Ilgiems lapkričio vakarams jau ne viena, o dvi knygos. Abi labai skirtingos, abi turinčios trūkumų, bet įdomios ir praturtinančios skaitytoją. Pirmoji – Marie-Aude Murail „Mano brolis Kvailys“, o antroji – Tamaros Kriukovos „Telepatas“.
Mano brolis Kvailys: romanas / Marie-Aude Murail; iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 203 p. – (Beveik suaugę). – ISBN 978-609-01-1261-8
Prancūzų rašytojos Marie-Aude Murail knygos „Mano brolis Kvailys“ pavadinimas skaitytojui suponuoja du galimus siužeto variantus. Pirmasis – knygoje bus kalbama apie brolio ir sesers santykius iš sesers pozicijos, be abejo – šiek tiek ironiškai, su humoru, tarp personažų netrūks linksmų nesusipratimų, nesutarimų, kažkokios didesnės dramos, o istoriją reziumuos išvada apie šeimos svarbą. Antrasis galimas siužetas – knygoje bus kalbama apie protinį sutrikimą turintį vaiką. Tiek vienas, tiek kitas siužetas gali būti išpildomas įvairiais žanrais, tiek viena, tiek kita tema gali būti nagrinėjama problemų prozos knygoje. „Mano brolis Kvailys“ ir yra problemų proza, o romano centre atsiduria septyniolikmetis Kleberas ir jo dvidešimt dvejų metų brolis Barnabas, protiškai atsilikęs vaikinas. Taigi viena kertinių knygos problemų tampa Barnabo bandymai integruotis į visuomenę. Tiesa, knygoje Barnabo niekas nevadina Barnabu, jo vardas paminėtas sykį ar du, pasakotojai pristatant veikėjus, tačiau kiti personažai Barnabą vaidina kvailiu, kvaileliu. Pats Barnabas nesijaučia įžeistas, vadinamas kvailiu, jį supantys žmonės nesiekia jo įžeisti tokiu kreipiniu, šis epitetas tampa sinonimu tikrajam Barnabo vardui. Visgi šiame kontekste galima kalbėti apie vardą kaip apie tapatybės dalį. Barnabas neturi vardo, taigi neturi ir tapatybės. Kol nėra pavadintas vardu, žmogus yra beveidis, besielis. Vardas įpareigoja, suteikia atsakomybę, išskiria iš minios. Barnabas, žinoma, išsiskiria iš minios, tačiau kitu aspektu – dėl keisto savo elgesio. Toks išsiskyrimas tampa priežastimi patyčioms. Dėl nepanašumo į minią minia jį nubaudžia – atima vardą, vietoj jo suteikdami pravardę, galiausiai pakeičiančia vardą. Didžioji Barnabo problema – jo bevardiškumas, vedantis į nuasmeninimą ir tapatybės sunaikinimą. Gaila, Marie-Aude Murail neatkreipė dėmesio į vardo bei tapatybės santykį ir nevystė šios temos. Įdomi išeitis Barnabo istorijai būtų buvę vardo sugrąžinimo ir santykio su žmonėmis atkūrimo sutapimas. Perėjimą iš vaiko į suaugusiųjų pasaulį čia žymi mylimo žaislo atsisakymas. Drauge šis gestas rodo, jog Barnabas pagaliau buvo priimtas žmonių.
Kita įdomi knygos gija – žaidimo tema. Barnabo pasaulis čia pažįstamas per žaidimą. Jis tiesiogiai nekalba apie savo patirtis, apie tai, kaip reaguoja atstumtas tėvo ar patirdamas smurtą ligoninėje, apie tai nekalba ir Kleberas, Barnabo brolis. Pasakotoja stengiasi laikytis atstumo, todėl apie Barnabo patirtis taip pat nekalba. Apie tai, ką vaikinas patyrė ir kaip su tuo susitaikė, sužinome stebėdami jo žaidimus. Žaidimas svarbus ir tuo, jog žaisdamas Barnabas pažįsta aplinką, per žaidimą priartėja prie žmonių ir sutvirtina ryšius su jais. Į savo žaidimus Barnabas įtraukia ir kitus – tarpusavyje nesutariančius, negebančius rasti kompromiso žmones. Protinę negalią turintis Barnabas pasižymi reta įžvalga: geba atskirti gerus ir piktus žmones, supranta, kas ką myli, o kas kam netinkamas į poras.
Į platų knygos problemų spektrą patenka ne tik Barnabo, bet ir kitų veikėjų gyvenimai. Lygiai toks pat svarbus kaip Barnabas knygoje yra jo brolis Kleberas. Kleberui – septyniolika metų. Drauge su protiškai neįgaliu broliu jis atvyksta į svetimą miestą, kur pradeda lankyti naują mokyklą. Septyniolikmečiui Kleberui, kaip ir įprasta tokio amžiaus vaikinams, rūpi santykiai su merginomis, linksmybės su draugais, naujų patirčių paieškos. Tačiau šalia esantis neįgalus brolis neleidžia Kleberui pasinerti į trokštamo gyvenimo sūkurį. Kleberui tenka nuolat spręsti dilemą – ar būti geru broliu ir atsisakyti kai kurių malonumų, ar rinktis patogų, lengvesnį gyvenimą ir įskaudinti brolį. Klebero patiriami sunkumai – bene sudėtingiausi, nes sprendimai iš jo reikalauja didelės moralinės tvirtybės. Kitų aplink Kleberą ir Barnabą besisukančių personažų problemos (irstantys poros santykiai, meilė be atsako, vienišumas) nublanksta prieš dviejų brolių patyrimus.
