1. Išrinkta rugpjūčio Mėnesio knyga

Wassmo, Herbjørg
Stiklinė pieno
Romanas /  iš norvegų kalbos vertė Agnė Navickaitė. – Vilnius: Alma littera, 2009. - 397 p.

Norvegės Herbjorg Wassmo romanas „Stiklinė pieno“ paliko slogų įspūdį. Ilgokai dvejojau ar dera TOKIĄ knygą rekomenduoti paaugliams. Per daug joje purvo ir smurto, skausmo ir pažeminimų... Netikėtai rajoniniame laikraštyje perskaičiau policijos komisariato pareigūnų pranešimą „Dingo“. Dingo Rasa, mūsų mokyklos devintokė! Mergaitė – rami, tyli, graži, iš vargingos šeimos. Labai greitai pasklido kalbos, kad Raselę „vyrukai“ išvežė į užsienį. „Kaip ir Dortę!“, – lyg žaibas nutvieskė mintis. Kažin ar Raselė būtų pradingusi, jeigu būtų skaičiusi H. Wassmo „Stiklinę pieno“?... Tas begalinis mergaičių naivumas, didžiulis noras pernelyg anksti turėti daug pinigų, daug gražių drabužių, pernelyg anksti pasinerti į viliojantį suaugusiųjų pasaulį įtraukia ne vieną į prostitucijos pinkles. Vakar – Dortė, šiandien – Raselė, rytoj – daugybė kitų jaunų merginų atiduodamos gašliems iškrypėliams. Prekyba patikliomis mergaitėmis vyksta šiandien, šalia mūsų.

Dortė – H. Wassmo romano „Stiklinė pieno“ herojė. Tyra, naivi, nekalta, jaunutė (net šešiolikos neturinti!) mergaitė. Ji trokšta tik vieno – uždirbti pinigų, kad mamos neišmestų iš buto. Nesuradusi darbo savame kaime, ji su džiaugsmu sutinka važiuoti į užsienį (Švediją), tikėdamasi įsidarbinti kokioje kavinėje ir gauti gerą atlyginimą. Naivuolė Dortė atsiduria žiauriame pasaulyje, kurį valdo vyrai, kuriame moterys tėra tik prekės.

Įsimintina Dortės mamos malda, kuri tiktų visoms Lietuvos jaunų mergaičių mamoms, – „Visagale Dievo Motina, meldžiu tave, apsaugok mano mergaites nuo pagundų. <...> Tegul jos supranta, kad ištikimybė ir ištvermė yra didesnė dovana už atsitiktinį malonumą. <...> Padėk joms, kad jos pasitaupytų tam vieninteliam!“

Jaunutei Dortei tenka iškęsti kruvinas orgijas, nežmoniškus skausmus ir dar baisesnius pažeminimus, – „ji virto maltos mėsos kalnu, po kurį jis galėjo raustis. Ir tada vienu smūgiu ji buvo padalyta pusiau. <...> Plėšrus paukštis dorojo tai, ką stipriai laikė naguose.“ „Dortės galvoje šmėstelėjo mintis, kad esama vyrų, kurių Dievas negalėjo sukurti.“          Nuo klaikiausios baimės mergina gelbėdavosi mintimis kalbėdama su mirusiu tėčiu, – „kūkčiodama ji išvydo, kaip tėtis atsistoja ir laužia stačiakampio formos kalėdaitį  prieš Kūčių vakarienę.“ Vaikystės prisiminimai, kupini tėvų tarpusavio meilės ir šiltų santykių padėjo Dortei nesušiurkštėti, nesužvėrėti. Mergina tiki, kad meilė yra, nors realybėje jos ir nemato. Kepėjo sūnaus Nikolajaus veidas jai nuolat išnyra prieš akis. Jo rankų kvapą primenanti stiklinė pieno lyg atgaiva pragariškame košmare.

Dortės tikėjimas gėriu nesugriaunamas ir tai žavi. Ji nekalta, kaltas sugadintas pasaulis. Kalti JIE!

Baigiamajame žodyje romano autorė dėkoja jaunoms moterims, kurios nepabūgo liudyti prieš savo skriaudikus. Ji prašo sukaupti visas jėgas, kad sustabdytume smurtą prieš moteris ir prekybą žmonėmis.

    Danutė Miknevičienė

2.




Abedi, Isabel
Kuždesys
Romanas / iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė. – Vilnius: Alma littera, 2007. – 277 p.

Vėliau Noa dažnai savęs klausdavo, kas būtų nutikę, jei aną vakarą jie nebūtų žaidę to žaidimo. Jei būtų tiesiog jaukiai pasėdėję, pasišnekučiavę, palošę kortomis ar pasižiūrėję televizorių, kaip tai daro normalūs žmonės. Bet jie nebuvo normalūs žmonės...

Tikriausiai ne vieną kartą esate susidūrę su tuo, kad tėvų norams yra sunku paprieštarauti. Ypač kai tai susiję su vasaros atostogomis ir klausimu, kur jas praleisti. Knygos „Kuždesys“ pagrindinė veikėja Noa ir jos vasaros atostogos yra nulemtos mamos aktorės. Namas kaime atrodo tobula vieta ne tik pailsėti nuo miesto triukšmo ir skubėjimo, bet ir įsijausti į naujausią vaidmenį. Ne vienas iš knygos veikėjų neįsivaizduoja, kaip ši vasara pakeis jų gyvenimus.

