Ypatingas reiškinys žmogaus gyvenime – vyriškėjimas. Net ne reiškinys, o procesas, itin keistai ir nenusakomai vykstantis. Kiti procesai vyksta vienodu ar bent  panašiu tempu, žingsnis po žingsnio, bet vyriškėjimui šie dėsniai negalioja. Nei logikos, nei fizikos.  Neaišku, kada pradėsi vyriškėti, kada sustosi. Gali prasidėti ir atvirkščias procesas. Išvaizda gali atrodyti jau subrendęs, bet mąstymu priminsi aštuntoką. Niekas neaišku. Tik tai, kad laukia sunkus darbas, ne tiek nuo mūsų pačių priklausantis, kiek nuo likimo išdaigų. Neretai net Sizifo darbas.

Pati vyriškėjimo sąvoka įvairiai interpretuotina. Vienam „būti vyru“, vadinasi, būti valdovu: šeimos, ūkio, įmonės, klasės. Kitas jaučiasi tikras vyras, dirbdamas miške ir gerdamas neįsivaizduojamus kiekius spirito su tokiais pat šauniais vyrais. Trečias pasiekia vyriškumą tik įgijęs neapsakomos jėgos, dalyvavęs bent šimte įvairaus lygio muštynių, o dar kitas jaučiasi tikras vyras tik menkindamas kitus. Iš tikrųjų nėra skirtumo, kaip pasireikši. Svarbiausia – kitam parodyti savo puikumą, vyriškumą, protą ir išmintį. Kad ir kokie šie vyriškėjimo rezultatai būtų – blogi ar geri, niekingi ar netinkami šiuolaikiniam gyvenimui ar dar kokioms normoms – šių rezultatų pasiekusius vyrus reikia gerbti ir vertinti, nes niekas neįsivaizduoja, kaip juos sunku pasiekti.

Dažniausiai vyriškėjimas prasideda vaikystėje. Pirmiausia mėgdžiojant tėvą. Aišku, jei šis jau spėjo tapti tikru vyru.

„Žiūrėk, kaimynas visai kitaip... O anas pažiūrėk, kaip gyvena. Kaip šeimininkauja... O tu... Na koks tu vyras, jei tik man turi rūpėti“...

Tad tėvas tikras vyras ar ne?

                                         - - -

Pradžia, kaip ir visur, pati sunkiausia. Prašai tėvo, kad šis pamokytų spjaudytis taip, kaip jis: toli, švilpiant, o šis atšauna: „Nevyriška“. Pabandai keiktis kaip jis ar kieme matyti vaikinai. „Ir iš kur dabar išmokai visokių bjaurysčių?“ – pasigirs mamos pamokslas.

Ištisas savaites su tėvu žiūrėjęs filmus, kuriuose vaidina Žanas Klodas van Damas, paimi savo vandens šautuvą, apsirūpini amunicija ir eini kerštauti į kiemą. Ten surasi kur pasireikšti: tokie pat nesuprasti bendraamžiai, ne vietoj pasodintas krūmas... Grįžti pavargęs nuo kankinimo ir žudymo, o seneliai pasako: viską matę pro langą ir tokios gėdos nėra patyrę. „Vaikeli, tavo tėvas vaikų neskriausdavo“... Naivuoliai, skriausdavo dar ne taip, bet ne savo kieme.

Prašai, kad tėvas pasiimtų į žvejybą ar garažą, o šis: „Tai ne mažiems vaikams.“ Ieškai mamos užtarimo... Bet... „Ką dar sugalvosi? Visokių bjaurių girtuoklių pasižiūrėti? Ko ten išmoksi? Rūkyti ir keiktis?“ Taigi man, mažam, švariam ir minkštučiam pūkučiui, ten ne vieta. Tai kaip tada tapti vyru?

Tokiomis akimirkomis ima atrodyti, kad vyriškumas ir vyrai niekam nereikalingi. Išvis geriausia pamiršti vyriškumą, todėl imi žaisti su tokiu nevyrišku gyvūnu – katinu. Gerai, jei tas katinas nusiteikęs draugiškai ar bent tingus ir nekovoja už savo orumą...

Na, jei užsuka kokie giminaičiai, vėl kyla noras vyriškėti. Kur jau ne, jei visi kaip susitarę ima girti, džiaugiasi, sukinėja į visas puses ir sutartinai linkčioja galvomis: „Kaip išaugai! Pažiūrėkit, koks vyras! Šitas tai bus vyras, tik pažiūrėk į nugarą...“ (Arba suranda dar kokį jiems vieniems žinomą ženklą, nusakantį visą žmogaus ateitį).

                                         - - -

Pasitaiko vaikinų, augančių tik tarp moterų. Šie neretai užauga patys vyriškiausi. Kaip aš. Vienišos moterys dažnai būna piktos ant vyrų, negaili jiems keiksmų ar net prakeiksmų, o tai ne tik grūdina berniuko charakterį, bet ir moko: „Nebūk kaip tėvas, pavalgęs išsiplauk indus, padaryk...“ Arba vėl... „Negali pradėjęs pabaigti? Bet vis kaip tėvas ...“ „Mokytis matematiką... Tai vyriškas mokslas...“ Nesąmonė! Visi mokslai vyriški (nebent psichologija, ją renkasi šarlatanai, manantys galį bent kiek ištirti žmogaus protą, arba filosofija, ten tereikia kuo neaiškiau kalbėti apie niekam neįdomius ir visiems savaime suprantamus dalykus, tik painiai suformuluotus). Vienas iš daugelio mus supančių paradoksų – moterys augina tikrus vyrus...

