Būtent taip – pažadėtąja žeme – jiems lemtą vietą šiame interviu pavadins mokytojai lituanistai Audra ir Klemas Indrėkai. O interviu autorė garbingai prisipažįsta: jei ne Jaunųjų filologų konkursai, kažin ar būčiau atkreipusi dėmesį į taškelį Radviliškio rajono žemėlapyje.

Kuo ypatingas Grinkiškis ir Jono Poderio mokykla, kad jos moksleiviams taip gerai sekasi Jaunųjų filologų konkursuose?

Grinkiškis – gana senas, jau įpusėjęs penktąjį šimtmetį miestelis prie Šušvės vidupio. Tai paribys  tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos senojoje Lietuvoje.

Kadaise Grinkiškis  buvo svarbesnis šiame regione, bet keičiantis santvarkoms iškilo kiti centrai, o Grinkiškis liko ramus miestelis su upe, griūvančiu dvaru, gražia mokykla, bažnyčia ir savo legenda.

Mokykla Grinkiškyje irgi turi gražią savo istoriją, kuri oficialiai skaičiuojama nuo 1804 metų. Taigi jau trečią šimtmetį gyvena Grinkiškio mokykla, turėjusi visokiausių statusų – parapinė, pradžios, progimnazija, gimnazija, vidurinė. Mokykla pavadinta daug šiam kraštui nusipelniusio mokytojo Jono Poderio vardu.

Taigi yra  sava aura, susiformavusi per šimtmečius. O ir mes patys Grinkiškyje nuo 1974-ųjų vasaros pabaigos. Tad galime sakyti, kad dabartiniai Jaunųjų filologų konkursų diplomantai yra antroji mūsų mokinių karta. Taigi, gerų tėvų ir vaikai būna geri...

Kaip išsiugdyti literatą? Pirmiausia reikia jausti mokinį, gerai pažinti, pamatyti jo viduje glūdinčias net jam pačiam kartais nesuvokiamas jautriausias stygas, kurias reikia atsargiai suvirpinti, prisiliesti, išgirsti. Kartais tą virpesį nustebusiam mokiniui padėti suvokti. O tada jaukinti mokinį: aiškinti, patarti, atskleisti. Būti labai artimam, kad tave įsileistų. Tai nelengvas, bet toks prasmingas kelias. Į tą kelią mokinius įsiveda Audra žemesnėse klasėse, o toliau jau einame visi kartu.

Kaip ir kuo viliojate mokinius dalyvauti literatų, kalbininkų sambūriuose?

Dalyvauti filologiniuose mūsų vadovaujamuose projektuose tapo garbės dalyku. Jei jau tiek metų savo darbus ruošia vieni mokiniai, tai ir kiti nenori nusileisti, nori palikti savo pėdsaką tame take. Tad vilioti nereikia.  Tik ne visur galime suspėti patys su skubančiais žingeidžiais savo mokiniais. Rodos, jokių čia paslapčių, tiesiog gyveni Grinkiškyje, esi jo žmogum ir dirbdamas savo darbą vediesi su savimi kartą po kartos priaugančių grinkiškiečių, kad išeidami į pasaulį išsineštų kažką daugiau apie šį kraštą, nei įrašą pase apie gimimo vietą.

Priminkite, prašom,  skaitytojams svarbiausius Jono Poderio vidurinės mokyklos  filologų laimėjimus.

Jaunųjų filologų konkursuose dalyvaujame gana seniai, beveik nuo pat darbo pradžios. Pripažinti buvome 2001 m. 33-ajame Jaunųjų filologų konkurse Kėdainiuose. Nuo tada kiekvienais metais esame kviečiami į respublikinį  turą ir laimime apdovanojimų. Dalyvavome kalbos, tautosakos, publicistikos, poezijos ir prozos sekcijose. Daugiausia esame parengę kalbos tiriamųjų  darbų (tirtas Grinkiškio seniūnijos vardynas) ir tautosakos rinkinių.

Labiausiai džiaugėmės pirmaisiais laimėjimais, ypač II laipsnio diplomais 34- ajame  Jaunųjų filologų konkurse 2002 m. Utenoje. Apdovanojimų gausa išsiskyrė 2003 m. 35-asis konkursas Klaipėdoje – su apdovanojimais grįžo 14 mokinių.

Išsiskiriančiais laikytume publicistikos ir prozos darbus, čia reikia ne tik ryžto, kruopštumo ir darbo, bet ir talento. Kruopštūs, atkaklūs, darbštūs, turintys polinkį moksliniam darbui buvo visų tiriamųjų kalbos darbų ir tautosakos rinkinių autoriai.

