1.




Pike, Aprilynne
Sparnai
Visiškai neįtikėtinas, stebuklingas pasakojimas: romanas / iš anglų kalbos vertė Rasa Krulikauskienė. - Kaunas: Obuolys, 2010. - 461p. 

Kaip Jūs įsivaizduotumėte fėją? Tikriausiai ji atrodytų taip: mažytė mergaitė su permatomais sparnais, nutrūktgalviškai skraidanti aplink gėlių žiedus. Dar ta maža mergaitė turėtų sugebėti daryti stebuklus ir aplink save barstyti fėjų dulkes. O ar kada nors pagalvojote, kad tarp žmonių galėtų gyventi fėjos? Kad jos beveik nesiskiria nuo paprasto žmogaus. Gal tik viena nedidelė smulkmena galėtų jas išduoti: tikrosios fėjos yra augalai.

A. Pike knygoje „Sparnai“ pristato fėjas, kurios neprimena sutinkamų pasakų knygose. Jos kuriamame pasaulyje atrodo kaip žmonės, tačiau yra augalai. Susižeidus, iš jų kūno teka permatomas skystis, jų širdys neplaka, o kvėpuodamos iškvepia deguonį. Jų plaukų ir odos spalva priklauso nuo to, ką valgo (aišku, fėjos yra vegetarės). Pavyzdžiui, jeigu fėja visą laiką valgo tik braškes, jos plaukų šaknys nusidažo ryškiai raudonai, o oda įgyja rausvą atspalvį. Kartą metuose ant jų nugarų prasiskleidžia gėlės žiedas, kuris primena sparnus.

Pagrindinė knygos veikėja Lorelė Siuvel – mergaitė, palikta prie savo įtėvių durų. Nuo mažens ji buvo kitokia nei visi: valgydavo tik vaisius ir daržoves, niekada nesirgdavo, labiausiai mėgdavo būti saulės šviesoje ir vengdavo žmonių. Ilgą laiką ji buvo mokoma namuose, todėl pirmi metai vidurinėje mokykloje jai tampa dideliu išbandymu. Lyg to būtų negana, vieną dieną Lorelė ant savo nugaros aptinka keistą gumbą. Pirmoji mintis, kuri jai kyla yra ta, kad tai labai didelis ir bjaurus spuogas. Su kiekviena diena jis didėja ir didėja, kol ant jos nugaros pražysta gėlė, primenanti sparnus. Šis keistas darinys paskatina Lorelės ir jos bendraklasio Deivido draugystę. Kartu jie po truputį tyrinėja keistą merginos prigimtį ir atskleidžia vis daugiau paslapčių. Viena iš jų yra atsakymas į klausimą: kodėl fėjų vaikas buvo ištremtas į žmonių pasaulį?

Vis dėlto neapsigaukite, „Sparnai“ nėra tik pasakojimas apie mergaitę, kuri, pasirodo, net nėra žmogus. Knygoje pagrindiniai veikėjai susiduria su melu, klasta ir apgavystėmis. Pagrindinis jų šaltinis – troliai.  Jie stiprūs, gudrūs ir bet kokiomis priemonėmis siekia savo tikslo. Skaitydami Jūs ne tik sužinosite, kaip atpažinti trolį, bet ir kodėl jie kariauja su fėjomis ir ką turi padaryti Lorelė, kad bent laikinai juos sustabdytų.

Perskaityti šią knygą siūlau visiems, kurie nėra abejingi istorijoms, kuriose rašytojai bando pažvelgti į realų pasaulį kitaip. Istorijoms, kuriose mitinės būtybės gyvena šalia paprastų žmonių. Perskaitykite šią knygą, nes kartais tiesiog smagu įsivaizduoti, kad Tavo kaimynė vegetarė, nuolatos bėgiojanti parke, iš tikrųjų yra užsimaskavusi fėja.

Aleksandra Strelcova

2.



Brisou-Pellen, Évelyne
Vilkų žiema
Romanas / iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė ; iliustravo Nicolas de Wintz. - Vilnius : Alma littera, 2004. - 204 p. 

Ar jums patinka nuotykiai? O įvairūs nutikimai viduramžiais?  Tuomet ši knyga jums, vietoje nenustygstantys paaugliai.

Pavojinga keliauti per miškus prietemoje ar sutemus. Tačiau Garenui reikia žūtbūt pasiekti kokią trobelę, kad sušiltų, kad jo nepultų vilkai.

Žordanai tik dvylika. Bet jai jau tenka rūpintis  dviem savo sesutėmis. „Nuo to laiko, kai iškeliavo tėvas, namai tarsi susigaužė. Ji prisimena, kaip jis pabučiavo ją į kaktą, kaip tolo saulėteky jo pelerina. Ir nuo tol jokios žinutės. O paskui, praeitos žiemos pradžioje, ji palaidojo motiną – ir tada užsivėrė pasaulis“. Mergaitės gyvena už kaimo tvoros. Kodėl ir kas jas nuskriaudė? 