Tokia ta mūsų pradžia. Ji įdomiausia.

Nuo kokių septynerių metų prasideda nuobodžioji dalis, su nedidelėmis pertraukomis trunkanti kone visą gyvenimą. Toks mėgdžiojimo, prisitaikymo, skaudinimo, paklydimo ir nusišnekėjimo tarpsnis neretai skandinamas svaigaluose.

Vieni pajunta ribą ir saiką, kiti ne. Nors kokia čia gali būti riba ir saikas, jei, anot jų, gyvenimo nėra.

                                                    II RYŠKĖJIMAS

Sunku įvardyti tą akimirką, kada iš berniuko tampama vyru. Spėju, kiekvienam ta akimirka skirtinga. Niekad to neklausiau tikrų vyrų. Likčiau nesuprastas. Kažkada dingtelėjo mintis: ta akimirka gali būti pirmąkart nešant karstą ir užpilant jį žemėmis. Įsivaizdavau, kad leidžiant karstą į duobę turi kažkas įvykti. Bent jau pokštelti kas galvoje. Visgi prisilieti prie mirties, prikiši nagus prie to, kad kūnas nebeišvys saulės šviesos, padedi nustumti į nežinią ir užmarštį.

Nė velnio! Šiandien nešiau tą karstą ir nieko sukrečiančio neįvyko. Nebuvo to pokštelėjimo galvoje, nieko, kas rodoma filmuose. Gal tik vėjas pakilo, bet žmonės sako, kad kaskart taip būna leidžiant karstą į duobę. Daugiau nieko nepastebėjau, galvojau, kad tik viskas būtų sklandu, kad tik saugiai karstas pasiektų duobės dugną. Užkasant mintys sukosi: kaip nenusileisti seniems duobkasiams ir kuo meistriškiau valdyti kastuvą. Nesiilsėti! Juk visų bobučių akys į mane nukreiptos. Aš, ko gero, potencialiausias jų karsto nešikas. Velionė buvo paskutinė iš savo kartos. Dabar jų eilė.

Negailestingos tos bobutės. Kartais mirtis jų galvose užima didesnę dalį minčių nei gyvenimas.

Baigus darbą, priėjo senelis prie manęs ir apsiašarojo:

– Šaunuolis mano vaikas, užaugai visai. Prižadėk, kad ir mane taip pakasi.

– Dar ką prasimanysi, – atkirtau. Ne dėl išdidumo ar nepagarbos. Per daug skaudu buvo ką nors kita pasakyti.

                                        - - -

Iš viso tos laidotuvės kažkokios nevyriškos. Vien todėl, kad iš didelės ir gausios giminės tiek žmonių tesusirinko, buvo nevyriška. Aišku, gražios ir šiltos vasaros dienos geriau negu minus 30 ir žvarbus vėjas, kaip 1972-aisias, per velionės vyro laidotuves.

– Vasara – puikus laikas mirti: duobkasiai nekeiks, nereikės duobės kasti laužtuvais, – aiškino senelis.

Toks jo būdas: nenori būti našta. Spėju, jei žinotų, kad kitą rytą mirs, pats nueitų ir išsikastų duobę. O gal patirtis?

Mat šiandien... Netgi nešikų neatsirado. Karstą nešti turėjo anūkas ir kažkoks senis. Vyriškosios lyties dalyviai surado daugybę priežasčių atsisakyti: vienas neseniai antibiotikus baigė vartoti, kitam stuburas išoperuotas, trečiam dar kažkokia bėda. Gerai, kad dar sūnums nereikėjo... Nemalonus darbas, bet nieko čia nepadarysi: pokary kasdien kažką reikėjo lydėti į kapus. Ir ne devyniasdešimt dvejų metų senutę (gražus amželis!), o brolį, tėvą ar draugą. Ir nebuvai tikras, ar beliks kam tave lydėti...

Gedulingi pietūs – pati lengviausia laidotuvių dalis. Žmonės jau atlikę kas svarbiausia. Ant stalo išdygsta keli buteliai. Jų turinys kaipmat pradingsta laidotuvininkų gerklėse. Atsiriša liežuviai. Niekas apie velionę nekalba. Beveik. Teiraujamasi, kaip gyvuoja šeimos, pažįstami... „O atsimeni šitą... Va, tada, žinai“... – vingiuoja takelis į praėjusią jaunystę.

Kitaip ir būti negali: gedulingi pietūs – darinys, kur pinasi mirtis ir gyvenimas.

Bobutės mėgsta žmones. Ypač į juos žiūrėti ir šnekėti apie juos. O labiausiai tiems sėdint šalia ir viską girdint. Per šias laidotuves svarbiausias bobučių smalsumo objektas buvo velionės anūkas. Aukštas, tamsus. Gražus vyras (ar bent įsivaizduojate, kaip man dabar, tokiais egoizmo persunktais laikais, sunku pripažinti, kad yra kitų gražių vyrų?). Nepatiko jis man. Amerikonas. Dar ne žemaitiškai šneka. Visgi šiek tiek panašus į tikrą vyrą. Gal kiek skystesnį, švelnesnį. Akivaizdi Amerikos įtaka...

