Delphine de Vigan. No ir aš: romanas / iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 216 p. – („Beveik suaugę“).

Realistinis ir įtaigus tekstas apie draugystę ir vienatvę, jaunystę ir ankstyvą brandą, susvetimėjimą ir sudėtingus žmonių santykius. Knygos pasakotoja – smegenėlėmis praminta pirmūnė Lu Bertinjak – susipažįsta su bename mergina, vardu No, kuri padeda Lu ruošti pranešimą apie gatvėje gyvenančius žmones. Merginos netrunka suartėti – juk abi jos tam tikra prasme nepritampa prie sociumo, jaučiasi atstumtos, nesuprastos.

No priklauso tamsiam ir niūriam pasauliui, kur po praeivių kojomis ant kartono lakštų gūžiasi žmonės, neužtikrinti ne tik savo ateitimi, bet ir šiandiena – ar bus ką įsidėti į burną ir kur prisiglausti naktį?

O Lu, palaikoma klasės lyderio Luko, tyliai maištauja prieš esamą tvarką ir iliuzijų šydą, dengiantį realybę: „Mes turime rimtesnių rūpesčių. Mes stojame prieš visa ko eigą. (...) Visa kita nesvarbu.“ (p. 176). Po pamokų ji klaidžioja miesto gatvėmis ir stebi svetimų žmonių jausmus. Nes namuose tuštuma tokia didelė, kad gali susiurbti visą pasaulį, o klasėje ji su niekuo neranda bendros kalbos.

Tik būdamos dviese No ir Lu išsilaisvina iš savo socialinių vaidmenų. Mokosi išsipasakoti ir pasitikėti. Ši knyga mums siunčia žinutę, kad tikrų gyvenimo pamokų kartais išmoko tie, iš kurių mažiausiai tikiesi, o padėdami kitiems patys galime tapti geresni ir laimingesni.

Tačiau tai nėra socialinė utopija ar pasaka su vienprasmiškai laiminga pabaiga. Mat kartais net ir tokioms užsispyrėlėms kaip Lu tenka nuleisti rankas prieš tai, kas neišvengiama.

„Mes gebame pasiųsti viršgarsinius lėktuvus ir raketas į kosmosą, nustatyti nusikaltėlį iš vieno plauko ar mažutės odos dalelytės, sukurti pomidorą, kuris tris savaites išbus šaldytuve nėmaž nesusiraukšlėjęs, mikroskopinėje schemoje sutalpinti neaprėpiamą daugybę informacijos. Mes gebame leisti žmonėms mirti gatvėje.“

Alessandro D‘Avenia. Dalykai, kurių niekas nežino: romanas / iš italų kalbos vertė Ramunė Vaskelaitė. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 320 p.

Kas tie dalykai, kurių niekas nežino? Mėgindami juos suprasti, vieni skaito knygas, kiti leidžiasi į išbandymų kupinas keliones, treti, nepaisydami pavojaus, vaikšto stogų briaunomis. Atsakymų į juos ieško ir šios knygos herojai – tėčio išdavystę itin stipriai išgyvenanti keturiolikmetė Margarita, į knygų pasaulį pasinėręs licėjaus literatūros mokytojas, mokyklos atskalūnas Julijus ir kiti.

