Prieš pradėdama skaityti Neringos Vaitkutės fantastinės trilogijos pirmąją knygą – „Vaivorykščių arkos“ – jau žinojau, kad po antrosios – „Titnago plunksna“ – (trečioji, paskutinė dalis dar neišleista) turėsiu parašyti recenziją. Taigi išgyvendama kvapą gniaužiančius nuotykius, mėgindama įminti knygos paslaptis, sprendžiau ir dar vieną mįslę – ką reikės parašyti apie knygas. Ar kalbėti apie plačius autorės užmojus, kurie išsipildė su kaupu, ar aptarti giminysčių ryšius, ar tankų veikėjų santykių tinklą... Trumpiau tariant – į ką sutelkti savo kalbėjimą, kuriuos knygos motyvus akcentuoti. Paskutiniai antrosios dalies puslapiai išsprendė mano dilemas – kalbėti galima apie meilę.

Niekada pernelyg nesižavėjau fantastika, išskyrus nežymias išimtis, tokias, kaip „Hobitas“ arba „Narnijos kronikos“, N. Vaitkutės knygas iš bibliotekas paėmiau tik griežtai į rėmus įsprausta nedidelio šiųmečių knygų pasirinkimo ir pareigos jausmo kalbėti apie lietuvių autorių knygas. Turiu pripažinti, kad šių knygų skaitymą nukėlinėjau kiek galima toliau – ėmiausi skaitymo tik kai smėlis laikrodžiuose visai išseko. Knygą atverčiau kupina neigiamų nusistatymų – ai, fantastika, bus nuobodu, laiko eikvojimas... Turiu pripažinti ir tai, kad šios knygos nubloškė į užmarštį visus panašius prietarus, o jų skaitymas buvo bene prasmingiausias šios vasaros laikas. Intriguojantys nuotykiai, įtraukianti autorės rašymo maniera padarė kažką panašaus, ką seniai seniai, kai dar buvau nepatyrusi skaitytoja, todėl – daug patiklesnė, daug lengviau įsitraukianti į knygų pasaulius, buvo padaręs Hobitas: trenkė skambų antausį mano negatyvizmui fantastikos atžvilgiu, užkerėjo, iš pilkos buities nutempė į įsivaizduojamus pasaulius, privertė pajusti meilę personažams, išlaisvino taip rūpestingai – kad būtų paprasčiau pritapti prie kasdienybės, paslėptą fantaziją.

 
N. Vaitkutė kaip rašytoja dar labai jauna. Ši fantastinė trilogija – jos literatūrinis debiutas. Nors debiutuojanti, autorė – drąsi. Kaip minėjau, platūs kūrybiniai užmojai leidžia „Vaivorykščių arkas“, „Titnago plunksną“ ir būsimą trečią knygą lyginti su nepaprasto skaitomumo visame pasaulyje sulaukusia „Žiedų valdovo“ istorija. Neringos Vaitkutės knygas norisi vadinti ne šiaip istorijomis, ne apysakomis, ne romanais, o epu. Autorė imasi kurti ne tik veikėjus, ne tik jų paveikslus, ji sukuria ištisą pasaulį su savo mitologija, geografija, istorija, literatūra, istorijos kronikomis. Ir ne šiaip vangiai užsimena apie vieną kitą mitą, ne probėgšmais pamini keletą istorijos faktų, o cituoja ištraukas iš tariamų kronikų, abiejose knygose prideda išsamią aprašytų tautų charakteristiką, atsiradimo istoriją, giminystės ryšius, aptaria jų papročius. Abi knygos parašytos su nepaprasta atida, net akyliausias ir priekabiausias skaitytojas neras nė menko neatitikimo, nė mažiausios paklaidos tarp autorės pateikto personažų aprašo ir knygose vaizduojamos tikrovės. Įvaldžiusi žodžių darybos meną autorė kuria šalių, miestų, upių bei tautų pavadinimus. Nelieka nieko kito, kaip susižavėjus aikčioti matant fikcinės tikrovės kūrimo nuoseklumą – vietovių pavadinimuose ir varduose nerasime nė vieno užknyginės tikrovės pavadinimo: Plačiosios dykros, Debesylų miškai, Sidabramiškis, Kraupieji pelkynai, Dvokieji pelkynai, Niurzgalius. Tautų pavadinimai – skrajūnai, nuotykiautojai, gudruolės, pajūrinės tigražiurkės, liūtažiurkės, ieškikai, adosinai, rekusiai... Ir kiekviena tauta išsamiai apibūdinta, su savita istorija, savomis tradicijomis bei mitologija. Neringa Vaitkutė meistrės ranka sukūrė pasaulį, ne ką mažiau žavingą, ne ką mažiau genialų už tą, kurį prieš du tūkstančius metų sukūrė kitas genialus, pavadinkim – autorius, ir kuriame apgyvendino mus – knygų skaitytojus bei knygų rašytojus (galbūt abu pastarieji skaitymo sunykimo amžiais galėtų pretenduoti į atskiros tautos titulus?).
 