Sėdėjome bažnyčioje. Kaip mūsų krašte vadina, pročka (galima sakyti, tvarkytoja, ne mažiau susireikšminusi nei koks maršalka ar zakristijonas) dėliojo vainikus ir statė žvakides. Žemaitijoje įprasta karsto kojūgaly pastatyti masyvią žvakidę ir dar masyvesnę žvakę. Kokių 15 kilogramų... Nors ką aš žinau. Gal taip yra ir Aukštaitijoje. Nesu ten buvęs. Sėdžiu, galvoju, kad sunku tai moteriškei tą žvakę tempti. Staiga amerikonas žirgt prie jos: „Gal jums padėti?“ Ta atsako „ne“ ir įduoda žvakę į rankas. „Kur statyti?“ – klausia tas. Iš pradžių pagalvojau: ko jis čia taip stengiasi? Žiūrovės – vienos senės. Po to šiek tiek pasidarė gėda. Ne prieš tą moteriškę ar senes, o prieš save, kad tokios mano mintys prieštarauja mano deklaruotoms žmogiškumo ir vyriškumo vertybėms. Rodos, tą akimirką žengiau pusę žingsnio vyriškumo link. Antrą pusę žengsiu, kai kažką panašaus padarysiu.

Visgi ne toks jau gerutis esu: pildamas karstą žemėmis, galvojau: „Valdas (tas vaikaitis iš Amerikos) nepadeda užkasti duobės. Tikriausiai bijo susitepti savo amerikonišką (ko gero, ne) kostiumą ar prisemti kapų smėlio į batus“. Apsirikau, įpusėjus palietė mano petį ir pasiūlė pasikeisti.

Aišku, aš atsisakiau.

Atrodo, žmogus jau tampi vyru, formuojasi kažkokie įsitikinimai, charakteris, o iš kažkur atsiranda kažkoks amerikonas ir vėl turi pradėti nuo pradžių. Ir dar taisyti, ką blogai išmokai.

...Beje, Valdas jau senokai nebe amerikonas. Informatikos ketvirto kurso studentas. Bet taip jau yra, bent truputį pagyvenai Amerikoje, visiems laikams paliksi amerikonas. Nuo seno susidariusi nuomonė. Ypač jeigu didžiajai giminės daliai esi matomas pirmą kartą.

                                                    III RYŠKĖJIMAS

Koks skirtumas, kas pirmiau išnyks: visi lietuviai ar tik vyrai? Šiaip ar taip, artėja pasaulio pabaiga. Nesvarbu, metais anksčiau ar vėliau paliksi šią ašarų pakalnę – neprivalgei, tai ir neprilaižysi. Juokingai skamba šie žodžiai mūsų visuomenėje, taip įsitikinusioje savo nenugalimumu, šaunumu, jėga ir nemirtingumu. Liks neišgirsti arba palydėti su šypsena, po to griaudžiančiu juoku. Visgi susitiksime skaistykloje (geriausiu atveju!) ir juoksiuos iš jūsų. Oi, kaip juoksiuos! Juk aplinkui pilna įspėjamųjų ženklų: katastrofos, nelaimės. Vos ne kasdieną žemės drebėjimas ar uraganas, lėktuvo ar traukinio katastrofa, jau nekalbant apie automobilių avarijas... Baltosios meškos pradėjo ėsti viena kitą, alus klube pigesnis už mineralinį, o tuoj visą dirbamą žemę užgrobs prekybos centrai...

Pati didžiausia blogybė – uodai, arba kuisiai. Vakarais atrodo, kad gyvenu kur prie Baltarusijos: kuisių spiečių spiečiai ir visi iki vieno bando iščiulpti mano kraują. Anksčiau to nebuvo, o ir kuisiai nebe tie... Kažkokia kita veislė – riebūs ir dar dryžuoti. Kaip sportuoti lauke? Kilnoji svarmenį, visų dažniau vadinamą hanteliu, ir matai, kaip su kiekvienu kėlimu uodė ant bicepso vis pilnėja ir pilnėja. Viena kita sprogsta. Taip, moteriškoji giminė. Kraują čiulpia tik patelės. Visai kaip žmonių gyvenime. Tą išaiškino mano kūno kultūros mokytojas. Išmintingas žmogus, daug nusimano apie raumenų skaidulas, išmokė vieną neuždengiamą metimą, kuriuo jaunystėje šiurpindavo varžovus. Jei neniežėtų įkandimai, visai smagu būtų.

Bet kol katastrofa ištiks ar pasaulio pabaiga (kas ji lyginant su mumis!) ateis, kasdienybė siūlo daug praktiškesnių dalykų. O kas gali būti praktiškiau už darbą? Ypač kai dabar taip madinga vasarą dirbti.

Aš irgi dirbau vasarą. Mama liepė. Viename prekybos centre. Žmonės sako: tai pats bjauriausias darbas, neįdomus, rutiniškas, nesuteikiantis iššūkių, nereikalaujantis talentų ir prastai apmokamas. O man atrodo, kad taip teigęs žmogus pats nesuranda tų iššūkių, neturi talentų ir iš viso – nusišneka.

