Stebuklas: romanas / R. J. Palacio; iš anglų kalbos vertė Zita Marienė; iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 341 p. – ISBN 978-609-01-1351-6

- Jei Dievas mus visus myli, kodėl jį sutvėrė tokį negražų?
- Gal Dievui jis nėra negražus.
(Iš kino filmo „Toks aš esu“ („That's what i am“)

„Jo akys įsodintos maždaug per colį žemiau, negu turėtų būti, beveik ties skruostų viduriu. Akiduobės ištįsusios žemyn tarsi statmenai prapjauti plyšiai, o kairė akis aiškiai žemiau už dešinę. Jos išsprogusios, nes netelpa per lėkštose akiduobėse. Viršutiniai vokai visą laiką primerkti, lyg Ogastas nuolatos snūduriuotų. Apatiniai vokai atrodo taip, lyg juos temptų žemyn nematomi siūlai, net matyti raudonas vidus, sakytum būtų išversti. Jis neturi nei antakių, nei blakstienų. Nosis jo veidui per didelė ir mėsinga. Galvos šonai, kur turi būti ausys, tarsi įspausti milžiniškomis plokščiareplėmis. Skruostikaulių nėra. Nuo nosies abipus burnos eina gilios raukšlės, todėl veidas atrodo kaip vaškinis. <...> Kelios operacijos gomuriui atitaisyti paliko randus apie burną, ryškiausias yra dantyta įpjova nuo viršutinės lūpos iki nosies. Viršutiniai dantys smulkūs ir atsikišę. Jo netaisyklingas sąkandis ir baisiai siauras apatinis žandikaulis. Smakras smulkutis. Kai buvo mažas, prieš persodinant į žandikaulį šlaunikaulio gabalėlį, smakro visai neturėjo. Liežuvis karodavo neprilaikomas iš apačios. Laimė, dabar padėtis geresnė. Jis bent jau gali valgyti, o seniau buvo maitinamas pro vamzdelį. Ir gali kalbėti. Ir išmoko laikyti liežuvį burnoje, nors tam prireikė kelerių metų. Dar išmoko sulaikyti seiles, pirma jos žliaugdavo ant kaklo. Šituos laimėjimus gydytojai laiko stebuklais. Kai buvo kūdikis, jie nemanė, jog jis išgyvens“ (p. 100-101). Taip atrodo Ogastas – pagrindinis knygos „Stebuklas“ veikėjas. Jei apibūdinimas nepakankamai išsamus, galima išvardinti jo pravardes: orkas, Golumas, Fredis Kriugeris, išsigimėlis, žiurkinas, monstras, ateivis, mutantas, driežasnukis. Kai kurie, pirmą sykį išvydę Ogastą, pamano, jog šis apdegė gaisre. Ne, gaisre jis neapdegė. Ogastas gimė su ypatingai retu genų deriniu: apatinio žandikaulio disostoze[1] ir kraniofacialine anomalija. Be to, jis turi Treacher Collinso sindromą.[2] Pagal statistiką – su tokiu genų deriniu gimsta vienas iš keturių milijonų naujagimių. Ogastui beveik vienuolika metų ir jis dar niekada nelankė mokyklos. Šiemet berniukas pradeda eiti į penktą klasę.

