Pokalbis su Vilkaviškio „Aušros” gimnazijos abituriente, nuolatine Jaunųjų filologų konkurso dalyve ir laimėtoja prozininke Gabriele Pumeryte.

Papasakok apie savo gimnaziją ir apie save: kuo domiesi? Ką mėgsti? Ko nemėgsti ar net nekenti?

Daugiausia domiuosi, kaip jau tikriausiai galima ir nuspėti, – literatūra. Mėgstu – hm, nežinau, sunkus klausimas. Mėgstu su draugėmis per laisvas pamokas vaikštinėti gatvėmis. Mėgstu vasaras ir saulę. Mėgstu apelsinų kvapą. O nemėgstu apkuistų kambarių, pieno ir mokyklos valgyklos.

Jei jau apie mokyklą – na, manau, kad ji daro man šiokį tokį poveikį, bet negalėčiau pasakyti, kad mokydamasi kažkur kitur būčiau išaugusi geresne ar blogesne. Man patinka, kad mano mokykloje per pertraukas visad groja muzika, patinka, kad čia visi vieni kitus pažįsta, gerai, kad rytais nereikia galvoti, ką apsirengti, nes turime uniformas. Blogų dalykų irgi, ko gero, yra, bet šią akimirką negaliu prisiminti nė vieno. :)

Ar svarbus Vilkaviškis Tavo gyvenime, Tavo rašymuose? Gal yra svarbių kitų vietų?

Rašymuose svarbios visos vietos, kurios įstringa atminty. Kartais galvoju galvoju, kur čia tuos veikėjus patupdyti, ir apgyvendinu juos savo bute, išmetu ant takelio, kuriuo kiekvieną rytą einu į mokyklą, kartais jie atsiduria mano miesto bibliotekoje, aikštėje, paežerėje. O kartais pasigaunu kokį peizažą važiuodama autobusu, kartais išgalvoju ką nors, ko net mačiusi nesu.

Mano gyvenime Vilkaviškis svarbus, žinoma, kaipgi kitaip. Galiu save įsivaizduoti dideliame mieste, bet tik kaip studentę ar jau suaugusią, o ne mokinę. Čia aš viską žinau, viskas čia sava, pažįstama, galbūt artimiau, nes visko taip maža: ir žmonių, ir pastatų, ir vietų.

Papasakok, ką esi sukūrusi, kuo didžiuojiesi ar… Kas skatino Tave rašyti? Kas Tavo pirmieji skaitytojai? Ar būta publikacijų?

Rašau dažniausiai (na ką čia dažniausiai, beveik – vien tik) noveles. Nesu labai produktyvi kūrėja, kas yra negerai, bet nieko negaliu pakeisti – jei mintys nenori atplaukti, aš jų ir neverčiu. Man patinka visą kūrinį pastatyti ant kokio vieno žodžio ar vaizdo, ir paskui žaisti jo variacijomis, bet ne visuomet šitie bandymai pavyksta. O kūriniai dažnai gimsta iš melancholiškos nuotaikos ir naujų įspūdžių, o dar dažniau – naktį, ant pirkinių čekių ir knygų skirtukų, nes nieko daugiau po ranka nebūna.

Nors dabar poeziją moku tik skaityti (ir tai ne visad pavyksta), bet pirmą kartą rašyti pabandžiau būdama penkerių ir būtent eilėraščius – kopijavau Salomėją Nėrį. Nelabai pavyko, o po poros metų spalvotus popieriaus lapus, ant kurių mano „šedevrai” buvo atspausdinti (nuoširdžiai tikėjau, kad juos tokiu formatu pardavinėja ir knygynuose), kažkodėl sukarpiau. Gaila, norėtųsi paskaityti, kas dėjosi tos mažytės mergytės galvelėje.

Dabartinių rašymėlių spaudoje tikriausiai dar iki dabar nebūčiau niekur spausdinusi, jei ne projektas pertrauka.lt, kurio malonios kuratorės suvedė su keleto laikraščių redaktoriais. Apskritai pirmosios viešos publikacijos buvo internetinėje erdvėje, nes čia gavus kritikos mažiau skauda, negu ją išgirdus tiesiai į akis, kad ir Jaunųjų filologų konkurse. :)

Tad ir tęskime pokalbį minėdamos tuos Jaunųjų filologų konkursus. Esi juose dalyvavusi ne vieną kartą. Ar randi ten draugų, bendraminčių? Ar keičiasi po konkursų Tavo rašymai? Beje, gal esi dalyvavusi ir kituose literatų sambūriuose?