Pavyzdžiui, kartą tame centre man liepė sukrauti apie keturis kubinius metrus gėrimų. Į šešių kvadratinių metrų plotelį sandėlio kampe! Lengviausia būtų buvę juos supilti į didelę statinę. Bet reikėjo sudėti taip, kad bet kurią akimirką galėčiau pasiekti reikiamą butelį. Teko pasitelkti visą vaizduotę, konstravimo žinias, atgaivinti patirtį, įgytą žaidžiant Lego kaladėlėmis ir Tetrį. Statinys pavyko! Kurį laiką stovėjau ir grožėjausi. Savo darbo vaisiais ir savo išradingumu. Bet netrukus nuvarė prie kito darbo. Liepė „pradanginti“ dvi paletes, kitaip pasakius, du padėklus su mineralinio vandens pakais. Iš viso apie septynis šimtus butelių. Sudėtinga! Vietos niekur nėra, visi sandėliai prikišti „Nekviestos meilės“ antrojo sezono DVD. Kaip išmanai, taip sukis, o nurodymą atlik. Nors imk ir išgerk! Visa tai sudaro iššūkius ir nereikia dėl jų trenktis į kitą pasaulio kraštą, kopti į kalnus, klampoti per pelkes – jų pilna visur. Sakysit, kad ne iššūkis? Pabandykite patys.

                                         - - -  

Dvasinis gyvenimas mūsų parduotuvėje irgi verda. Pati neišsemiamiausia ir nemirštanti tema – meilė.

– ... Iš pradžių tai žmogus kaip žmogus buvo, o paskui... Gaidys paskutinis! Pagyveno, paėdė už mano pinigus, apsirengė ir išsivilko pas tą šliurę, nė lito į namus neparnešęs... – pasiekia skilinėjančios nuotrupos.

Atrodo, niekas šiais laikais moterų nemyli, tad visos turi ką išsipasakoti vos pažįstamoms bendradarbėms. O klausydamasis svetimų pokalbių gali sužinoti įdomių dalykų, pasimokyti iš svetimų klaidų, be to, visai smagu pasiduoti apkalbų srovei.

Kokie likimai, kokie nusivylimai ir kokie lūkesčiai! Ech, turėčiau tuos du procentus talento ir jei ne devyniasdešimt aštuonis tai nors aštuonis darbštumo, jau būčiau įpusėjęs romaną ar bent telenovelės scenarijų apie nelaimingą pardavėją, tėvų atskirtą nuo seserų ir paliktą pas kurčnebylę senelę, tuos tėvus nukaršinusią ir besipykstančią su broliais dėl tėvų butuko. Aišku, šis siužetas sutrumpintas ir kiek pagražintas. Tikrovėje jis kur kas niūresnis ir graudesnis.

Taip kad nėra prasmės piktintis vienuolika valandų atidirbusia pardavėja, kai ši pagal prekybos tinklo patvirtintą protokolą nepažiūri pirkėjui į akis, nenusišypso ir nepasisveikina. Gali būti, kad ji turi kitokių, kad ir kaip šventvagiškai skambėtų, didesnių rūpesčių už pirkėją...

...Mano tėvo labai vyriška profesija – vairuotojas. Dar tais sunkiasvoriais kamazais skersai išilgai visą sovietų sąjungą išvažinėjo. Tiksliau – ten, kur yra kelių – nuo Čitos iki Murmansko, Kazachstane (kelių ten nėra) važinėjo stepėmis, šimtus kilometrų palei elektros stulpus. Savaitėmis būdavo nevalgęs, nuo šalčio nukrisdavo nagai, kol grįždavo namo, jie ataugdavo, o dar visokie banditai tykodavo keliuose.

Vakarų Europoje, abejoju, ar yra šalis, kur jis nebūtų lankęsis.

Tik dar vienas paradoksas: tėvas Europoje jau nukeliavo kokį milijoną kilometrų, o taip nieko ir nepamatė. O ką gali pamatyti greitkeliuose ir degalinėse? Nebent kalnų vaizdus pro langą. Gaila, kad tiek patirties sukaupęs nesidalija su manim. Vieninteliai du dalykai, kuriuos man yra pasakęs, kad niekad nebūčiau dalneboiščikas, išvertus – tolimųjų reisų vairuotojas. Dar pasakojo, kad nėra tie Vakarai tokie geri ir gražūs, kaip įsivaizduojame...

                                                    IV RYŠKĖJIMAS

Tikrus vyrus ne taip lengva sutikti, kaip kas norėtų galvoti. Jie nemėgsta viešumos. Nebent Žvagulis, Radžis ir Kučinskas. Tie net turą per Lietuvą pavadinimu „Tikri vyrai“ buvo surengę.