Pro šalį keliauja jaunas raštininkas Garenas. Jis nepabijo apsistoti trobelėje pas Žordaną. Tačiau jam reikia dirbti, todėl jau kitą dieną keliauja į kaimą. Apsistojęs pas našlę sužino daug įdomių dalykų apie kaimo žmones, ypač Žordaną.

Mergaitė Garenui pasipasakoja, kad kai jai buvo treji, pavasarį pasiklydo girioje, niekas jos nerado. Anglininkai surado ją rudenį, ji tik dusliai urzgė. Jos tėvai norėjo, kad visi kuo greičiau užmirštų tą istoriją.  Maža ji išbuvo miške pas vilkus net metus, todėl kaimo žmonės atstumia mergaitę, ji suvokia, kad „jie didesni laukiniai negu vilkai“. Kaimo žmonės tiki, kad Žordana „pritraukia vilkus“. Jie jos bijo. O Žordana mano, kad „nieko nėra blogiau už baimę“, žmonės blogesni už vilkus, kur kas blogesni, ir to net nemato!“.

Kaime niekas negina Žordanos, tik malūnininkas, tėvo brolis. Tačiau ar tikrai jis yra tikrasis mergaičių gynėjas? Gareną „užtvindęs nerimas“ neduoda ramybės, kas apgins mergaitę?

Tai knyga, kupina nuotykių, kokius mėgsta dažnas paauglys.

Sėkmės skaitant.

Violeta Juodelienė        

3. Išrinkta rugsėjo Mėnesio knyga

Collins, Suzanne
Bado žaidynės
Romanas / iš anglų kalbos vertė Ina Jakaitė. – Vilnius: Alma literra, 2010. – 347 p.     
           

Sveikas, jaunasis skaitytojau!

Nori ypatingų nuotykių?  Stipriai įtempto veiksmo? Profesionalios paauglių rašytojos Suzanne Collins „Bado žaidynės“ kaip tik tai, ko tau reikia! Skaitysi neatsitraukdamas.

Bado žaidynės – žiaurus realybės šou, kurį organizuoja Sostinė, valdanti Panemo valstybę. Kasmet iš kiekvienos 12 apygardų reikalaujama paaukoti po pora jaunuolių, kurie dalyvautų Bado žaidynėse. 12 vaikinų ir 12 merginų žūtbūtinei kovai yra specialiai treniruojami. Įmantriausiai aukštos kvalifikacijos stilistų išdabinti jie pristatomi visuomenei, kad pastaroji, išsirinkusi favoritus, lažintųsi. Atgabenti į laukinę gamtą jaunuoliai privalo vienas kitą žudyti. Nugalėtojas (paskutinis išlikęs gyvas) laimi šlovę ir turtus ne tik sau, bet ir visos apygardos žmonėms. Skerdynės pastoviai filmuojamos. Jaunuolių ir taip sudėtingos egzistavimo sąlygos apsunkinamos, sukeliant liūtį ar išdžiovinant vienintelį upelį, atšaldant naktį ar apsvaidant ugnies katapultais. Organizatoriai labai stengiasi įtikti visuomenei...

„Tai fantastinė knyga, – pasakė mano 14-metė dukra, perskaičiusi S. Collins „Bado žaidynes“. – Negali būti, kad šešiolikos metų mergaitė lyg voverė karstytųsi po medžius, nusišautų žvėrį ar paukštį, pati išsigydytų sunkias žaizdas“. Šiandienos sotaus gyvenimo vaikui Ketnės („Bado žaidynių“ herojės) gebėjimai atrodo fantastiniai. Betgi Ketnė augo skurde. Žuvus tėčiui, ji privalėjo išmaitinti visiškai palūžusią motiną ir mažąją sesutę Primą. Gelbėdama mylimą sesutę mergina ir pasiaukoja – savanoriškai sutinka dalyvauti klaikiajame šou...

Žavi Ketnės drąsa, medžiotojiškas apdairumas ir sumanumas. Bet labiausiai – žmogiškumas! Negalima užmiršti šilto pasakojimo apie jos ir sąjungininkės Ru (smulkutės mergaitės iš 11 apygardos) bendrų pastangų išlikti. Gražus atsisveikinimas su žuvusia Ru – tai Ketnės kerštas baisiųjų skerdynių organizatoriams.

Žinoma, negali neintriguoti ir meilės istorija su žaidynių dalyviu Pitu. Atsitiktinai ar ne, Pitas – tai tas pats vaikystėje Ketnę išgelbėjęs nuo bado berniukas. Visuomenės kaifo padidinimui jaunuolių meilės istorija yra režisuojama. Tačiau šioje istorijoje gimsta ir gražūs draugiškumo, tarpusavio pagalbos jausmai. Ketnė nuolat prisimena Gleną – savo vaikystės draugą medžiotoją...

„Bado žaidynės“ – tai pirmoji trilogijos knyga. Susidomėjusiems šia smarkia istorija belieka nekantriai laukti kitų knygų vertimo.

Danutė Miknevičienė