Ogastas pripratęs, kad žmonės, pamatę jį pirmą sykį, sutrinka: „Mane pastebėjęs fotografas susiraukė lyg atsikandęs citrinos“ (p. 81), „Jis trupučiuką jaudinosi. Ko gera, todėl, kad Ogastą matė pirmą kartą. Kai kada pamirštu, koks netikėtumas su juo susipažinti“ (p. 203). Berniukas netgi moka ironiškai pasijuokti iš aplinkinių reakcijos į jį. Bet gyvendamas kiek įmanoma sterilesnėje aplinkoje (nelankydamas mokyklos, nebendraudamas su bendraamžiais, nė per žingsnį nesitraukdamas nuo mamos) Ogastas nežino, kad vaikai nepasižymi suaugusiems būdingu santūrumu. Pradėjęs lankyti mokyklą Ogastas pamato ir patiria, ką reiškia vaikų žiaurumas: Ogis tampa patyčių objektu. Jam lipinamos piktos pravardės, vaikai bijo prie jo prisiliesti („Netyčia mano ranka prisilietė prie jo. Tristanas taip staigiai atitraukė savąją, kad foliją išmetė ant grindų kartu nustumdamas ir visų kitų indelius“ (p. 83), valgykloje nesėda prie vieno stalo su Ogiu, nesikalba su juo, šaipydamiesi, o gal visai rimtai įtikėję, paskleidžia gandą, jog prisilietus prie Ogio galima užsikrėsti maru. Iš saugios namų aplinkos Ogastas patenka į visuomenę, kuri labiau už viską vertina grožį.

Idealistinėje Platono filosofijoje gražu yra tai, kas gera. Gėris eina pirma grožio, taigi norėdamas tapti gražiu žmogus privalo ugdyti savo asmenybę. Moralinio drugio krečiamoje realistinėje visuomenėje gera yra tai, kas gražu – pirmoje vietoje atsiduria grožis, taigi savo vertę norintis įrodyti žmogus turi susikoncentruoti ties darbu su savo išvaizda. Idealistinėje Platono filosofijoje grožis ir gėris yra sinoniminės sąvokos, nurodančios visų pirma į žmogaus sielą (kad skambėtų mažiau patetiškai, galime sakyti – į charakterį ar asmenybę).

Šitaip tarp Bičerio pagrindinės mokyklos penktokų prasideda karas: vienoje stovykloje kovoja Ogio šalininkai, vaikai su stipresniu vertybiniu pamatu, kuriems Ogio išorė nėra kliūtis bendravimui su juo, kitoje stovykloje tie, kurie dėl sąmoningumo trūkumo, dėl menkos asmenybės brandos ar nepagrįstų įsitikinimų išorinį grožį laiko didžiausia vertybe. Ogio stovykla, kurią, įskaitant jį patį, sudaro penki vaikai, žvelgia giliau – už išorinio grožio mato dar ir kitą, vidinį. Taigi grožis stoja į kovą prieš grožį.

„Stebuklas“ – pirmoji amerikietės R. J. Palacio knyga. Iki šiol bene dvidešimt metų moteris kūrė iliustracijas kitų autorių knygoms, ir, kaip pati sako – laukė tinkamo laiko, kad galėtų parašyti knygą. Antrajame knygos viršelyje perspėjama, jog visi veikėjai, vardai, vietos ir situacijos yra išgalvoti, o bet koks panašumas į tikrus įvykius – atsitiktinunas, tačiau viename interviu, paklausta, kas paskatino parašyti knygą „Stebuklas“, R. J. Palacio pasakoja apie Ogasto prototipą: sykį su savo mažamečiais vaikais pirkdama ledus moteris pamatė deformuoto veido mergaitę, jos trejų metų sūnus sureagavo panašiai kaip į Ogastą sureagavo Džekas Vilas ir mažasis jo broliukas: „Staiga pasukau galvą norėdamas iš ragelio dugno išlaižyti paskutinius ledus, ir tada pamačiau jį. Ogastą. Sėdintį šalia manęs. Žinau, negražu, bet jį pamatęs aiktelėjau. Išsigandau. Pamaniau, kad jis su zombio kauke ar ką. Šitaip aikteli, kai žiūrėdamas baisų filmą pamatai, kaip iš krūmų strykteli bloguolis. <...> Džeimis, irgi jau pastebėjęs šitą vaiką, žiojosi kažko sakyti“ (p. 154). „Stebuklo“ autorę sukrėtė šis vaizdas, o sąmonę užplūdo mintys apie tai, kaip visuomenėje gyvena žmonės, kurie dėl genetikos ar kitokių nepalankių aplinkybių savo išvaizda neatitinka įprastinių grožio suvokimo normų. R. J. Palacio keletą mėnesių rinko informaciją apie Treacher Collinso sindromą, o tada pradėjo rašyti „Stebuklą“ – knygą, kurioje mėgino atsakyti į klausimus, kaip visuomenėje jaučiasi tokie žmonės kaip Ogastas, kaip galima padėti jiems integruotis, kokie klausimai, kokios reakcijos užklumpa šalia ogastų atsidūrusius žmones. Norėdama kuo autentiškiau atskleisti skirtingų žmonių išgyvenimus, autorė romaną padalija į aštuonis skirsnius, kiekviename leisdama pirmu asmeniu prabilti vis kitam žmogui, kokiu nors būdu sąveikaujančiam su Ogastu. Tai jo sesuo Olivija, draugai Džekas Vilas, Samer, Olivijos vaikinas Džastinas, Olivijos bei Ogasto vaikystės draugė Miranda. Ogasto akimis pasaulis rodomas trijuose skyriuose. 