Bet tikri vyrai gyvena kaimuose, geria spiritą ar bent samanę, žvejoja trubicomis, kitaip pasakius, tinklais, ir nelabai varginasi tokiu dalyku kaip darbas. Bet koks nevykėlis gali pragyventi dirbdamas. Tikriems vyrams to nereikia. Kas iš motinos pensijos verčiasi, kas praminta svetima užkanda prie butelio. Įprasčiausia – lašiniais ir agurkais. Nesišaipau iš jų. Ne vienas vertas pagarbos. Dauguma, net ir gerdami penkias dienas per savaitę, penkiolika metų iš eilės, turi daugiau jėgos nei kai kurie sporto klubų lankytojai, moka sumeistrauti daug gerų dalykų, o „paėmę“ reikiamą normą, pradeda dėstyti visai vykusius traktatus apie teisingą ir sąžiningą gyvenimą, draugystę ir pagarbą. Nesvarbu, kad tą patį aiškina penkiolika metų per kiekvienas „doras“ išgertuves. Amžinos tiesos nesikeičia!..

Tik nepagalvokit, kad kiekvienas kaimo girtuoklis – tikras vyras. Tik tie, kurie turi šiuos penkis bruožus tėra tikri vyrai: tvirta, kad ir neteisinga, nuomonė, auksiniai nagai ir geležiniai kumščiai, beveik ciceroniška iškalba, nejautrumas silpnam alkoholiui ir skausmui.

Vyyyrai gėrė, vyrai geeers... Nieko čia nepadarysi. O ko norėti? Daugelis dabartinių vyrų užaugo prie ruskio, o ką daugiau tada galėjo daugiau veikti, jei ne gerti?

Apie kompiuterius niekas nė nesapnavo, normalūs filmai atsirado tik apie 1985-uosius metus. „Žiguliai“ ir „moskvičiai“ vos vos vilkdavosi ir tuo pačius vienetais skaičiavo. Net karatė buvo uždrausta... Belikdavo tik draugų kompanijoje stumti laiką ir laukti geresnių dienų. O atėjus joms sunku atsikratyti senų įpročių.

                                                    - - -

Lietuviškų alkoholinių gėrimų pavadinimai gelbsti Lietuvos verslininkus, sukūrusius pasauliui visokius „Akropolius“, „Megas“, „Babilonus“ ir „Bruklinus“. Netgi Mažeikiuose iškilo „Eifelis“ su mažučiu Paryžiaus simboliu. Alaus pavadinimai rodo, kad rinkodarininkai dar turi fantazijos ir šiek tiek atsižvelgia ir į lietuvišką leksikologiją, ne tik skolinasi svetimus įvairių kultūrų vardus.

Mažeikiuose yra alaus darykla „Lokys“. Gražus pavadinimas. Stiprus, vyriškas, galiūnų laikus primenantis. Išlikęs dar iš tarpukario laikų, kai buvo įkurtas alaus bravoras. Dar nelabai seniai ir baras tokiu pat pavadinimu buvo, bet po dviejų čia įvykusių žmogžudysčių jį uždarė.

Laimei, Papilėje yra kitas „alubaris“ – „Lokys 2“. Bent jau kažkokiame kaime išliks vardas...

O kokių tik pavadinimų alaus nėra pardavinėjama Lietuvos kaimuose ir miesteliuose! „Žalčio“ alus įamžina senovę, pagonybę ir pačius žalčius, kurių jau seniai nebėra mano kaime (gal niekad ir nebuvo. Kurių galų šventam padarui į kažkokį užkampį trenktis?), „Tvirtovės“, „Vulkano“ (12 laipsnių), „Smūgio“, „Pirato“, „Saulėno Žebenkšties“, „Teisybės“, „Waltherzs“. Jau vien pavadinimų koks skambesys! Viliojantis ir paslaptingas! Tinka tvirtai, vyriškai kompanijai atsigaivinti po šieno pjovimo, kelių dienų girtavimo ar šiaip sau – juk skrandžiui sveika. Gaila, kad tik stiprumas ir pavadinimai tesiskiria: skonis tas pats – skiesto šlapimo.

Aišku, gėrimo skonis ir savybės nulemia pavadinimą. Alus – vyriškas gėrimas, jį geria vyrai, pavargę po darbo, galbūt rinkdamiesi, kiek pavadinimas pateisina savo reikšmę. Na, o nuo seno žinomas „rašalas“, tai yra spirituotas vynas, sukurtas „bohemai“ – nepiktybiškiems valkatėlėms, tad ir jo pavadinimai grakštūs, lyriški. Etiketėse pavaizduotas ne niaurus piratas, o graži upės kilpa ar varpinė... Turbūt nuoroda į potekstę... Bet pavadinimai!.. „Žara“, „Upelio“, „Artojų“, „Varpų aidai“, „Kelelis“! Kiek įkvėpimo jie suteikia jų vartotojams.

Patys pavadinimai giliai įsismelkę į mūsų visų pasąmonę. Kas nėra girdėjęs „Žaros“? Aš akyse nesu matęs, tikriausiai tokio vyno net nebegamina, bet jį ne vienas dar prisimena. Tikriausiai genais perduodamas jo atsiminimas...

Populiariausia Lietuvoj degtinė – „Lithuanian Auksinė“. Šitą geria visi. Pradeda net paaugliai. Sako, jos vardas kilęs nuo gamybos technologijos, mat ji perfiltruojama aukso filtrais. Todėl ir populiari.

