis. Visus šiuos ir kitus sąlygiškumus, kaip minėta, ištiesina, nepriekaištingai išlygina vientiso teksto jaukumas, pasakotojo šiluma. Kita vertus, būtent dėl pernelyg akcentuojamos pasakojimo idilės pirmoji pasakos pusė ima pavojingai „tįsti”, panėšėti į „nuobodžio pasaką”, nors ir nenuobodžią. Bet čia V.V. Landsbergis netikėtai pademonstruoja išskirtinę, ypatingą meninę klausą. Nuoseklų pasakojimą jis nutraukia ir paseka savarankišką pasaką apie kiškį Birutį. Gyvenimo-sapno ir sapno-gyvenimo antonomijos ir sankirtos būtų vertos atskiros, šįkart jau filosofinės, analizės, čia jai nėra vietos, tad užteks pasakyti, kad šis kūrinėlis kaip visai savarankiškas gali būti traukiamas į visas geriausias literatūrinių pasakų antologijas. Ši pasaka yra ne tik neeilinis V.V. Landsbergio laimėjimas, bet ir ypatingas knygos antiuždavinys, nes vienoje teksto atkarpoje pademonstravus tokį konceptualaus mąstymo gebėjimą tenka jo laikytis ir likusioje knygos dalyje. Čia pasaka pati iškrečia savo autoriui nemenką kiaulystę: kad išsilaikytų pakankamame konceptualiniame lygyje, pirmiausia ji turi nupulti į patį vulgariausią, žemiausią žurnalistikos, publicistikos dugną, ir V. V. Landsbergis šiai provokacijai noriai paklūsta: kaip koks R. Sadauskas jis ima pamokslauti apie teršiamus miškus, prišiukšlintus paupius ir apskritai leidžiasi į samprotavimus apie gamtos ir dvasios ekologiją („O aš supratau, – šyptelėjo gervė, – galiu išversti į pelių ir kirstukų kalbą: žmonės šiukšlina tada, kai patys yra šiukšlini, kai šiukšlinos jų mintys”, p. 60). Šioje vietoje kyla rimta abejonė ir visu knygos sumanymu, bet jau minėta estetinė klausa ir čia V.V. Landsbergį išgelbsti. Gervės Bernadetos lūpomis jis paseka naują pasaką apie žvaigždžiažmogius (kažkodėl labai jau negrabus pats žodis, tik neaišku, kuo jį pakeisti), ir dabar pasaka bus tik pasaka iki pat knygos pabaigos. Ir ne šiaip pasaka, o konceptuali, išmintinga, ne viena savo briauna susisiekianti su A. de Sent-Egziuperi „Mažuoju princu”. Amžino ir šviesaus Žvaigždikio sūnūs Aušrinis ir Vakarinis iškeliauja kur nebuvę, bet, užuot abu nakvoję kalno viršūnėje po žvaigždėmis, išsiskiria. Vakarinis nakvoja oloje, ir žemės pabaisos jį išrenka visos Žemės karaliumi. Jo vadovaujama žemė virsta karų ir nelaimių nusiaubta dykyne, o brolio nukariautos Aušrinio kariaunos likučiai patraukia į legendinę Šambalos šalį, kur klesti lygybė, teisybė ir visoks kitoks gėris (skaitytojai apie šią šalį turbūt bus girdėję ir žino, kad jos surasti dar niekam nepavyko). Paskui juos į Himalajus, į Sarmakatūžės kalną, kur įsikūręs Pasaulio Karalius, patraukia ir pagrindiniai pasakos herojai. Nepasakosiu čia visų išmintingų ir tikrai racionaliai grįstų ir motyvuotų jų nuotykių, tepasakysiu, kad pasaka baigiasi nei laimingai, nei nelaimingai, o tiesiog išmintingai. Pasaulio Karalius todėl ir yra Pasaulio Karalius, kad atitinka mūsų suvokiamą archetipinį Dievą: „Aš ir esu jūs, nereikia manęs toli ieškoti! Aš esu jūsų širdyse. Veiduose... Jeigu save gerbiat ir mylit, neleidžiat sau negražiai elgtis, tai gerbiat ir mane. O jei niekinat ir nuodijat save, tai nuodijate ir mane.” Tai tik viena iš slaptųjų, giliųjų pasakos išvadų. Perskaitę knygą jų ir daugiau susidarysite – ir apie žmogaus prigimtį, ir apie pasaulio sandarą, ir apie gamtos amžinąją visa sutaikančią galią, ir dar apie ką tik norit.

Kas knygoje tikrai erzina, tai eiliuoti tekstai. Taip atmestinai, banaliai surimuoti, kad kartais net gėda, o ir ritmas niekuo nesiskiria nuo „Dviračio šou” kadaise skanduotų dažnučių. Tiesiog sunku patikėti, kad V. V. Landsbergis kartais primena dar esąs ir poetas, rašantis rimtai ir rimtiems. O juk vaikams reikėtų rašyti dar geriau, negu suaugusiems. Geriau vietoj banalių dainelių autorius būtų savo knygoje daugiau „prižaidęs” išnašų: tai tikrai netikėtas ir vykęs būdas plėsti pamatines pamatinio teksto prasmes.

Valdemaras Kukulas