1. Išrinkta balandžio mėnesio knyga
Fombelle, Timothee de
Tobis Lolnesas. Tarp dangaus ir žemės
Romanas / Iš prancūzų kalbos vertė Eglė Juciūnaitė, piešiniai François Place. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. - 286 p.
Išties turiu pripažinti, kad perskaičiusi šią knygą likau labai maloniai nustebinta ir jau dabar nekantrauju pradėti skaityti antrąją jos dalį, kuri vadinasi "Elišos akys".
Taigi kas tas Tobis Lolnesas? Tobis – "pagal savo amžių nedidukas – milimetro su puse" berniukas, kuris kartu su visa savo tauta gyvena Medyje. O tiksliau – sename dideliame ąžuole.
Šis ąžuolas – ne šiaip sau paprastas, eilinis medis. Tai medis-valstybė, medis-pasaulis, jį galima pavadinti įvairiai. Medyje gyvenanti mažutėlių žmogelių tauta turi savo valdžią, įstatymus, mokslo nišą, net ekonomiką. Skaitydama ne sykį šypsojausi, nes kiekviename puslapyje aptikdavau vis kitą taiklią užuominą apie mūsų realųjį pasaulį.
Tobio Lolneso istorija labai įtempta ir pilna netikėtumų. Neteisingai apkaltinti Tobis ir jo šeima yra priversti išsikelti į Žemąsias Šakas (pačią atšiauriausią medžio vietą). Laikui bėgant situacija tik blogėja. Įtakingasis Džo Mičas – straubliukų veisimo firmos (o ji ypač pavojinga Medžio gerovei) savininkas pasirūpina, kad Lolnesų šeima užsitrauktų dar didesnę savo tautos neapykantą. Įvykiai pasisuka netikėta linkme, ir Tobis lieka vienintelė savo tėvų viltis būti išlaisvintiems...
Šioje istorijoje rasite visko − siaubo, kvapą gniaužiančių nuotykių, švelnios romantikos, įstabių detalių, sukurtų nepakartojamos rašytojo fantazijos (pavyzdžiui, Medžio kalėjimas Tomblis įrengtas didžiuliame amale, kad, iškilus pavojui, tuo kalėjimu būtų galima greitai atsikratyti – amalą tiesiog ... numetant nuo medžio), puikaus prancūziško šarmo (nuostabi Tobio tėvų susipažinimo istorija) ir, žinoma, skoningo humoro... Tokio, kuris priverčia susimąstyti, kam ši knyga tinka labiau – vaikams ar visgi suaugusiems?
Mano išvada šį kartą tokia – Timothee de Fombelle "Tobį Lolnesą" reiktų perskaityti tiek nuotykių mėgėjui, tiek tikram literatūros gurmanui!
Urtė Uliūnė
2.
Preussler, Otfried
Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne
Apysaka / iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas, iliustravo Kristina Žičkutė. - Vilnius: Alma littera, 2003. - 270 p. (10+)
Negaliu įsivaizduoti skaitančio jauno žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs vokiečių rašytojo Otfrydo Proislerio (gimusio 1923 m.) pavardės. Mat jis yra talentingas pradinukų knygų rašytojas. Pažįstu keletą jaunuolių, kurie savarankiškai pradėjo skaityti paėmę į rankas jo parašytą "Vaiduokliuką", arba "Raganiukę", arba "Mažajį vandenį", arba "Plėšiką Hocenplocą"...
Šio autoriaus knyga "Krabatas" (parašyta 1973 m.) – smarkiai skiriasi nuo anųjų. Ji tikrai adresuota daug vyrelėsniems, jos herojus iš pradžių keturiolikmetis, o knygos pabaigoje, po sudėtingų išbandymų – jau ir visai brandus jaunuolis. Ši knyga parašyta mažos slavų tautos, gyvenančios Vokietijos teritorijoje, – sorbų-lužitėnų, pasakų pagrindu. Todėl galima sakyti, jog tai folkloriškos kilmės literatūrinė pasaka. O dar detaliau apibūdinant – filosofinio tipo pasaka. Mat joje keliami, svarstomi laisvės ir draugystės, priklausomybės bei vergystės, meilės ir valios, mirties klausimai, temos. Visai nejučia keliami ir analizuojami – plėtojant labai įtemptą, dramatišką, baugumo kupiną siužetą.
Tai viena iš įspūdingiausių ir prasmingiausių XX amžiaus II pusės knygų jauniems, mąstantiems ir jaučiantiems. Neįmanoma užaugti jos neperskaičius.
Kęstutis Urba
3.
Gesstsdottir, Ragnheidus
Proga laimėti
Apysaka / iš islandų kalbos vertė Rasa Ruseckienė. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. - 77 p.
Soulėja, ta tylenė Soulėja - ji niekada ir niekam nesiskųs. Net artimiausiam žmogui - mamai.
Soulėja - pianistės dukra. Ji kas dieną pakeliui į mokyklą sau kartoja:
Jei nueisiu iki kampo neužmynusi linijos, šiandien bus viskas gerai... kad tik neužminčiau linijos...
Tačiau žingsniai negali būti per dideli. Jei greitai būsiu dvylikos, eisena neturi išduoti, kad man ne vis tiek, kaip einu.
Skaitydama apie Soulėją, norom nenorom mąstau apie gausybę mergaičių nuo Islandijos iki Lietuvos, kurios gūžiasi, slėpdamos savo baimę, o kad gūžiasi - tai tik dar labiau išsiduoda. Jos tos pačios rasės, kaip ir bendraklasiai; jos gabios ir sumanios; jos dailios ir geraširdės, bet...
Kodėl būtent jas visa klasė pasirenka aukomis? Ar todėl, kad išdidžios? Kad mamos jas rengia keistesniais drabužiais? Kad yra jautrios, ir nemėgsta stumdytis sporto salėje - tiesiog bijo lekiančio kamuolio? Kokį sielvartą savyje slepia vaikas, ką tik kiūtinęs gatve tarsi ne savo kojomis? Juk ne vadovėlių prikimšta kuprinė yra jo didžioji našta.
Soulėjai išsivaduoti padės ne tėvai, ne seneliai. Jie mergaitei suteikia intelektualės stiprybę, tačiau mergaitei kol kas nelabai aišku, kaip ja naudotis. Gal kada nors... Kur kas labiau padeda klasės naujokė Linda Bjork - kokia laimė, kad ji vikriausia krepšininkė, tačiau savo sugebėjimų anaiptol nesureikšmina. Priešingai. Lindai Bjork kur kas labiau rūpi Soulėjos fortepijonas.
Knyga "Proga laimėti" parašyta esamuoju laiku - kai skaitai, jautiesi esąs ten, Reikjavike, kartu su Soulėja ir Linda Bjork.
Ar tik?
Velniškai skaudžia grįžta vaikystės, paauglystės patirtys: ne savos nuoskaudos, ne. Iš knygos puslapių žvilgteri tie žmonės, kuriuos gal ir aš... kažkada... na, kaip prisipažinsi... gal neskriaudžiau, ne... Neapgyniau. Neišgelbėjau. Nė trupučio nepadėjau. Ar prisimenu aš jų vardus?
Taip. Dar prisimenu.
Gintarė Adomaitytė
|
;void(0);)
;void(0);)