Visais laikais žmogų valdė auksas. Gviešiasi jo kaip įmanydamas: keliauja per kalnus, per jūras, mirksta šaltuose upeliuose ar dūsta giliose šachtose, kartais dėl kelių kruopelyčių, kurių neužtektų susidėti dantims, iškritusiems nuo skorbuto. Taip ir dabar. Geria pačią bjauriausią degtinę, raukosi, prunkščia, rytą nepaeina. Vis dėl kelių aukso atomų, kurie, neaišku, ar nusėdo kepenyse...

Pasiguodi, kad bent į kapus gali šiek tiek turto nusinešti, jeigu jau didelių lobių susikrauti neįstengei...                                       

                                                     V RYŠKĖJIMAS

Visi vyrai mėgsta filmus. Kaip nemėgsi, kai save ten matai: stiprūs, raumeningi, vairuojantys greitas mašinas, negailestingi ir turintys daug moterų.

Įpusėjus perestroikai (persitvarkymui), apie 1987-uosius metus, tėvas, grįžęs atostogų iš armijos, pirmą kartą pamatė vaizdo grotuvą. Žiūrėjo „King Kongą“. Liko priblokštas. Visą likusį tarnybos laiką apie jį pasakojo ir gyrėsi elektrifikacijos nepaliestiems Kazachijos stepių gyventojams. Tie klausėsi išsižioję.

                                                    - - -

Tik paskutinis žioplys sovietinėje armijoje neprasimanys pinigų. Tėvas, kaip vairuotojas, tam turėjo vos ne geriausias sąlygas. Parsivarė iš Sibiro „Žigulius“, kainavusius 8000 rublių, ir nusipirko spalvotą „Šilelį“, vaizdo magnetofoną ir penkias vaizdajuostes už 7000. „Žigulį“, spėju, sudaužė, o telikas, videkas ir kasetės atsipirko. Šniūrais plūdo žmonės nuomotis aparatūros ir pornografinių kasečių. Anuomet, sako, nebuvo nė penkių vaizdo grotuvų Mažeikiuose, tad pinigai būtų plūdę upeliais (12 valandų – 50 rublių, 24 – 75 rubliai), jei tėvas pats pusę laiko nebūtų tupėjęs prie televizoriaus.

Pats nuomos procesas atrodydavo taip:

Po darbo ateina jau subrendęs vyras, gerokai per trisdešimt persiritęs:

– Nu, ko turi?
– Nu, tris kasetes Džeki Čan, Brius Li dvi, Brius Vilis dvi ir penkias Van Damo,– atsako tėvas.
– Nu, o sekso?
– Nu.
– Kiek?
– Keturias.
– Nu, tada jamu.
– O tas, likusias, ar duoti?
– Nu, gali duoti.

Kitą dieną kasetes grąžindavo. Kovinės, geriausiu atveju, peržiūrėtos iki pusės, o „paklausiosios“ nutrintos kaip reikalas.

Milicija, aišku, neleisdavo tokios veiklos. Aktyviai persekiojo nuomotojus, ko gero, duodavo lazdų (spėju, bananų tais laikais nelabai tebuvo, todėl bananais ir pavadino lazdas). Ne iš didelės meilės įstatymui milicija persekiojo tuos jaunuosius verslininkus. Patiems rūpėjo videkas ir koviniai filmai...

Po daugelio metų, vaikystėje, įrašus su kovinėmis „super žvaigždėmis“ pats žiūrėdavau. Po dešimt kartų per dieną. Vakare desertui įsijungdavau savo mėgstamiausią, „Desperado“ su Antonijum Banderosu, o iš kitų statydavau dangoraižius ir garažus.

Neseniai atradau vieną tų pornografinių kasečių. Varge... Kaip telefonu filmuota! O kad bent į pornografiją panėšėtų! Kažkokios Amerikos sektantų nuogalių vasaros stovyklos agitacinis filmukas. Na, bet, spėju, tada darbo liaudžiai to pakako. Dabar tik išpaiko visi... Reikalauja visokių įmantrybių...

                                                    VI RYŠKĖJIMAS

Frontas 1944-aisiais jau slinko pro Sedos apylinkes. Bočius Steponas Jasmontas (motinos senelis) išvažiavo į malūną.

Kaimą tuo metu pasiekė žinia – pasirodė rusai. Babūnėlė (mano prosenelė) baisiai išsigandusi, pasičiupo tūbus (ilgi veltiniai iki kelių) ir išbėgo į malūną, perduoti bočiui, kad miške slėptis būtų lengviau. Ak, tas moterų jausmingumas! Ką gi veikti su tūbais miške? Ir dar rudenį? Tuoj pat ištiš. Nors ir turėdamas gerus guminius batus bočius nebūtų bėgęs. Kur tame miške bedingsi? Jokio aiškumo. Be to, vyrai nebėga, nesislapsto.

Kas iš to, kad kiti kaimo vyrai bėgo? Vieną pašovė, bet jis pasiekė Žemaičių Kalvariją, apie septynetas aštuonetas kilometrų nuo Sedos. Žmonės jį užmūrijo krosnyje. Sunku įsivaizduoti, kaip tai turėjo atrodyti, kaip jis ten gyveno. Bet, sako, slėpėsi, kol gyvas nepradėjo pūti. Sako, net mėsos nuo kaulų atšoko. Tada jis pasidavė. Tik keista, kad nesusilaukė tokių žiaurumų, apie kokius mokykloje pasakoja. Gal kad puskvailis buvo ir pagailėjo, gal pasisekė, nežinosi dabar – visi anuometiniai liudininkai seniai išmirę.