Pirmąkart į Jaunųjų filologų konkursą atvykau būdama aštuntokė, tuomet jis vyko Ignalinoje. Kiek prisimenu, kelionė buvo ilga, visi dalyviai atrodė labai dideli ir protingi, o apie patį konkursą ir jo reikšmę mažai dar žinojau. Gal tik grįžus namo supratau, kas ten iš tikrųjų vyko ir kaip man pasisekė, kad patekau. Kitais metais buvo drąsiau ir ramiau, gal dėl to prasčiau ir sekėsi. :) O pastaruosius dvejus metus važiavau į konkursą ir su džiaugsmu, ir su baime, nes buvau „prisieksperimentavusi“ rašydama ir nežinojau, kaip visa tai bus įvertinta. Ir labai smagu, kai vis dėlto įvertinta buvo gerai. Ko gero, tik gavusi pirmojo laipsnio diplomą supratau, kad gal tos mano rašliavėlės ir ne visai niekinės, galgi ne tik man, bet ir kitiems smagu jas paskaitinėti.

O koks gi čia klausimas dėl bendraminčių? Šiame konkurse kur pasisuksi, ką beužkalbinsi – visuomet rasi bendrą kalbą. Labai smagu pamatyti ką nors iš praeitų metų ir nusišypsoti. Labai smagu susipažinti su „naujokais“ ir paguosti, kad nieko čia baisaus nebus, niekas labai skaudžiai „nekąs“. O smagiausia po visko, išbėgus į lauką, sveikinti naujuosius pažįstamus su pergalėmis. Kai kurie sako, kad čia susirenka labai arogantiški ir pasipūtę žmonės, bet aš to visai nepastebėjau. O jei ir būna koks vienas kitas, tai, matyt, man pasisekė nesutikti.

Esu taip pat dalyvavusi Nidos vasaros akademijoje, į kurią suvažiuoja Jaunųjų filologų konkurso dalyviai ir kurioje buvo labai labai linksma ir gera – nepaisant keleto bemiegių naktų, taip pat pertrauka.lt organizuojamuose susitikimuose.

Manoma, kad kūrybinius gabumus geriau lavinti dideliame mieste. Bet... Aš abejoju... O Tu? Kodėl?

O aš neabejoju. Aišku, kad ten geriau – didesnė tikimybė surasti bendraminčių, daugiau renginių, daugiau įspūdžių, galiausiai daugiau būrelių ir užsiėmimų tobulinti įvairius talentus. Tačiau tai tikriausiai ir trukdo – kad visko tiek daug. Sunku susikoncentruoti, sunku atrasti tai, kas tau geriausiai sekasi, kas tikrai patinka.

Man įdomu ką Tu skaitai – visa Tavo skaitymo patirtis nuo mažens. Ar skaitytojais gimstama? Ar tampama? Ar Tu gali sutarti su neskaitančiais žmonėmis?

Neskaitantys žmonės – visai tokie patys, kaip ir skaitantys. Man atrodo, kad neskaitantys kažką praranda, kažką labai svarbaus, bet tikriausiai jie sugeba tai kompensuoti kuo nors kitu. Gal dar pradės skaityt – tereikia surasti tą „savo“ knygą, kuri padės prisijaukinti literatūros pasaulį. Aš visą laiką augau su knyga, net kai visai nesinorėdavo, būdavau verčiama skaityti. Ir taip pamažu išsirutuliojo troškimas perskaityti ką nors gero, ką nors vertingo, kas paliks tokį keistą jausmą viduje, kad norėsis verkti, ką prisiminsi ilgai ilgai.

Skaityti išmokau iš tokio seno, tarybinio vadovėlio su išblukusiais paveikslėliais. O paskui skaičiau pasakas – daug pasakų. Tuomet kažkaip sugebėjau iš tų pasakų peršokti į literatūros klasiką, vėliau – link modernistų. Dabar skaitau visko po truputį. Labiausiai prie širdies, ko gero, A. Škėma, S. Plath, A. Camus, M. Bulgakov, V. Faulkner, bet sąrašas nuolat kinta ir labai priklauso nuo nuotaikos ir metų laiko.

Tikriausiai turi norų, svajonių, planų. Ar pasidalinsi jais – kiek galima, kaip galima – su skaitytojais?

Turiu, daug :). Dauguma tokie trumpi, vienadieniai – kad rytoj nelytų, kad gerai parašyčiau kontrolinį, kad greičiau ateitų savaitgalis. Kiti – didesni, svarbesni. Bet jų neišduosiu, paskui dar neišsipildys.

Dėkui už pokalbį, linkiu, kad norai išsipildytų... kad nelytų rytoj...


Šiek tiek Gabrielės kūrybos:

    MONA IR AŠ

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė