1. Ši knyga išrinkta rugsėjo Mėnesio knyga.




Gudonytė, Kristina
Blogos mergaitės dienoraštis
Romanas. - Kaunas: Laisvos valandos, 2009. - 223 p.


Savo pasakojimą apie šaunią, tikrai paauglišką ir tikrai lietuvišką, taigi, mums savą knygą, turėčiau pradėti nuo pagrindinės veikėjos – Kotrynos.

Bet…

Kodėl, na kodėl pagrindinę veikėją man užgožia kita, tartum ir mažiau svarbi?

Ek, būčiau vaikinas, tai paskaitęs knygą imčiau dairytis tokios, kaip penkiolikmetė Elvyra. Ji rami. Savarankiška. Santūri. Svetinga.

Pasak rašytojos, Elvyra – tartum iš seno nespalvoto filmo, nors gyvena čia ir dabar. Vilniuje, Užupyje. Bet ne toje Užupio dalyje, kuri neva madinga, neva meniška, bohemiška, neva dar ten kažkokia. Elvyra – tikra užupietė, neišlepinta ir nelinkusi lepintis. Ji gyvena viena. Mama – Airijoje.

Mergaitė yra mylima – visai kaip Džiuljeta. Keistuoliai suaugę žmonės: Robertą, ją karštai pamilusį, tėvai išsiveža atostogauti net į Afriką. Kad tik toliau nuo mylimosios. Gal jie neskaitė Šekspyro?

Nė vienai  penkiolikmečių porelei nelinkiu to, kas nutiko Elvyrai Ir Robertui – jie laukiasi vaikelio. Bet… Jei jau nutiko… Ko vaitoti ar pulti į isteriją? Elvyros ir Roberto elgesys – garbingas.

Na, o Kotryna? Čia tai bent charakteris! Ar yra pasaulyje bent vienas žmogus, kuris jai įtiktų?

Buvo. Oi kaip buvo...

Buvo toks smuikininkas, gerokai už ją vyresnis. Kaip jaustis Kotrynai, kai sužino, kad slapta mylimas kaimynas domisi ne ja, bet jos... mama? O mama, mergaitės nuomone, tikra senė – jai gerokai per trisdešimt.

Kotryna maištauja. Apie tokius žmones sakoma: balansuoja ant skustuvo ašmenų, vaikštinėja elektros laidais. Ji tikrai nesusivokia, kaip gyventi ir... nusikalsta.

Neįmanoma nei teisinti Kotrynos, nei smerkti. Kaip smerksi nuoširdumą? Kotryna – pati sau teisėja.

Jei ne ta senukė Kazimiera, jei ne jos žavesys, jei ne keistoka nusikaltėlės vagilės ir jos aukos bendrystė, kaip būtų pasisukęs Kotrynos likimas?

                                                                                     Gintarė Adomaitytė

2.


McCarten, Anthony
Superherojaus mirtis
Romanas / iš anglų k. vertė Daumantas Gadeikis. -  Vilnius: Alma littera, 2008. – 280 p. – (Beveik suaugę).


Iš visų mano siūlytų mėnesio knygų ši yra pati drastiškiausia, todėl galiu susilaukti pedagoginių priekaištų. Ką darysi... Drastiškas – šiurkštus, netinkamas, įžeidžiantis, greitai veikiantis, – aiškina Tarptautinių žodžių žodynas. Pirmiausia noriu pasiaiškinti dėl žodžio netinkamas. Taip, ši knyga netinkama vaikams ir gal netgi jaunesniesiems paaugliams. Potencialų jos skaitytoją įsivaizduoju maždaug nuo aštuntos klasės. (Pagrindiniam knygos herojui – 14 metų). Knyga išties šiurkšti, jeigu turėsime omeny svarbiausius jos motyvus: mirtis, seksas, erotika.

Tačiau ne temos ir motyvai nulemia kūrinio vertę. Ir švenčiausius dalykus galima suvulgarinti, o apie intymiausius, slapčiausius jausmus galima rašyti kilniai, tauriai. Man atrodo, jog „Superherojaus mirtis“ neišvengiamos mirties laukimą, intymiausių potyrių ilgesį vaizduoja tauriai, psichologiškai pagrįstai ir įtaigiai.

Galima būtų pasakyti, jog tai stipri knyga, ir tiek. Bet dar atkreipsiu dėmesį į jos pasakojimo modernumą. Tradicinį trečiojo asmens ar išpažintinį pasakojimą čia bemaž visai išstumia kino scenarijaus, komikso ir kitokie principai.

Manydamas, jog pagrindinės šios svetainės lankytojos yra merginos, norėčiau įpareigoti jas „Superherojaus mirtį“ įsiūlyti nors vienam klasės draugui vaikinui.

                                                                                              Kęstutis Urba

3.



Milnas, Alenas Aleksanderis
Pūkuotuko pasaulis
Apysaka-pasaka / iš anglų k. vertė Virgilijus Čepaitis; iliustravo Ernestas Hovardas Šepardas. - Vilnius: Garnelis: 1998. -  307p.


Mikė Pūkuotukas – pats įdomiausias meškiukas pasaulyje. Nors jis yra gana panašus į visus savo gentainius lepečkojus – mėgsta medų, uogienę, nemėgsta bičių, gyvena miške, yra mielai apvalus ir pūkuotas, tačiau labai daug kuo ir išsiskiria – moka drūtuolių mankštą,  apsimesti balionėliu, turi geriausią draugą Paršelį, kuria daineles ir taip toliau. Tačiau knygoje „Pūkuotuko pasaulis“ Pūkuotukas – ne vienintelis įdomus veikėjas. Mikės bičiulių ratas labai įvairus – čia yra ir bailus, tačiau  ištikimas Paršelis,  labai melancholiškai nusiteikęs asiliukas Nulėpausis, išmintinga ir kiek ekscentriška  Pelėda, labai išdykęs Tigras ir taip toliau.

Mikė Pūkuotukas ir visi jo draugai turi mažytę paslaptį – jie nėra paprasti žvėreliai. Tačiau jei dabar tą paslaptį  būsimam skaitytojui atskleisčiau, jos paprasčiausiai nebeliktų. Todėl geriau trumpai užsiminsiu apie daugybę pačių įvairiausių nuotykių, kurie kiekvieną dieną nutinka linksmajai Mikės kompanijai. Antai pagrindinis knygos veikėjas Mikė – didelis medaus gerbėjas – apsilanko pas Triušį svečiuose, persivalgo  medaus ir kondensuoto pieno, o galų galiausiai užstringa Triušio olos landoje...  Nulėpausis netikėtai pameta savo uodegą ir labai nuliūsta, tačiau Mikė pasiryžta ją surasti. Jonukas suorganizuoja Ekspuodiciją į Šiaurės Ašigalį... Čia tik keletas smagių nutikimų iš galybės kitų!

Mano nuomone, Aleno Aleksanderio Milno knygos apie Mikę Pūkuotuką paslaptis –  be galo išraiškingi ir tikslūs veikėjų charakteriai. Skaitydami knygą nesunkiai pastebėsite, kad kiekvienas žvėrelis – tai tarsi žmogus, su savo charakteriu, įpročiais ir... filosofija. Galbūt mažųjų miško gyventojų tarpe atpažinsite savo pusbrolį ar kaimyną... Milno rašymo stilius prisodrintas nuotaikingos ironijos, o šios knygos puslapiai kupini charakteringų dialogų ir aprašymų. „Pūkuotuko pasaulis“ – tokia klasikos knyga, kurią, mano nuomone, privaloma perskaityti kiekvienam. Juk ji, galima sakyti,  yra filosofinė.  Šiukštu nepasikliaukite animaciniais filmukais ar knygos trumpiniais, o juo labiau adaptacijomis! Niekas negali pakeisti tikro Aleno Aleksanderio Milno teksto.

                                                                                                  Urtė Uliūnė

Balsavimo rezultatus rasite čia: "Išrinkta rugsėjo Mėnesio knyga".