Knyga „Mano brolis Kvailys“ šiuolaikiškai ir žaismingai pasakoja apie Klebero ir Barnabo gyvenimą. Nors tema – problemiška ir sunki, knygoje netrūksta smagių nuotykių, humoro ir viltingos nuotaikos. Sprendžiant pagal atsiliepimus įvairiose interneto erdvėse, Lietuvos skaitytojai džiugiai sutiko Marie-Aude Murail knygą. Vokietijoje ši knyga apdovanota Jaunimo knygų premija, o Prancūzijoje pagal ją sukurtas filmas. Knygų serija „Beveik suaugę“ stengiamasi kalbėti apie socialines jaunimo problemas ir „Mano brolis Kvailys“ plečia svarbių probleminių temų lauką.
Telepatas: romanas / Tamara Kriukova; iš rusų kalbos vertė Dalia Elena Montvilienė. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 427 p. – ISBN 978-609-01-1493-3
Antrąją knygą – Tamaros Kriukovos „Telepatą“ – taip pat galima priskirti problemų prozos kategorijai. Pagrindinis personažas – aštuoniolikmetis Olegas – gyvena iširusioje šeimoje, mama sunkiai serga, šeima yra nepasiturinti. Olegas nesutaria su mama, o kur dar pirmosios meilės problemos, nesutarimai su klase... Kitas žanras, kuriam priskirtinas „Telepatas“ – mokslinė fantastika. Šalia visų problemų Olegas turi dar vieną: vaikinas supranta galįs skaityti šalia esančių žmonių mintis. „Telepatas“ apskritai pasižymi žanrų įvairove. Tai ir problemų proza, ir mokslinė fantastika, ir nuotykių romanas, ir detektyvas... Istorijos leitmotyvas – Olegui į rankas per apsirikimą patenka kompiuterinė programa, kurią peržiūrėjęs žmogus įgauna galią skaityti aplinkinių mintis. Deja, toji programa – tik bandomoji versija, ir niekas kol kas nežino, koks jos poveikis žmogui. Įgavęs šią galią Olegas sutrinka, nudžiunga, o paskui vėl sutrinka. Naujoji galia ne tik suteikia galimybę geriau suprasti žmones, tačiau ir įvelia Olegą į mirtiną pavojų: kompiuterinio disko su programa ieško pavojingas žmogus, nepaisantis moralinių normų, galintis ryžtis nusikaltimui, kad tik gautų programą ir apsaugotų informaciją apie ją.
Didžiausias „Telepato“ minusas – dirbtinumas. Olegui aštuoniolika, jis mokosi baigiamojoje vidurinės mokyklos klasėje, tačiau gyvenimas, į kurį įsviedžiamas vaikinas, anaiptol neprimena aštuoniolikmečio gyvenimo. Jo mintys ir troškimai taip pat vargiai atspindi aštuoniolikmečio sąmonę. Olegas ir jo bendraamžiai atrodo veikiau kaip dekoracijos. Susidaro įspūdis, jog į paauglio kūną įdėta suaugusio žmogaus sąmonė. Tai ne vienos šiuolaikinės knygos paaugliams problema. Tik „Telepatas“ turi tvirtą atsvarą šiam minusui. Pasakojimas intriguoja, verčia nekantrauti, jaudintis dėl pagrindinių personažų likimo. T. Kriukova – intrigos meistrė. Skaitytojas ligi paskutinio puslapio nežino, kaip knyga baigsis. Negana to, pateikiamos kelios pabaigos – visų pirma išaiškinama detektyvinė istorija. Regis, čia būtų galima dėti tašką, tačiau autorė pratęsia istoriją ir kalba apie Olego bei jo mylimosios santykius. Pagaliau baigiamieji taškai sudėliojami ir Olego bei jo mamos santykiuose. T. Kriukova džiugina ir ypatinga atida kalbai – pasakojimas metaforiškas, knygoje gausu netikėtų palyginimų, kalba gyvybinga, išvengta populiariajai literatūrai taip būdingų klišių. Pasakojimo maniera – vienas ryškiausių „Telepato“ bruožų. Pastaruoju metu, skaitant naujai išleistas knygas į rankas nesėkmingai pakliūna blankios, literatūriškai nevertingos knygos. „Telepatas“ nykiame šiųmečių į lietuvių kalbą verstų knygų sąraše išsiskiria patrauklaus siužeto bei literatūrinės vertės derme.
Minėjau, jog „Telepatas“ – problemų prozos pavyzdys. Bet siekiant produktyvaus skaitymo, geriau į šią knygą žiūrėti kaip į detektyvą ir mokslinę fantastiką. Tokiu atveju bus išvengta priekabių prie nevisada psichologiškai pagrįstų charakterių ir kartais literatūroje rutina tampančių problemų vaizdavimo, atsiras erdvės pagrindiniams knygos akcentams – nuotykiams, pavojams, detektyvinėms mįslėms.
Tokios tad knygos krentančių lapų mėnesiui. Aktualizuojančios probleminius klausimus, padedančios juos spręsti, ironiškos, kviečiančios į nuotykius, skatinančios pamatyti kitaip.
Rasa Milerytė |