 Rašydama šį tekstą sąmoningai nekalbu apie trilogijos pasaulius: kalbant slengu – nenoriu spoilinti – palieku būsimiems skaitytojams atradimo džiaugsmą. Bet negaliu neužsiminti apie tai, kas man šiose knygose, ypatingai – antrojoje, gražiausia (žinoma, čia neišvengsiu tam tikrų detalių atskleidimo, todėl savarankiškiems nuotykiautojams siūlau esamą pastraipą praleisti) – apie meilę. Autorė skaitytoją nukelia į savitą pasaulį – vietovės čia kitokios, nei aplankom per pačias įspūdingiausias keliones, ir pasaulio gyventojai kitokie, nei kasdien matome gatvėse. Veikėjai – kiek įmanoma mažiau panašūs į žmones, primena gyvūnus, tačiau ne tokius, kokius galima rasti zoologijos vadovėliuose. Bet yra kai kas, kas juos sužmogina – jų charakteriai labai artimi žmonių charakteriams. Tas kai kas – gebėjimas mylėti ir reakcijos į meilę. Žinoma, galima kalbėti apie tam tikrus charakterio ypatumus – pvz., „Titnago plunksnoje“ sutinkamas ieškikas Nunis – tipiškas atstumtas vaikas, patyręs tam tikrą socialinę atskirtį ir dabar nebemokantis arba bijantis būti jautriu, išeiti iš komforto zonos, įsileisti į savo gyvenimą draugus – stoti į akistatą su pavojumi būti įskaudintam, bet patyręs švelnumą, pamažu ir bailiai persiauklėjantis – išdrįstantis pasikeisti. Nunis – vienas įdomiausių, išbaigčiausių „Titnago plunksnos“ personažų – rodoma psichologiškai pagrįsta jo socialinės brandos istorija. Kiti du žmogiški personažai – gudruolė, kurios niekas nevadina vardu, ir šmaikštuolis Arzas (gudruolė ir šmaikštuolis – tautos pavadinimai). Gudruolė primena jauną, pradėjusią bręsti paauglę, nemokančią rodyti jausmų, kai kurių – meilės, dar nepažįstančią, todėl, užuot rodžiusi dėmesį tam, kuriam pajunta trauką – jį ignoruojančią, mėginančią atstumti šiurkščiais žodžiais bei pasielgimais. Gudruolė irgi subręsta – išmoksta pripažinti klaidas, atsiprašyti ir galiausiai pripažinti simpatiją Arzui. Gudruolės ir šmaikštuolio pirmosios, dar kiek naivios, dar vaikiškos meilės istorija irgi labai įdomus trilogijos motyvas. Visai kitokią meilę matome antroje dalyje. Čia švelnius jausmus pajunta nuotykiautoja Idgrasilė ir Sapnų pasaulio saugotojas. Šioji meilė – brandi, kupina išbandymų ir pasmerkta neišsipildymui. Meilė, atėjusi iš seno mito. Baltai neturi savo mito, bet Algirdas Julius Greimas iškėlė dėmesio vertą teoriją, jog mūsų pasakos – sunykusio mito liekanos. Iš tų pasakų žinome istorijas apie tai, kai mylintysis, panūdęs iš pikto karaliaus, dažnai – velnio nelaisvės išvaduoti mylimąją, turi pagrobęs ją pereiti kliūtis, besivejant karaliui-velniui, neatsigręždamas į besivejantį pavojų, jei atsigręš – mylimoji amžiams liks priešo nelaisvėje. Žinome ir Orfėjaus bei Euridikės mitą, kuomet iš požemių pasaulio, mirties karalijos Euridikę į gyvųjų pasaulį norintis parsivesti Orfėjas negali atsigręžti atgal. Panašų išbandymą patiria Sapnų pasaulio saugotojas ir Idgrasilė, tik jų istorija labiau komplikuota – atsigręžimas nulems mirtį: „Idgrasile, turi skristi, netrukus išauš. Tik neatsigręžk, kai lipsi į laivą, nes jei atsisuksi, aš turėsiu skrieti jums iš paskos į pasaulio kraštą, kol ištirpsiu neturėdamas jėgų tavęs paleisti“ („Titnago plunksna“, p. 322). Knygoje rodoma visaapimanti, beveik stichiška meilė, meilė, du sujungianti į vienį, meilė, žalojanti ją patyrusius ir netekusius, brandi meilė: „Dabar jaučiu, kaip kažkas mano viduje suskyla, tarsi trupėčiau į tūkstančius ledinių šukių... Kaip manai, ar aš jau niekada daugiau nebūsiu vientisa, jei tavęs nematysiu?“ ir „Jie stovėjo susikibę rankomis, negalėdami atitraukti akių vienas nuo kito, o mėlyna mėnesiena užliejo sidabru viską aplink, leisdama paskutinį sykį įsižiūrėti, kad brangūs bruožai išliktų atminty tokie pat ryškūs kaip šią akimirką. Persipynusiais pirštais tekėjo nematomos švytinčios kibirkštys. Laikas pagarbiai sustojo leisdamas jiems kartu išgyvent amžinybę, susispaudusią iki vieno vienintelio širdžių tvakstelėjimo“ („Titnago plunksna“, p. 322).

Yra knygų, turbūt labai nedaug, bet tikrai yra, kurios išlaisvina mintį, keičia požiūrį į žanrą ir apskritai literatūrą, įsirėžia atmintin nelyginant šukė. Skaitant „Vaivorykščių arkas“ bei „Titnago plunksną“ įvyko mano kaip skaitytojos metamorfozė: nemėgęs fantastikos (tik su retomis išimtimis) žmogus permąstė žanrą ir pakeitė savo, kartais gal ne visai pagrįstus, įsitikinimus. Jei negalite apsispręsti, kokią knygą skaityti šią vasarą, jei nenusprendžiate, ar apskritai vasarą verta skaityti – skatinu atsiversti N. Vaitkutės „Vaivorykščių arkas“ – nepastebėsit, kaip paimsit į rankas ir „Titnago plunksną“, kaip užklups būsimos trečiosios dalies ilgesys. Lietuvių vaikų ir paauglių literatūroje nedažnai nutinka tai, ką galima pavadinti įvykiu. N. Vaitkutės literatūrinis debiutas – vienas gražiausių pastarųjų dvejų metų įvykių. Taigi saugokitės, skaitytojai ir rašytojai – jums metamas sunkiai įveikiamas iššūkis.
 

Rasa Milerytė

Knygų lentynėlė.