|
Romanas / Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šidiškis. - Vilnius: Alma littera, 2008. - 318 p. (Beveik suaugę).

Ši knyga – lobis kiekvienam įdomių, stiprių ir kiek kitokių knygų ieškotojui.
Šešiolikmetis Robertas – kitoks nei visi. Kitoks vidumi. Ne, šįkart šis žodis nereiškia sąvybių, charakterio ar kokio kito neapčiuopiamo dalyko – jo viduje, po oda, yra šis tas, ko nėra pas normalius žmones. Būtent dėl to jis tampa medžiojamu – medžiojamu gydytojų, mokslininkų ir pareigūnų, pasirengusių jį sučiupti ir perrėžti vidų tik tam, kad pamatytų, kas jame. Bet argi tai, kad Robertas kitoks, leidžia elgtis su juo kaip su eksperimentiniu padaru? Tai tik vienas iš daugelio klausimų, kurį skaitydami sau užduosime ir kurio vedini trauksime ne tik gilyn į siužetą, bet ir gilyn į savo apmąstymus.
Vaikinas pasiryžta bėgti. Bėgti nė nesuvokdamas, kur įkliuvo. Bėgti nuo savęs... Jis gaudomas, negailestingai medžiojamas sužvėrėjusių vyrų. Tokių, kuriems žmogaus – svetimo ar artimo – gyvybė teverta vienos kulkos. Robertas apsistoja pas Edę – dokumentų padirbinėtoją tol, kol galės laisvai pabėgti. Ar jis gali ja pasitikėti? O svarbiausia – ar ji juo patikės? Ar gali žmogui pasakyti, kad tavo viduje yra tai, ko neturėtų būti ir nesulaukti iš jo veido gailestingumo „nevispročiui“ pilno žvilgsnio?
Romanas „užves“ skaitytoją. Knygos norėsis dar ir dar, todėl sustoti skaityti bus ypatingai sunku. Kevin‘as Brooks‘as sugeba puikiai vedžioti mus „ant ribos“ – tarp melo ir tiesos, tarp pasitikėjimo ir baimės, tarp žiaurumo ir žmogiško gailestingumo. Į siužetą įpinta fantastikos sruogelė gali atbaidyti kategorišką skaitytoją, bet nė nekyla abejonių, kad numetęs savo nustatytas taisykles į šalį jis įsilies į pasakojimą ir taps veiksmo dalimi – kartu pyks, nekęs, verks, gailės...
Pagrindinis herojus taps artimas kiekvienam. Nuolat tvyranti įtampa privers širdį plakti stipriau.
Gerokai stipriau.
Bus akimirkų, kai norėsis tiesiog gerai pakratyti Roberto persekiotojus. Tačiau ar juose neįžvelgsime savęs? Ar visada mes išliekame tolerantiški kitų atžvilgiu? Ar nesišaliname žmonių, kurie yra kiek kitokie, nei mes? Ar nesijuokiame iš mąstančiųjų kitaip, ar priimame kitokias pažiūras?
Šioje knygoje nerasite nieko saldaus – nesitikėkite paaugliško švelnumo, tipiškos muilo operos vardo vertos meilės ar ypatingo pasiaukojimo – romanas visiškai kitoks. Toks, kuris sukrės, išjudins mąstymą ir privers dar kartą pervertinti daugybę dalykų. Toks, kurį perskaitę mes nejučiomis užduosime sau klausimą – ar galime pabėgti nuo to, kokie esame?
Otilija Budrytė
|