Talentu ir atkaklumu išsiskyrė Erika Bajerbach, trejus metus dalyvavusi konkursuose ir tik paskutiniaisiais pelniusi pripažinimą.

Svarbiausia mokiniams tikėjimas, kad jie gali padaryti tai, kuo, atrodo, galėtų didžiuotis tik didžiųjų respublikos mokyklų mokiniai. Bet... 

Kaip susiklosto Jūsų mokinių likimai  po konkursų?   

Po konkursų mokinių likimai susiklosto įvairiai. Visi kažką studijuoja, toliau mokosi.

Studijuojančių filologiją turime beveik kasmet. Bet taip yra nuo pat darbo pradžios.

Lietuvių filologiją studijavo ar tebestudijuoja apie 30 mūsų mokinių. Mūsų mokyklos auklėtinių buvo ar tebėra visuose Lietuvos universitetuose. Baigę studijas dirba įvairius darbus, dažniausiai mokyklose. Šiuo metu kartu su mumis dirbančios trys kolegės – irgi buvusios mūsų mokinės. Dvi mūsų mokinės - Rūta Kazlauskaitė ir Alma Rakauskaitė – dirba mokslinį darbą. Viena Šiaulių universitete, kita Pedagoginiame universitete.

Gal mokytojams  truputį liūdna, kai gabūs humanitarai renkasi anaiptol ne humanitarines studijas? 

Kai Jaunųjų filologų konkursų diplomantai renkasi ne humanitarines specialybes, nematome jokios savo darbo nesėkmės. Kiekvienas žmogus kuriasi savo gyvenimą. Darbas prie filologinio projekto palieka pėdsaką asmenybės brandai, o tai yra svarbiausia. Juk mes ir dirbame, kad mokinys daugiau turėtų, daugiau norėtų. Kai tai matome, čia ir mūsų ilgo darbo prasmė. Ir kiti pastebi mokyklos humanitarines tradicijas.

Ką Jums reiškia Grinkiškis?

Į Grinkiškio vidurinę mokyklą atvykome 1974-ųjų vasaros pabaigoje, baigę studijas Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Taip ir pasilikome. Jau, matyt, visam laikui. Grinkiškis tapo mūsų, o mes Grinkiškio žmonėmis, nors esame vieninteliai iš savo giminės čia gyvenantys ir, deja, paskutiniai. Mūsų vaikai su Grinkiškiu savo ateities nesieja. Jiems čia lieka tik vaikystės ir ankstyvosios jaunystės sentimentai. Grinkiškį laikome savo pažadėtąja žeme. Tegul taip ir pasilieka...

Ką manote apie literatų ugdymą mokykloje?

Mokykla literato neišugdys. Apskritai, tai neįmanoma padaryti, jei žmogui neduota iš prigimties būti literatu. Mokykla žadina mokiniuose  tai, ką šie gavo gimdami. Gerai, jei pavyksta pažadinti mokinio prigimtyje glūdintį  literato polinkį. Žinoma, reikia būti labai kantriam, atviram pačiam, ieškoti kelio, kad mokinys įsileistų ir leistų būti šalia.

Gal ir pavyksta retkarčiais.

Dar ir kaip pavyksta – ir Jums, ir kitiems mokytojams. Manau, kad ir pedagogo talentas yra įgimtas, ne tik rašytojo. Bet juk skaitytoją ugdyti galima, būtina...

Taip, būti rašytoju neišmokysim. Svarbu pastebėti mokinio kūrybinius polinkius ir juos padėti   ugdytis.

O skaitytoju tampama. Mums atrodo labai svarbus mažojo skaitytojo tarpsnis, kad tėvai įvestų į knygų rojų, o ne tik į moderniausių žaislų, technikos pasaulį. Toliau – pradinių klasių mokytojo suvokimas, kad ne tik visko aš turiu mokyti, bet negaliu neugdyti skaitytojo. O dažnai čia būna paliktas mažasis skaitytojas... Dar svarbesnis kelias jau nuo penktoko, kaip skaitytojo, ugdymo, nes lituanisto akis turi matyti, o širdis sutalpinti didelį būrį vaikų. Bet juk čia lituanisto   darbo prasmė – sudominti ir  vesti vesti į tą rojų.

Šiandien visi žinome, kad skaitytojų mažėja. Ir,  rodos, priežastys aiškios, ir pasekmės. Bet...

Pritariu: vesti jauną žmogų  į skaitymo Žemę – tai tikrai vesti į rojų. O baigdama pokalbį negaliu slėpti susižavėjimo: darniai, kartu dirbančios poros – tokia retenybė... Sėkmės Jums ir Grinkiškiui.

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė