Pasaka

Seniai seniai, už devynių jūrų ir devynių girių, kažkur mūsų Lietuvėlės žemėje, gyveno laumės. Jos rinko uogas ir audė šilką, mezgė ir siuvo, braukė linelius ir... Ak! Ko tik šios žavios būtybės neveikė, išsibarsčiusios po platųjį pasaulį. O Laimutė – drąsioji laumė – brakšt, brakšt ir per girią tekina skuosdavo, kad tik suspėtų pas draugus. Visada toje pačioje vietoje – ant kalnelio – ošė du ąžuolai. Su jais Laimutė greitai rado bendrą kalbą ir vis dažniau atlėkdavo paplepėti. Juk nesvarbu apie ką, svarbiausia, jog su draugais. Taip mynė takelį laumelė, kol vieną kartą garsiai atsiduso:

– Ach! Būtumėt Jūs berneliais!

Staiga pykšt, pokšt! Į ąžuolų vietą stojo du karalaičiai – vienas už kitą gražesni. Laimutė iš džiaugsmo net į orą pakilo.

– Dabar turėsiu du tikrus draugus, – juokėsi laumė ir glaudė bičiulius prie šono.

– Dėkojame, mažoji laume, kad mus atgaivinai. – prakalbo vyresnysis ąžuolas, – Pagaliau galėsiu į žmones išeiti, laimę susirasti, o tau palieku savo brolį Jaunėlį.

Taip tarė ir padarė. Atsibučiavęs ir atsimylavęs, patraukė tolyn pro gūdžiąją girią. Paėjęs kelio galą ąžuolaitis girdi lyg pats Perkūnas būtų į žemę nusileidęs. Kažkas dunda, bilda, trankos. Drąsos berneliui nestigo, tad puolė šio neįprato garso link. Pasiekęs laukymėlę, ąžuolaitis vos iš koto neišvirto – vidury pievelės riestaragis jautis ir balsvas šuo į akį pučia. Abu apsikabinę, uodegaitėm muses baido. Jaunikaitis bijodamas apkursti, iš visos gerklės kad krenkštelėjo, jog muselės išlakstė.

– Kas mus budina? – garsiai pareiškė milžinas jautis.

– Atleiskit, broliai, bet keistas garsas mane čia atvijo, – atkirto bernužėlis. – Tad ir prikėliau jus, gal ką girdėjot?

– Nieko negirdėjom, nieko nematėm, saldžius sapnus krimtom, – prakalbo šuo.

– O ką jūs čia veikiat, broleliai? – toliau klausinėjo ąžuolas.

– Aš jautis Stìpras, o šis šuo Amsius. Mane šeiminikas išvarė, kad jam rūmus sidrabrinius, o ne auksinius padirbau. Štai mano bendražygis visai pamiršęs, kad jo lojimas visiems klausą atima, šeimininko geriausią karvutę, Žvaigždutę, kurčia paliko, tačiau didžiausia bėda, kad tik į ausį jai pašnibždėjus, pieno duodavo. Taigi į pasaulį įšėjom, gal laimę kitur susirasim. – atsakė gigantiškasis bulius.

– Koks sutapimas, aš irgi laimės įšėjau susirasti, gal kartu keliaujam? – tarė jaunikaitis. – Vis linksmiau bus.

– Kad jau mus prabudinai, žingsniuojam po pasaulį pasibastyti, – nusižiovavo Amsius ir stojo ant kojų.

Paskui šunį išsijudino ir jautis. Taip pradėjo kelionę trys nauji draugužiai.

Pėdavo, kulniavo, žingsniavo trise po kalnus ir klonius. Girios keitė miškus, o beržynėliai – ąžuolynus. Rudens danguje saulėlė dar tik dešimt kartų spėjo su mėnuliu pašokti, kai bendrakeleiviai išgirdo gegutės balsą – „kū-kū, kū-kū!“. Garso paakinti, draugeliai pasiekė uosį, kuriame tupėjo nežinomas paukštis – dvi rankos, dvi kojos, ruda brazda, tamsių plaukų kuokštas viršugalvy ir karūna ant galvos. Stipras ir Amsius tai ausį pakrapšto, tai galvą pasikaso, bet niekaip galų nesuveda. Tik jaunasis bernelis kažką sumąstė ir šūktelėjo:

– Laba diena, kas jus būsit, pone?

Nusotojęs kūkuoti nežinomasis, prakalbo:

– Oi, negėdinkit manęs, negi mano vargo nematot?

– Matom, bet kam tai darot? – tarstelėjo Amsius.

– O, varge, vargeli! Kad tik žinotumėt, svetimšaliai, kaip mano karalystę prispaudė didžiulės bėdos! – nugurgęs skaudulį, tęsė. – Aš šios žemelės šeimininkas, Didžiųjų kalvų karalius, sėdžiu uosy, gelbėdamas savo šalelę. Prieš tris metelius užpuolė mus slibinas ir nuniokojo kraštą, nes nedavėme nekaltų mergelių. Ak! Kiek eibių tas begėdis prikretė! Vieną vasarėlę ledu aplieju visus laukus, vėliau saulelę sparnais užstojo. O dabar štai – didžiulį pažeminimą kenčiu ir kukuoju, tik dėl dukrelių. Ak! Pamatytumėte jas, tokias puikias, tokias meilias, nors prie širdies dėk.