Ogastas tampa iššūkiu kiekvienam, šalia kurio atsiduria (lygiai taip pat kiekvienas tampa iššūkiu jam). Beveik keturiuose šimtuose knygos puslapių matome Ogasto ir jį supančių žmonių dvasinį augimą. Romane vaizduojamas vienerių mokslo metų laikotarpis su nedideliais ekskursais į praeitį. Per tuos vienerius mokslo metus (vadinasi, devynis mėnėsius, lygiai tiek, kiek vaisius bręsta motinos įsčiose – simboliškas skaičius) įvyksta neįtikėtinų dalykų: patyčių objektu buvęs Ogastas tampa populiariausiu ne tik penktos klasės, bet visos pagrindinės mokyklos berniuku. Vaikai, kurie prieš devynerius mėnesius bijojo prisiliesti prie Ogasto, dabar puola į muštynes, kad tik jį apgintų. Patys pirmieji, nepabūgę atstumiančios Ogio išorės, atranda, kad žmogus gali būti gražus ne tik veidu. Štai ką kalba Džekas Vilas, Džiulijanui tikinęs, jog atrodydamas taip, kaip Ogastas, norėtų nusižudyti: „Pirmiausia – prie jo veido vis dėlto galima priprasti. <...> Antra, jis tikrai šaunus berniūkštis. Suprantate, toks juokdarys. <...> Ir iš viso geras vaikas. Su juo lengva būti, lengva kalbėtis. <...> Trečia, labai protingas. <...> Ketvirta: dabar, kai jį pažįstu, galiu pasakyti, jog tikrai noriu draugauti su Ogastu. Prisipažinsiu, iš pradžių, pono Tašmano paprašytas jį pagloboti, buvau paprasčiausiai draugiškas. Tačiau dabar pats pasirinkčiau būti su juo. Jis juokiasi iš visų mano pokštų. Be to, jaučiu, kad viską galiu jam pasipasakoti. Na, tikrai geras draugas. Ir, jeigu prie sienos būtų išrikiuoti visi mokyklos penktokai, o aš turėčiau iš jų pasirinkti draugą, rinkčiausi Ogastą“ (p. 160-161). Panašias Ogio savybes (gerą humoro jausmą, intelektą, gerumą) išskiria ir Samer. Ogastas, svajojęs apie amžiną Helovyną, kai galima nuolat slėptis po kaukėmis, ir bijojęs fotografuotis, knygai besibaigiant, drąsiai stoja prieš fotoobjektyvą. Pradžioje buvęs kiek savanaudiškas, lepus, pripratęs, kad visi juo rūpintųsi, saugotų, pamažu išmoksta pats saugoti ir rūpintis kitais. Ogastas nebebijo būti savimi. Šio teksto pradžioje cituotas dialogas iš filmo, kurio centre – dėl išvaizdos (per aukštas, strazdanotas, raudonplaukis) bendramokslių atstumtas berniukas, kuris, kaip ir Ogastas, turėjo įrodyti pasauliui, jog išorinis grožis nėra vertingiausia žmogaus savybė. Sveikoje visuomenėje apskritai neturėtų egzistuoti gražu/negražu kategorijos, ypač kai kalba pasisuka apie žmogaus išorę. Filosofas Kristupas Sabolius sako, jog kur kas svarbiau turėtų būti tai, ar žmogus yra įdomus. R. J. Palacio rodo, kad Platono formulė (gražu, kas gera) yra pritaikoma, tik reikia drąsiai kovoti su aplinkiniais ir su savimi. Grožis – pati subjektyviausia savoka. Bjaurėjęsi Ogiu vaikai, pažinę jį kaip drąsų, linksmą, protingą berniuką, nebemato dėl ligos deformuoto veido. Nebemato to ir pats Ogastas. Gerumą kaip pamatinę vertybę pirmiausia iškelia ne knygoje veikiantys vaikai, o mokytojai, ugdytojai – anglų kalbos mokytojas ponas Braunas ir mokyklos direktorius ponas Tašmanas. Ponas Braunas kiekvieną mėnesį lentoje užrašo principą, taisyklę, kuria, anot jo, žmonės visada turėtų vadovautis. Pirmasis jo principas – dr. Veino V. Dajerio žodžiai: „Jei reikia rinktis tarp teisingumo ir gerumo, pasirink gerumą“ (p. 338). O ponas Tašmanas apie gerumo svarbą prabyla šventinėje mokslo metų baigimo kalboje: „Gal nusistatykime naują gyvenimo taisyklę – visada būkime truputį geresni, negu reikia“ (p. 326). Apmaudu, kad autorė neparodo, kaip šie mokytojai reaguoja į Ogastą (apskritai gaila, kad nekalbama iš nė vieno šalia Ogasto esančio suaugusio žmogaus pozicijos).