Tokie sunkiai paaiškinami dalykai, pasak šios knygos, yra vaikų ir tėvų santykiai ir vaiko virsmas suaugusiuoju. Pagrindinei knygos veikėjai Margaritai šis laikotarpis – tikras prieštaravimų kupinas sprogmuo: „Keturiolikametų“ yra tuo pat metu norėti visko ir nenorėti nieko. Turėti negalimų sakyti paslapčių, klausimų be atsakymų. Nekęsti savęs nekenčiant visų. Visko bijoti, visas baimes slėpti, vis dėlto trokšti jas išsakyti visas iškart, tūkstančiu burnų. (...) „Keturiolikametų“ yra trapumas ir nežinia, kaip elgtis.“ (p. 187). Žinoma, tai amžinos, visuomet aktualios temos. Apie tai kalbama ir mokytojo pamėgtoje „Odisėjoje“, kur jaunasis Telemachas išvyksta ieškoti seniai prarasto tėvo, kad įrodytų esąs jo vertas. Būtent Telemacho žygis įkvepia pagrindinę knygos veikėją Margaritą keliauti pas tėvą ir sugrąžinti jį į namus. Su paslaptinguoju laisvės šaukliu Juliumi jiedu nušvilpia mamos automobilį ir leidžiasi į kelionę, kurioje nutinka įvairių – ir gerų, ir blogų – dalykų. Tai ne vien kelionė į Genują pas tėvą, tai ir jaunuolių kelionė į save, per kurią kiekvienas pajunta tikrą gyvenimo skonį ir įgyja tokios patirties, kurios nei mokytojai, nei tėvai suteikti negali.

Knygos privalumai – įtraukiantis ir vaizdingas jaunuolių klajonių aprašymas, pateikiantis nemažai netikėtumų, ryškūs ir įtikinami charakteriai. Sicilietiškai čiauškanti močiutė, dviratį minantis mokytojas su knygų maišeliu, geraširdė Marta, tampoma dvynių seserų už abiejų rankų, stoja prieš akis kaip gyvi žmonės. Bet bendrą neblogą įspūdį temdo banalybės („Nesinori, kad visos svajonės pažirtų kaip konfeti, dar netapusios planais. (...) Abu tylėjo. Bet koks žodis būtų sutrikdęs pusiausvyrą tarp baimės ir aistros.“ (p. 206), vietomis kliūva dirbtinis ir manieringas pasakotojo kalbėsenos stilius.

Nepaisant to, ši knyga tikrai patiks tiems, kurie mėgsta gyvenimiškas, įtemptas ir dramatiškas istorijas.

Marjane Satrapi. Persepolis: grafinė novelė / iš prancūzų k. vertė Raimonda Kraujelienė. – Kaunas: Kitos knygos, 2011. – 350 p.

O štai šią knygą vertėtų perskaityti kiekvienam paaugliui, mėgstančiam rimtas ir drauge pašėlusias knygas. Autobiografiniais faktais paremtoje Marjane Satrapi grafinėje novelėje aprašoma iranietės merginos brendimo istorija politinių ir socialinių perversmų fone. Nors ir sudėtingos tematikos, su daugybe istorinės laikotarpio medžiagos, ši knyga skaitosi lengvai dėl lakoniško ir skaidraus stiliaus, padedančio maksimaliai tiksliai perteikti stiprias emocijas.

Marji auga Irano revoliucijos ir karo su Iraku metu, kai tautos susipriešinimas pasiekia kritinę ribą, o žmonės nesijaučia saugūs nei gatvėje, nei namuose. Bijodami dėl maištingos paauglės likimo fanatikų valdomoje šalyje tėvai išsiunčia ją į Austriją, kur Marji pagaliau gauna galimybę pati pasirinkti, kas jai priimtina, o kas ne. Tik ši užduotis be mylinčių žmonių palaikymo pasirodo sunkesnė, nei atrodė iš pradžių.

Marji vis dažniau ima galvoti apie savo tėvus ir paliktą tėvynę, o Europoje tuo metu auga nusistatymas prieš kitataučius. Galiausiai namų ilgesys paima viršų ir ji parskrenda į Teheraną, o čia...  jai tenka iš naujo mokytis pritapti ir ji supranta, kad, nepaisant turimo išsilavinimo, dėl itin griežtų moterims taikomų apribojimų ir tradicijų čia ji tikrai negalės nieko sukurti.

Ši istorija – tai skvarbus žvilgsnis jauno žmogaus akimis į savą kultūrą ir skirtingų kultūrų palyginimas, neiškeliant nė vienos jų aukščiau. Kartu tai moters padėties patriarchalinėje visuomenėje reflektavimas ir nepriklausomos minties pergalės prieš fanatizmą bei priespaudą liudijimas.

Martyna Bražiūnaitė