– Parodyk, karaliūne, kur tą slibiną rast! – garsiai riktelėjo jautis ir pridūrė. – Mes jį nukausim ir grąžinsim ramybę šitai žemelei.

– Oi, narsieji broliai, jeigu drąsos nepritrūkot, tai keliaukite tiesiai, kur į kalnus akmeninė ola atsirėmus. Ten ir rasite žaliažvynį slibiną, tik saugokitės, nes jis šalčiu apsiginklavęs. O tau, bernuželi, še mano ginklas, tegu nuo jo krenta priešas.

Atsisveikinę draugužiai nužingsniavo per girią į slibino gūžtą. Ėjo aštuonias dieneles, kol devyntosios pradžioje pasiekė olą. Amsius pasinaudojo savuoju balsu ir į kovą slibiną pakvietė:

– Ei, žaliažvyni slibine! Garsas apie tavo galią ir blogybę toli pasklidęs, tad atkeliavom su tavimi kautis. Ar išdrįsi?

Atsako ilgai laukti neteko – iš olos gilumos atsklido juokas:

– Cha! Man iššūkio nėra dar niekas metęs, ir kas tie narsieji riteriai, atšuoliuoju susipažinti, – žodžius palydėjo skambus žvengimas. – O kovoti sutinku, negi sveteliams atsakysi.

Vos tik išlindo galingasis slibinas, kurio žvynų atspindys atstojo saulelę, žemai nusilenkė bendrakeleiviai  ir puolė į kovą. Pirmas šoko Stipras – vieną kartą, antrą kartą žiebė į nasrus, bet tas bėgėdis ne iš vietos. Antrasis laimę išbandė Amsius – sukaukė nesavu balsu, bet slibinas tik kaire ausim apkurto. Galiausiai ąžuolaitis įsitvėrė kardo ir iš visų jėgų į širdį dūrė. Deja, žvynų būta tokių kietų, jog pačio bernelio vos neparkrėtė. Draugai susibūrė į krūvą ir taktiką naują apmąstė, silpnų vietų ieškojo.

– Jūs ne kovą laimėsit, o mano pietumis tapsit, – plyšavo slibinas.

Ąžuolėlis, neapsikentęs tokių kalbų, puolė slibiną ir baisiausiai jį prajuokino, pėdą kutendamas kalaviju. Pagaliau drąsiesiems žygeiviams pavyko atrasti silpnąją vietą. Jaunikaitis visom išgalėm kutulį slibinui kėlė, o Stipras prisėlino ir taip žiebė, jog begėdis net žvaigždes pasiekė. Daugiau slibino nieks nei matė, nei regėjo.

Trys bendrakeleiviai grįžo pas džiūgaujantį karalių.

– Dėkoju jums iš visos širdies, mieli drąsuoliai. Jūs nusipelnėt, kad išpildyčiau nors vieną norą. – taip į svečius prabilo karalius.

– Aš vakštinėdamas po jūsų valdas, įsinorėjau, kad mane didžiausios kaimenės vadu padarytumėt. – pirmasis atsiliepė jautis.

– O aš norėčiau šunų mokyklą atidaryt, nes pastebėjau, kad šioje žemelėj nieks tinkamai loti nemoka. – antrino Amsius.

– Karaliau, leiskit vieną iš jūsų dukterų už žmoną paimti. – paprašė ąžuolas.

– Mielai visus norus išpildysiu, – tarė karalius ir pakvietė draugus į dvarą paviešėti.

Valdovo rūmai auksu žerėjo, o jo viduje spalvoti akmenukai akį traukė. Jaunikaitis tokių vaizdų niekada nematęs, kelias dienas žvilgsnį miklino, kad priprastų. O labiausiai apstulbo, kai karaliūno dukterys – Gracija, Gražuolė ir Gudruolė – jam prisistatė. Ąžuolaičiui seilės upėmis tekėjo – vos spėjo tarnai keist kibirus. Bernelis tris dienas rinkos, kamavos, kol galiausiai sumąstė: Gracija labai gabi šokėja, bet jaunikaitis kaip kelmas – tik pavydu užvirs, kai kiti šokdins; Gražuolė per graži, dar gali kas nuvilioti; Gudruolė bent bendrauti išmokys. Taip tarė ir padarė, išsirinko jaunausią, bet ne kvailiausią.

Vestuves karalius greit iškėlė, o svetelių pilnas dvaras prigužėjo. Atvyko ir Laimutė su Jaunėliu. Visi šoko, dūko, linksminos, ošė, saldžiuosius gėrimus gėrė, šeimininkės vaišių prisivalgė. Tris savaites truko šventė, o jaunieji dar ilgai kopinėjo medų karalystės aviliuose, kažkur už devynių jūrų ir devynių girių.

Viktorija Umbrasaitė