Tuos vyrus, kuriuos sučiupo, išsiuntė rusai tiesiai į frontą. Babūnėlės brolį ir kitus čia pat, į Kuršą, kur vokiečių armijos grupė „Šiaurė“ sudarė tvirtą placdarmą būsimai kontratakai. Iki paskutinių karo valandų karius maitino pažadais, kad netrukus pasirodys naujas ginklas – atominė bomba – ir persvarą kare įgaus vokiečiai. Kuršo placdarmui turėjo tekti svarbiausias vaidmuo: iš čia turėjo prasidėti Raudonosios armijos apsupimas.

Bočių, vienintelį iš kaimo, išvežė į Baltarusiją ilgiems apmokymams. Turbūt į jį dėjo dideles viltis: gal buvo nepaprastai stiprus, gal protingas, o gal koks nesusipratimas. Nežinosi juk, kur tave, šapelį, didžiosios jėgos nublokš ir kodėl.

Babūnėlė vėl pasidavė moteriškiems instinktams ir, pasiėmusi maisto, pėsčia iškeliavo ieškoti savo vyrų. Tada Kuršo frontas dar ėjo ties Židikais, apie dešimt kilometrų nuo Renavo, kur jie gyveno.. Nepasiekė babūnėlės lauknešėlis tikslo. Išbadėję rusai atėmė maistą. Taigi, ko vertas tas moteriškas gerumas...

O bočiaus pulkas po apmokymų patraukė per Pietų Lietuvą, Rytprūsius, Vokietijos link. Pėsčiomis. Iki pat Oderio. Priešpaskutinės stotelės iki Berlyno. Oderis, po to Zelovo aukštumos ir Berlynas. Nepasiekė bočius nei Zelovo, nei Berlyno. Vokiečiai buvo įsitvirtinę gerai: įsikasę aukštumoje. O pavasario purvas ir išsiliejęs Oderis trukdė pulti. Balandžio 16-ąją, jau keturiasdešimt penktais, bočiaus dalinys buvo permestas vienas pirmųjų. Kareiviai bėgo į ataką. Bočių pašovė, jis parkrito, ant jo krito kiti. „Visą naktį pragulėjo po lavonais, jų kraujui merkiant veidą, kol ryte prasilaužę kariai susirinko sužeistuosius“, – pasakojo močiutė. Puolimas prasidėjo anksti ryte. Vadinasi, bočius po lavonais išgulėjo mažiausiai parą. Arba močiutė tyčia tirština spalvas ir veiksmą perkėlė į naktį, kad keltų didesnį šiurpą, o gal jai taip atrodo, kad visi žiaurumai vyksta naktį?

Pamenu, dar bočiui gyvam esant, čiupinėjau šratus jo kojose. Ko gero, ta akimirka buvo artimiausia tarp mūsų. Nemėgo senis žmonių.

Per vėlai gimiau, nespėjau išgirsti jo istorijų. Kai pirmą kartą paklausiau apie karą, pasakė tik, kad ten daug šaudosi. Gal buvo per senas, kad ką daugiau pasakotų, bet tikriausiai jam teatrodžiau paprastas prašalaitis. Ką aš ten mažas, septynerių metų vaikas, kurio vieta ganyti kiaules ar žąsiukus, per metus atvažiuojantis tik kokius dešimt kartų, galėjau reikšti? O gal per didelis kartų skirtumas visada kelia nepasitikėjimą?

Bočius keldavo pagarbią baimę. Kresnas, sunkių judesių atrodė labai stiprus, o Hitlerio stiliaus ūsai buvo ir juokingi, ir įdomūs. Kiek esu matęs panašių senių, visi su tokiais pat ūsais. Negi tikrai visi tada buvo fašistai, kaip kad vadino rusai? Žvilgsnis irgi atrodė keistas. Ne kiaurai veriantis, bet bloškiantis ir traiškantis. Kaip koks buldozeris. Stebiuosi, kaip atlaikė trobos sienos. Senatvėje, nepajėgdamas dirbti, žiūrėdavo į jas visą dieną. Atsisėdęs ant savo paties sumeistrautos taburetės. Paveldėjau ją dabar aš. Vienintelis senolio „palikimas“ man.

Kartais močiutė dar pasakoja dešimtis kartų girdėtą istoriją:

– Buočius nikumet nerūkė. Dar pėmou būdams rado ont kelia litą. Nusipėrko do pakelius cigaretu ir abodo rytė da be pusryte sukūrino. Susoka galvą, pėlvą, pradiej vaidentės. Prėgulė ont akmens i ožmigo. Šeimyna baisė persigonda anam negrįžus, o da labiau, kumet rada buočio tuokį. Nu tou kartą nesukūreno nė vėinuos cigareta. Nerūkymas anų ir išgelbėjo karė, ontrep būtom numėrės iš bado. Beveik nešierė roskia kareivių. Liūb atrastė kokėm daržė kopūstą, isimainys cigaretus į dounos abrakielį i išgyvena. Tik to būk protings, nikumet nerūkyk.

