Lloyd Jones. PONAS PIPAS: romanas / iš anglų kalbos vertė Agnė Šeibokaitė. – Vilnius: Metodika, 2012. – 206 p. – ISBN 978-609-444-067-0

Knygos keičia gyvenimus. Šią, daugelis pasakytų, nuvalkiotą tiesą, vertėtų prisiminti vėl ir vėl. Tai savo knyga „Ponas Pipas“ mums primena ir talentingas Naujosios Zelandijos rašytojas Lloydas Jonesas. Jo romanas 2007-aisiais buvo apdovanotas Britanijos tautų sandraugos prizu ir nominuotas Booker premijai.

Romano veiksmas vyksta lietuvių skaitytojui itin egzotiškoje vietoje – Papua Naujajai Gvinėjai priklausiusioje Bugenvilio saloje. 1990-aisiais saloje prasidėjo neramumai, peraugę į kovas už nepriklausomybę. Taika šioje saloje buvo pasiekta tik 1997-aisiais, o salos suverenumas galutinai pripažintas 2005 metais.

Pasakojimas prasideda pačioje konflikto pradžioje. Salai paskelbta blokada, virš galvų skraido sraigtasparniai, generatoriai nebeveikia, prekių nėra, miškuose knibžda „rembo“ vadinami sukilėliai, Naujosios Gvinėjos kariai, dėl savo odos spalvos vadinami „raudonodžiais“, degina kaimus, o visi baltieji, įskaitant ir mokytojus, iš salos pabėgo.

Salos gyventojai, teturintys tik pidžinu parašytas Biblijas, po truputį grįžta į pirmykštį būvį. Tačiau saloje liko vienas baltasis – Išverstakiu pravardžiuojamas ponas Votsas su žmona Greise gyvenantis dideliame, knygų prikimštame mediniame name. „Ponia Vots buvo pamišusi kaip višta. Ponas Votsas atgailavo už seniai įvykdytą nusikaltimą“ (p. 10).

Štai čia ir pradeda savo pasakojimą pagrindinė knygos veikėja, trylikametė Matilda. Vieną dieną, vaikai, jau įpratę, kad į mokyklą eiti nebereikia, yra pažadinami ir išsiunčiami mokytis. Klasėje jų laukia ne kas kitas, o Išverstakis – ponas Votsas. Jis pareiškia vaikams, kad rytoj jie susipažins su ponu Dikensu. Pragmatiškosios mamos, išgirdę šią naujieną, kitą dieną išsiuntė vaikus į mokyklą „paprašyti pono Dikenso tablečių nuo maliarijos, aspirino, generatorių kuro, alaus, žibalo, vaškinių žvakių. Sėdėjome ant suolų pasidėję reikiamų daiktų sąrašus ir laukėme, kol ponas Votsas supažindins mus su ponu Dikensu“ (p. 23).

Deja, ponas Dikensas pasirodo esąs rašytojas, o jo knyga „Didieji lūkesčiai“, kurią ponas Votsas apsiima skaityti vaikams, turi penkiasdešimt devynis skyrius, tad pažintis su ponu Dikensu užtruks penkiasdešimt devynias dienas.

XIX amžiaus tolimosios Anglijos įvykiai tiesiog užburia vaikus, o pagrindinis „Didžiųjų lūkesčių“ personažas Pipas tarsi atgyja. „Ponas Votsas mus atvėrė kitą pasaulio kraštą. (...) Mums niekas nesakė, kad draugą galima rasti ir knygoje. Arba kad galima įlįsti į kito kailį (p. 27).

Tiesa, ponas Votsas ne tik skaito „Didžiuosius lūkesčius“, jis dar ir moko vaikus to, ką pats atsimena. Negana to, jam šauna į galvą geniali mintis kas dieną pakviesti vis kitą kaimelio gyventoją, kieno nors mamą, tėtį ar senelę ir paprašyti pasidalyti žiniomis. Taip vaikai išgirsta kaip iš krabų spėti orą, ką reiškia mėlyna spalva, kaip geriau saugoti nekaltybę, ką sako Biblija, kaip gaminti maistą ir begalę kitų dalykų, o mes, skaitytojai, neįkyriai ir labai žaviai esame supažindinami su salos folkloru, buitimi, gyventojų mąstymo būdu ir tikėjimu.

Atrodo, visi patenkinti: tėvai džiaugiasi, nes vaikai kažko išmoksta, o vaikai džiūgauja, nes „Didieji lūkesčiai“ atvėrė jiems pasaulį – nežinomą, platų ir labai įdomų. Nepatenkinta tik viena Matildos mama. Jai atrodo, kad ponas Votsas pavojingas. „Ji nenorėjo, kad gilinčiausi į tą kitą pasaulį. Ji bijojo pralaimėti savo Matildą Viktorijos laikų Anglijai“ (p. 37). Ji bijo ne be pagrindo – Matildos tėvas išvažiavo uždarbiauti į miestą, dirbti vario kasyklose, ir negrįžta jau keletą metų, tik siunčia siuntinius. Jis susidėjo su baltaisiais, įjunko gerti ir grįžti į salą visiškai nebenori.

