Tarp pilkų debesų: romanas / Ruta Sepetys; iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė. - Vilnius: Alma littera, 2011. - 334 p. - ISBN 978-9955-38-964-4

1941 metų birželio 14-18 d. iš Lietuvos į Sibirą iškeliavo 17 ešelonų su tremtiniais, suimtaisiais ir kriminaliniais nusikaltėliais. Kiek jų iš tikrųjų nusipelnė tokios bausmės? Iš 17,5 tūkstančių represuotųjų tik nedaugelis grįžo į tėvynę. O ir grįžusiųjų nelaukdavo lengvas gyvenimas. Prasidėdavo antroji tremtis, kai net gimtinėje buvai svetimas.

Amerikos lietuvė Ruta Sepetys dar kartą atveria šį skaudų istorijos puslapį knygoje „Tarp pilkų debesų“. Pasak jos, toks knygos pavadinimas atsirado iš suvokimo, kad tremtyje viskas buvo pilka.

Apie knygos autorę Rutą Sepetys

Ruta Sepetys gimė ir augo Mičigane. Jos šeimoje daug dėmesio buvo skiriama muzikai, dailei ir knygoms. Nieko keista, kad užaugusi R. Sepetys savo gyvenimą susiejo ne tik su muzika, bet ir rašymu. Ne veltui vaikystėje ji pasakojo, kad vieną dieną ištekės už vaikų rašytojo Roaldo Dahlo.

Baigusi mokyklą, R. Sepetys norėjo studijuoti operos meną, tačiau stojo į Tarptautinių finansų specialybę. Po studijų Europoje grįžo gyventi į Los Andželą, kur pradėjo dirbti muzikos srityje. Net trylika metų praleidusi šiame mieste, ji pavargo nuo greito gyvenimo tempo ir nusprendė persikelti gyventi į Tenesį. Vienas iš tuometinių jos norų buvo tapti atsiskyrėle ir gyventi miške.

Šiuo metu ji dėsto universitete, domisi muzika ir rašymu, kolekcionuoja ekscentrišką meną ir praleidžia ilgas valandas su šeima ir draugais, diskutuodama apie gyvenimo mistiškumą.

„Tarp pilkų debesų“ yra pirmoji R. Sepetys knyga. Kad ją parašytų, autorė apsilankė Lietuvoje, susitiko su žmonėmis, išgyvenusiais trėmimus. Pagrindinę idėją knygai padiktavo R. Sepetys šeimos istorija. Rašytojos senelis buvo Nepriklausomos Lietuvos karininkas. Prasidėjus trėmimams jis kartu su šeima per Vokietiją išvyko į pabėgėlių stovyklas JAV. Tuo metu buvo sunaikinti visi dokumentai ir nuotraukos, galintys paliudyti bet kokius giminystės ryšius su juo. Deja, kiti senelio šeimos nariai buvo ištremti arba įkalinti.

„Tarp pilkų debesų“ yra skirta ir tiems beveidžiams bei bevardžiams žmonėms, kurie Stalino įsakymu buvo išsiųsti į Sibirą. Ir nors visi veikėjai knygoje yra išgalvoti, tačiau situacijos, dalykai, kuriuos jiems teko išgyventi – tikri.

Norėdama bent įsivaizduoti, kaip jautėsi žmonės pakeliui į tremtį, ką patyrė lageriuose, R. Sepetys pabuvo traukinio vagone, kuriuo žmonės buvo vežami į Sibirą, ir vieną parą praleido sovietų kalėjime Latvijoje. Nepasidavusi atkalbinėjimams ir aiškinimams, kad „moterys ten nekelia kojos“, ji ten nuvyko. Kalėjime Rūta patyrė stuburo traumą, nes darant atsispaudimus jai ant nugaros užšoko „prižiūrėtojas“. Po to taip skaudėjo, jog vienintelė mintis buvo, kad tik daugiau nemuštų. Ji abejoja, ar būtų ištvėrusi tremties žiaurumus, kaip tie žmonės, su kuriais jai teko susipažinti. 

Knygoje pasakojama apie...

Vieną vakarą į Vilkų šeimos namus įsiveržia sovietų kariai.  Penkiolikmetė Lina, dešimtmetis Jonas ir jų mama turi dvidešimt minučių, kad susikrautų būtiniausius daiktus ir išvyktų. Kur, kodėl, ar ilgam – į šiuos klausimus niekas neatsako. Su kiekviena minute vis didėja nuojauta, kad atsitiko kažkas blogo ir nepataisomo. O baisiausia, kad tėtis dar negrįžo. Kaip jis juos suras?

„Užsidariau tualete ir pažvelgiau į savo atspindį veidrodyje. Nė neįsivaizdavau, kaip greitai jis persimainys ir išblanks. Jei būčiau bent nutuokusi, kas manęs laukia, būčiau ilgai ir atidžiai žiūrėjusi į savo atvaizdą, kad jį įsiminčiau. Paskui daugiau nei dešimtmetį nebeturėjau progos pažvelgti į save tikrame veidrodyje“.

1941 m. birželio 14-osios naktį prasidėjo Linos kelionė į kitokį gyvenimą. Kartu su kitais pasmerktaisiais ji keliauja į nežinią. Dvi savaitės tvankiame, tamsiame traukinio vagone su nepažįstamais žmonėmis. Pirmieji barniai, kovos dėl geresnės vietos, purvas, alkis ir troškulys. Jonas kasdien skaičiuoja, kiek mirusių vaikų yra išmetama iš traukinio. Greitai ir šis skaičius tampa nebesvarbiu.

Vilkų šeimos stotelė – Altajaus kraštas. Visi atvykėliai apgyvendinami kartu su vietiniais gyventojais. Patekę pas nedraugišką sibirietę, Vilkai bando prisitaikyti ir kurti gyvenimą nuo nulio. Iš karto prasideda išbandymai: Lina su mama išsiunčiamos kasti duobių. Kam jos skirtos? Niekas neatsako, tik verčia kasti, kasti, kasti. Pagrindinis žodis, kurį visi girdi yra davai. O jei judi nepakankamai greitai, sulauksi grasinimų, spjūvių ir smūgių.

Užsispyrusi Lina nenori pasiduoti. Jos maištas prasideda nuo piktybiško rusų kalbos nesimokymo, paniekos žvilgsnių prižiūrėtojams, o baigiasi slaptais piešiniais. Ji siekia nupiešti ir aprašyti visus, kurie yra šalia jos. Į piešinius patenka draugai ir priešai, nelaimės ir maži džiaugsmai. Viskas tam, kad vieną dieną pasaulis sužinotų apie Sovietų Sąjungos daromus baisumus.

Linos šeimos istorija – panaši į daugelio tuo metu ištremtų žmonių. Nuolatinė baimė ir nežinia, alkis, pažeminimai ir mirtys. Linai tenka išmokti pamatyti milžiniškame blogyje nors lašelį gėrio. O atėjus žiniai, kad dalis ištremtųjų bus keliami kitur, vieni apsidžiaugia, o kiti – išsigąsta. Kas jų laukia – Amerika ar dar neištirtos Sibiro platybės?

„Tarp pilkų debesų“ – tai pasakojimas apie neišsemiamas žmonių galimybes ir sugebėjimą nepasiduoti net sunkiausiomis akimirkomis. Tai istorija apie meilę ir džiaugsmą, skausmą ir netektis. Ir begalinį tikėjimą, kad galiausiai viskas bus gerai.

Gero skaitymo!

Aleksandra Strelcova

Ar Tu jau skaitei?