Ūkanotame Vilniaus senamiestyje, prie senosios gynybinės sienos [1] įsikūrusioje kavinukėje, geriu rytinės kavos puodelį, kremtu šviežią kruasaną [2] ir laukiu savo pašnekovo.

Malonią atmosferą kurią besišypsanti barista [3], fone skambantis lengvas funk‘as [4] ir įvairiausi smagiai klegantys lankytojai. Užsisvajojęs vartau mėnraštį „370“ kuomet staiga atsidaro kavinės durys ir į vidų įpuola plačiai besišypsantis uždusęs Jurgis Didžiulis [5]. Pavėlavęs pusvalandį išpyškina, kad labai nemėgsta vėluoti, įsitaiso patogiai krėsle, atgauna kvapą ir pasiėmęs stiklinę(!) kavos įsitraukia į pokalbį apie skaitymą, kūrybą ir vis labiau įsigalėjančią menų sintezę.

Jurgi, keliomis kalbomis skaitai?

Trim kalbom – lietuvių, ispanų, anglų. Tiesa, grožinės literatūros lietuvių kalba visai neskaitau. Aišku, būna, kad pavartau vieną kitą lietuvišką knygą, bet dažniausiai lietuviškai skaitau tik laikraščius, dienraščius. Ispanų ir anglų kalbomis drąsiai skaitau knygas ir skaitau savo malonumui.

Kokia paskutinė skaityta knyga paliko didžiausią įspūdį?

Nebuvau anksčiau susipažinęs su garsaus lenkų rašytojo Česlovo Milošo darbais, bet dabar skaitau anglų kalba jo knygą „Captive mind“ (angl. Įkalintas protas). Žiauriai gera knyga, pats buvau labai nustebęs, kai pradėjau skaityt. Šiaip nerandu daug progų paskaityti, bet džiaugiuosi kai randu gerą knygą ir sugebu skirti jai laiko. Visai neseniai skaičiau ispaniškai novelę apie akordeono įtaką Kolumbijos muzikos stilistikai.

Tai čia jau su profesija susijęs skaitymas, ar ne?

Na, tarkime... bet aš nelaikau savęs profesionaliu muzikantu, nes neturiu muzikinio išsilavinimo. Man muzika yra hobis... kuriu, nes man malonu ir dėl to gaunasi kažkas „faino“. Tačiau nevaldau „muzikinės matematikos“, o tai yra reikalinga geram muzikantui. Čia, žinai, kaip yra skirtumas tarp virėjo ir restoranų kritiko, kuris ragauja ir aprašo, kas yra skanu. Tai ir aš taip pat – labiau į tą muzikologinę pusę linkstu.

Ką manai apie knygų vertimus? Geriau rinktis originalą ar išverstą knygą?

Esu susidūręs su Kolumbijos novelisto Jose Gabrielio Garcia Marquezo kūrybos vertimais. Buvo labai juokinga. Aš kadangi skaitau ispaniškai, žmonės man jau porą kartų dovanojo jo knygas... bet vis anglų kalba. Taip juokinga, nes žmonės galvoja: „dovanosim Jurgiui rašytojo iš Kolumbijos knygą“... bet nepamąsto iki galo, kad ji turėtų būti originalia, ispanų kalba. Perskaičiau vieną kitą puslapį angliškai ir nebėra to stebuklo... originalas visgi geriau. Aišku, jei „nekerti“ ispanų kalbos, geriau perskaityti vertimą, negu nieko. Iš tiesų daug kas sako apie Gabrielį Garcia Marquezą, kad jis nėra labai geras rašytojas... jis iš tiesų turi labai daug žurnalistinių įgūdžių ir įkvėpimo šaltinis jam yra gyvenamoji aplinka. Jis yra kilęs iš įdomaus Kolumbijos regiono ir studijavo vietinį folklorą. Kai jis pradėjo apie visa tai rašyti, žmonės buvo apstulbinti užfiksuoto šalies tautosakos palikimo.

Kaip patiko skaitymas mokyklos laikais?

Žinai kokią problemą atsimenu vaikystėje? Mokykloje buvo labai daug knygų, kurias reikėdavo skaityti pamokoms, o per prievartą aš labai sunkiai skaitydavau. Žinoma būdavo ir taip, kad pataikai kartais ir pasirinktą knygą suvalgai per savaitę, net nepajauti kaip ji baigiasi...

Ta pati problema yra ne tik knygose, bet ir kituose menuose. Kai žmogui kas patinka, jis pats randa iniciatyvą tuo domėtis. Čia man kyla klausimas ar mokytojo darbas yra išmokyti pavardžių, ar uždegti mokinius noru pasisemti iš knygų daugiau? Štai man, pavyzdžiui, labai pasisekė ir turėjau keletą puikių dėstytojų, kurie vis bandydavo duoti kiekvienam mokiniui laisvę rinktis ką skaityti. Vienus domina tankai, kitus meilė – svarbu rinktis tai, kas tau artima.

Tai kokią knygą mėgai labiausiai būdamas vaikas?

C. S. Lewis – Narnijos Kronikos.

Bet ji kažkaip pavėluotai į Lietuvą pateko, ar ne?

Aha, žiauriai vėlai... bet man tėvas šitas knygas skaitydavo dar kai buvau 4-5 m. amžiaus, t.y. maždaug 1985 m. Atsimenu, kažkada neseniai rodė „Narnijos“ filmą ir galvojau ar žiūrėti ar ne... pažiūrėjau netyčia 15 minučių ir išjungiau, nes vaizduotėje viskas kitaip susiformavę ir stipriai įsitvirtinę. Negalėjau žiūrėti to, ką Holivudas sukūrė. Čia mano paties vaizduotė nugali filmą.

O gal ir dabar tenka pavartyti vaikų literatūrą?

Tenka su vaikais pavartyti. Tik ten literatūra nelabai pavadinsi, ten knygos su paveikslais. Nors nuvertinti jų irgi nereikia. Šiuo metu bandau savo vaikams skaityti vieno Čilės rašytojo knygeles. Juokingiausia, kad rašytojas naudoja ganėtinai įmantrią ispanišką kalbą, todėl skaitydamas turiu stengtis staigiai neaiškius žodžius pakeisti paprastesniais, kad vaikai suprastų. Taip pat ir su kitom knygom darom. Skaitai ir supranti, kad taip, kaip parašyta, vaikas nesupras, todėl staigiai pakeiti tekstą paprastesniais žodžiais, kad nors kažką suprastų.

Yra labai daug tekstų, kurie mane įkvėpė, įkvėpė mano kūrybą ir daug man davė. Bendraudamas su Erika supratau, kad tekstas muzikoje ir kituose menuose turi didelę vertę. Todėl, svarbu atrasti save, atrasti savo meną, savo įkvėpimo šaltinį.

Parengė Šarūnas Čėsna

[1] Vilniečiams geriau žinomos „barbakano“ vardu.

[2] Tai yra prancūziškas lenktas pyragėlis, neretai pagardintas kokiu nors įdaru.

[3] Taip vadinami kavinių „barmenai“, gaminantys įvairiausias kavas.

[4] Muzikos žanras kilęs 1970-1980 m. Tai R&B, džiazo bei soul mišinys gyvuojantis iki pat šių laikų.

[5] J. Didžiulis yra grupių InCulto bei TWNKL vokalistas, taip pat groja gitara.