Nors „Stebuklo“ centre – dešmties, veik vienuolikos metų berniukas, knygą rekomenduotina skaityti ir vyresniems paaugliams. Keičiantis amžiui, problemos išlieka tos pačios, tik jų intensyvumas didėja arba mažėja. Patyčių problema – viena didžiausių problemų mokyklose. Ypač dažnai priežastimi patyčioms tampa nestandartinė išvaizda, liga ar sutrikimas, kokiu nors būdu išskiriantis žmogų iš aplinkinių tarpo. „Stebuklas“ – skaudi, bet optimistiškai nuteikianti knyga; knyga, įkvepianti kovai. Poveikį skaitytojui, knygos vertę rodo jai paskirti apdovanojimai: 2013 metų liepą knyga atsidūrė  „The New York Times“ bestselerių sąrašo viršuje, 2014 metais Meino (JAV) skaitymo konferencijos metu išrinkta geriausia knyga vaikams. Lengvai ir greitai skaitomas tekstas rodo pasaulį iš kitokio vaiko perspektyvos, pasaulį, kuriame, kartais labiau iš nežinojimo nei iš piktos valios, nevisiems užtenka vietos. „Stebuklas“ – ir literatūros kūrinys, ir ugdomąją vertę turintis tekstas, tinkąs naudoti praktikuojantiems biblioterapiją ar tiesiog norintiems pažinti kitokio ir šalia jo esančių psichologiją.

[1] Knygoje rasime terminą distozė. Tai arba vertėjos Zitos Marienės vertimo, arba korektūros klaida: medicinos moksle nėra tokio termino kaip distozė, Ogasto liga turėtų būti vadinama apatinio žandikaulio disostoze.

[2] Treacher Collinso sindromas – retas genetinis sutrikimas, darąs įtaką dar įsčiose esančio kūdikio veido kaulų vystymuisi. Norintiems daugiau sužinoti apie šį sindromą ir pamatyti, kaip galėjo atrodyti Ogastas, rekomenduoju straipsnį: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/j-lancaster-nekesdavau-savo-atvaizdo-veidrodyje-57-125036

Rasa Milerytė