Nieko nuostabaus, kad motina taip bijo prarasti ir dukrą. Ji įsitikinusi, kad svajonės apie kitą pasaulį – blogis, suviliosiantis vaikus: jie pasuks baltųjų (blogio) keliais, pamirš savo tėvus, salą ir artimuosius. Paradoksalu, bet kovodama su ponu Votsu, Matildos mama remiasi Gerąja knyga – į pidžino kalbą išversta ir misionierių palikta Biblija.

Taip romanas įgauna dar didesnę gelmę: skaitantys vaikai mato paviršinę istoriją, o suaugusieji – juodųjų ir baltųjų rasių sąveiką, kolonijinės istorijos atgarsius ir politiką.

Autorius čia žaidžia ir klasikiniu, literatūroje jau ne kartą išbandytu „knygos knygoje“ metodu. Dikenso Pipas tampa salos gyventoju Pipu, o netrukus jo vardu praliejamas ir pirmasis kraujas. Taip, įvykiai saloje pasuka tragiška linkme. Skaitymo malonumas ir naujo pasaulio atradimas, pasirodo, yra mirtinai pavojingas, ir šitą salos gyventojams, o ypač Pipo gerbėjai Matildai (net surentusiai paplūdimyje jam altorėlį) teks patirti savo kailiu.

Pasakojimo ir realybės audinys persipina, kai vyriausybės kariai „raudonodžiai“, užsukę į kaimelį, palaiko Pipą vienu iš kaimelio gyventojų ir reikalauja jį atvesdinti. Žinoma, literatūrinio personažo į šį pasaulį perkelti negalima ir kariai sudegina kaimelį ir visą gyventojų mantą.

Nepaisant to, ir augančio gyventojų priešiškumo, ponas Votsas tarsi persikūnija į Dikensą ir duoda vaikams užduotį iš atminties atkurti „Didžiuosius lūkesčius“. „Šios netektys, kad ir kokios skaudžios bebūtų, priminė, kad kai ko iš žmogaus atimti neįmanoma – proto ir vaizduotės“ (p. 104).

Netrukus kaimelyje pasirodo ir sukilėliai: sulaukėję, miškuose prasibastę paaugliai. Ir čia ponas Votsas persikūnija eilinį kartą: tampa savotiška Šeherezada, kelias naktis porinančia sukilėliams istorijas ir neleidžiančia apiplėšti ar išniekinti kaimelio gyventojų. Votsas supina savo gyvenimą, Dikenso personažo Pipo istoriją ir kaimelio gyventojų pasakojimus į vieną margą meistrišką audinį. Tas daugialypis it „matrioška“ audinys – visos knygos kulminacija. „Dauguma susirinko paklausyti apie niekad neregėtą pasaulį. Mes troškome to pasaulio. Bet kurio pasaulio, išskyrus šį, nuo kurio mums buvo bloga – bloga nuo jo keliamos baimės“ (p. 136).

Taip, pasakojimo, literatūros jėga – milžiniška, bet realybė skaudžiai baudžia už tikėjimą svajonėmis ir pasakojimais. Knygos pabaiga tragiška, tačiau viltis išlieka – Matilda tampa pono Votso darbo tęsėja, pradeda pati kurti pasaulius, literatūrą, suteikia balsą savo vaikystei.

„Pasakojimas neprilygsta kulkai ar mačetei“, – viename interviu sako Lloydas Jonesas, – „bet jis iki tam tikros ribos išgelbėja poną Votsą. Votsas prasitaria Matildai, kad Pipo istorija suteikė jam drąsos pakeisti ir jo paties gyvenimą. Be to, dalydamasis „Didžiaisiais lūkesčiais“ jis parodė vaikams, kaip patekti į kitą pasaulį. O tai – neblogas ginklas, kai pasaulis, kuriame gyveni, dūžta ir ỹra. Jei esame geri skaitytojai, kurį laiką skaitydami pamirštame save, savo gyvenimą, įžengiame į kitą pasaulį plačiai atmerktomis akimis ir tas pasaulis mums tampa daug geriau pažįstamas, nei tas, kuriame pabundame kas rytą. Štai kur magija. Išgalvotas pasaulis užtemdo tą, kuriame gyvename, patiriame alkį, troškulį ir nusivylimą“.

Lloydas Jonesas – puikus pasakotojas, jis sukuria kone apčiuopiamą egzotiško mums kaimelio paveikslą, jo kalba paprasta ir aiški, palyginimai taiklūs, o Matildos personažas – puikus. Tiesa, į pabaigą knyga šiek tiek išskysta, pono Votso buvusiojo gyvenimo paslaptys ir jau suaugusios Matildos gyvenimas pateikiamas epizodais, nuotrupomis. Šios medžiagos užtektų dar vienam romanui, bet atrodo, kad į pabaigą autorius niekaip negali apsispręsti kam jis rašo knygą: vaikams ar suaugusiems, šie du adresatai nebedera ir buvusi puiki, knyga tampa tik gera.