Namas, pramintas „Kuždesiu“, iš pirmo žvilgsnio patraukia Noa dėmesį. Kartais jai atrodo, kad kažkas ją stebi. Kartais ore pasklinda senovinių kvepalų aromatas. Kartais atrodo, kad namas slepia paslaptį.

Kaimelyje Noa susipažįsta su keistuoliu Davidu. Iš pirmo žvilgsnio jie pradeda erzinti vienas kitą:

– Tu idiotas, – tarė ji.

– Ačiū, tu irgi, –  atsakė Davidas.

Noa negali pakęsti jo tiesmukumo, Davidui atrodo, kad ji išlepusi mergina iš miesto. Vis dėlto, jų priešiškumas išsirutulioja į tvirtą draugystę, kuri palaipsniui perauga į įsimylėjimą.

Paslaptingi įvykiai prasideda vieną vakarą, kai surengiamas spiritizmo seansas. Nors ne vienas į šį užsiėmimą nežvelgė rimtai, pašnekovo netenka laukti labai ilgai. Į Noa ir Davido kvietimą atsiliepia mergaitės Elizos dvasia. Pasirodo, kad prieš trisdešimt metų ji buvo nužudyta šiame name. Noa ir Davidui paliekama tik viena užuomina: Suraskit mano brangakmenį, o tada pasižiūrėkit, ar norėsit man padėti.

Kas tai padarė? Kodėl? Kas tokia buvo Eliza? Klausimai, užduodami miestelio gyventojams, lieka neatsakyti. Atrodo, kad Elizos mirtis yra tema, kuria niekas nenori kalbėtis. Tai, kas iš pradžių atrodo kaip nekaltas žaidimas, tampa pastangomis išsiaiškinti žmogžudystę.

Du paaugliai, ieškodami vieno žmogaus mirties priežasties, atranda tiek paslapčių, kad nebesuvokia, kas yra jų draugai, o kas priešai. O galiausiai jų pačių gyvybėms pradeda grėsti pavojus...

Atsiverskite šią knygą karštą vasaros dieną, gulėdami ant ežero kranto, ir pabandykite išsiaiškinti, kas įvyko prieš trisdešimt metų viename nedideliame Vokietijos kaimelyje.

Aleksandra Strelcova

3.




Almond, David
Skeligas
Apysaka: iš anglų kalbos vertė Vida Bėkštienė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2008. – 141 p.

Paaugliai, manau, labai mėgsta knygas, kurių pasakotojas – pats paauglys. Todėl ši knyga kaip tik Jums, mieli jaunieji skaitytojai. Paauglys Maiklas lanko mokyklą, turi mažą sesutę, tėvus. Su draugais mokykloje mėgsta žaisti futbolą. Be Maiklo berniukams nelabai sekasi. Maiklas ir į mokyklą ne visada eina, nes reikia padėti tėvui, todėl pas jį į namus atvyksta mokytoja su namų užduotimis. Maiklas turi ir kitokių rūpesčių. Didžiausia svajonė – kad pasveiktų mažoji sesutė, nes ji gimė per anksti. Ji daug laiko praleidžia ligoninėje. Tarp sesutės ir jo ypatingas ryšys, jaučia ją visa širdimi. Gal ši istorija būtų labai nuobodi, jei ne vienas ypatingas įvykis. Name, į kurį įsikrausto Maiklo šeima, gyvena būtybė. Berniukas mėgina padėti jam, bet ne visada žino kaip. Juk „kaip sunku iš pirmo žvilgsnio pasakyti“, ką kiti galvoja, „kaip klostosi jų gyvenimai“, kaip galima jiems padėti.

Maiklui liūdesį nuvyti padeda draugė Mina, gyvenanti netoliese. Ji nelanko mokyklos, mokosi savarankiškai su mama namuose. Dėl to ji atviresnė ir nuoširdenė, nei dauguma Maiklo draugų. Paaugliai dviese stebi juodojo strazdo lizdą, piešia kartu, nes, anot Minos, „piešimas priverčia atidžiau pažvelgti į pasaulį“. Maiklas žino, „kad pasauly pilna nepaprastų dalykų, tik ne apie visus gali pasakoti“. Gal todėl Maiklas darosi paslaptingas ir mokyklos draugams. Nepaprastas dalykas ir susitikimas su Skeligu. Iš pradžių jis nelabai draugiškas su Maiklu, bet po truputį darosi sukalbamesnis. Tikroji Skeligo gyvenimo prasmė išryškėja tik kūrinio pabaigoje.

Knygoje vaizduojami šilti šeimos santykiai. Tėvas myli savo sūnų, stengiasi, kad jam nieko netrūktų, kol mama su dukra, mažąja Maiklo sesute, ligoninėje. Visi šeimos nariai randa gerą žodį vienas kitam. Apie tokią šeimą svajoja kiekvienas.

Kuo baigsis ši nepraprasta istorija, sužinosi, perskaitęs nuostabų pasakojimą apie Maiklo, Minos ir Skeligo draugystę.

Violeta Juodelienė