Ne pyragai tie kopūstai ir duona, bet vis geriau nei kitam proseneliui Fortunatui Kniežauskui, tėvo seneliui. (Įdomi pavardė, neišsiaiškinu, iš kur kilusi: iš slaviško žodžio „kniaz“ ar lietuviško „niežai“). Prosenelis atstatinėjo suomių suniokotą Belomorą, dar vieną Stalino grandiozinį projektą – šliuzų sistemą, sujungusią Baltąją ir Baltijos jūras. Statė ją tremtiniai kastuvais ir karučiais, o statant niekas nesuskaičiavo, kiek žmonių mirė nuo ligų ir bado: gal 100000, gal 150000. Ten tremtiniai niekam nerūpėjo, maitinosi jie dilgėlėmis ir katinų mėsa. Fortunatui pavyko pabėgti į namus, dokumentus „susikombinavo“, bet netrukus mirė. Nuo skrandžio ligos.

Vieni niekai tas karas lyginant su pokariu. Alkis, nežinia, naktys, su vaikais praleistos miške besislapstant nuo trėmimų. Baisūs turėjo būti laikai, jei probočius negalėjo jaustis saugus net už tą valdžią kariavęs ir net jeigu jo pusbrolis žuvo 1941-ųjų vasarą kovodamas su sukilėliais.

Žemę nusavinus, probočius nėjo tarsi koks baudžiauninkas savos dirbti. Išdidumas neleido. Nesirašė ir į kolūkį, tai negavo nė tų trisdešimties arų, priklausančių kolūkiečio sodybiniam sklypui. Sunkiausiais laikais šeimą maitino upė ir miškas: ...Broliukai, ginkitės nuo bado!

Valdžia leido buvusiems sovietiniams kareiviams namie laikyti šautuvus, tai susimedžiodavo kokį zuikį, Varduvoje susigaudavo žuvies. Išgyveno. Nenusileidęs, nenusižeminęs!

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad probočius buvo ypatingas žmogus, beveik kaip filmo herojus. Tiek kentėjo, turėjo kietą sprandą, atsikalbinėjo visiems: ir valdžiai, ir partizanams. Atsikalbinėjo net jų pastatytas prie sienos ir nepakluso, sakydamas: „Aš jau prisikariavau, dabar jūsų eilė“. Visgi palūžo. Gėrė daug, mušė šeimyną...

Dabar galiu pasakyti: buvo tikras užsispyręs žemaitis. Šaudomas nežuvo, murdomas atsilaikė. Bet sovietinė sistema padarė savo. Visi tvirtino: anksčiau buvęs be galo geras žmogus šeimoje niūriu despotu virto...

                                        - - -

Baisu pagalvoti, kas iš manęs, bevalio padaro ir mano bendraamžių liktų iškentėjus bent dešimtą dalį visko.

                                                    PABAIGOJE

Mano laikai kitokie: nei kariauti, nei kur tremty kentėti, net dirbti nuo dvylikos metų nereikia, visi apsirengę, duonos neturėtų pritrūkti. Vienintelis galvos skausmas, kad tik kietesni vyrukai neatimtų tavo „naglo“ telefono. Vis tiek atsiranda „veikėjų“, sugebančių susirgti depresija, pusę metų merdėti dėl nelaimingos meilės ar pakliūti į kūrybinę krizę, trunkančią tiek, kad žmogus visai pamiršta buvęs kūrybingas. Aišku, visa tai ne niekai, žudo po truputį iš vidaus. Ne traškučiai ir coca cola sukelia vėžį, bet skystumas viduje prišaukia nelaimes. Jei išorės kliūčių nėra, žmogaus pats jas išgalvoja. O tam pasitarnauja silpnumas, bailumas, tingumas, kažkokios nuostatos ar dar kas nors. Vadinkite, kaip norite.

Laikai keičiasi arba aš visiškas nesusipratėlis. Tokie vyriškumo idealai, kokius matau senuose filmuose, knygose ir istorijoje, labai retai pasitaiko ir šiame amžiuje atrodo netinkami. Kažkodėl įvairūs sulinkėliai, dienų dienomis nieko neveikiantys, tik gliaudantys saulėgrąžas, sėdinėjantys ant miesto suoliukų, hantelį matę tik kartą gyvenime – parduotuvėje, rūkantys, geriantys „Tauro Pilsnerį“ „pūslėse“, plastikinėje taroje, randa vis didesnį pasisekimą. Todėl noras tobulėti, idealai, kažko ieškojimas, paprasčiausias knygų skaitymas virsta didžiuliu išsišokimu, kurį reikia nuslopinti bet kokia kaina. Arba bent jau neišsiduoti, kad negali pritapti. Nieko čia nepadarysiu, taip jau yra, kai susiduri su nesuprantamu, nepažįstamu pasauliu. Neišsigalvoju šito. Raudonoji armija 1945-aisias metais Rytprūsiuose irgi puolė visko naikinti apstulbusi nuo civilizacijos: grįstų gatvių, tramvajų, kanalizacijos ir siauruko.

Kol kas man neaišku, tik nuojauta sako: reikia siekti universalumo. Sunku. Nes negali tobulinti vien proto, pamiršęs kūną, ar vien kūno, negalvodamas apie sielą.

Ir negausi tos išminties, padėtos ant lėkštutės. Teks rinkti ir atsirinkti po gabalėlį...

                                                                                       Elijus Kniežauskas