Knygos – kaip ir žmonės – mėgsta vienos prie kitų prisiglausti. Nelauktai netikėtai mano paaugliškoje lentynoje tartum pačios susidėliojo keturios knygos – visos jos pasakoja apie berniukus, kurie yra neprilygstami, nė kiek nepanašūs į kitus, nepakartojami... Žvilgtelėkim.

Neilo Gaimano „Kapinių knyga“ (iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė, leidykla „Bonus animus“) – tai jaukus (taip, būtent taip) pasakojimas apie gyvenimą kapuose. Man regis, kiekvienas mūsų giliai giliai, slapčiausiame širdies kampelyje, yra leidęs sau patikėti: naktimis, nežinia kodėl tik naktimis, mirusieji prisikelia ir bendrauja; jų kapai – jų namai – dovanoja gyvenimo tąsą.

Suaugusiam skaitytojui „Kapinių knyga“ primena Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio Anologiją“ – epitafijų rinkinį, tapusį pasaulio klasika. „Kapinių knygai“ taip pat lemta tapti klasika, bet kitoje, paaugliams skirtoje, lentynoje. Tai liudija gausybė garbingų premijų: Hugo, Carnegie’io, Newbery’io medaliai.

„Nuo tada, kai vaikas išmoko vaikščioti, jis motiną ir tėvą varė į neviltį, bet kartu ir džiugino, nes nebuvo kito berniuko, kuris taip klaidžiotų, laipiotų aukštyn ir žemyn bei sugebėtų įlįsti ir išlįsti iš visokiausių ertmių“, – taip pasakojimo pradžioje apibūdinamas berniukas, kurio tikrojo vardo ir nesužinosime.

Žmogus, vardu Džekas, jo namuose šaltakraujiškai pasidarbuoja peiliu: žūsta tėvas, mama, sesė. Pusantrų metų berniukas dingsta. Jo prieglobstis – kadaise ant kalvos įkurtos kapinės. Ten esančių žmonių balsai primena vėjo šnarėjimą aukštoje žolėje; jie apsirengę taip, kaip buvo palaidoti; retsykiais keli šimtai „gyventojų“ susirenka spręsti svarbių klausimų. Tik keli šimtai, nes likusieji – dešimt tūkstančių sielų – paprasčiausiai tingi. Būtent aktyvieji ir leidžia Ovenų porai (kartu jie jau 250 metų) įvaikinti berniuką, o kadangi jis nepanašus į nieką kitą, tai ir vardą gauna būtent tokį – Niekaskitas.

Man, senokai jau ne paauglei, būtų įdomu likti tame pomirtiniame pasaulyje, stebėti jo susidūrimą su gyvųjų. Kapuose pasirodo Skarlet Amber – Niekokito bendraamžė, rezgasi vaikiška meilės istorija, kartu ir konfliktas.

Bet juk knyga ne man! Ji sukurta taip, kad viliotų paauglius!

Savaime suprantama, turi būti niekdarių, knygoje vadinamų pikuoliais, ir kovų su jais; privalu giliausiame rūsyje sutikti ir įveikti siaubūną, o kur dar Džekų, pasirengusių skersti kiekvieną neįtinkantį, brolija...

Svarbios ir kitos siužeto linijos: kaip Niekaskitas, išmokęs raides iš užrašų antkapiuose, užsigeidžia eiti į tikrą mokyklą; kaip vieną žiemos dieną baltai pražysta gebenės, o tada... tada... sielos prisikelia, jų kūnai eina į miestelį ir kartu su miestelėnais šoka makabreną – dance makabre. Makabrena, kurią čia pat visi pamiršta, man priminė Merės Popins istorijas ir paliko kuo geriausią įspūdį.

Svarbiausia yra štai kas – knyga, prasidedanti sakiniu „Tamsoje slėpėsi ranka, laikanti peilį“, savyje laiko kilnią idėja: ji padeda įveikti baimes, išvaikyti išsigalvotus vaiduoklius, įtikina gėrio ir blogio kovos amžinybe.

Niekaskitas iš kapinių į pasaulį iškeliauja vienišas... Todėl skubu atsiversti knygą, kurioje vienatvės nėra, o mirties – mirties taip, nemaža...

Marie Aude Murail, „Oh, Boy!“ (iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, leidykla „Alma littera“) – graudžiai šiltas pasakojimas apie tris Morlevanus. Istorija liūdnesnė už liūdną, bet norom nenorom, beskaitydama kelis kartus, net... nusijuokiau.

Žaviajai Venizai Morlevan – penkeri. Ji miela, šneki – toks vaikas, apie kokį svajojama. Morganai – aštuoneri. Ji klasės pirmūnė. Deja, pirmūnės išvaizda tokia, kad protingoji mergaitė dažnokai lieka tiesiog nepastebėta... Keturiolikmetis Simeonas – vunderkindas. „Morlevanai arba mirtis“ – taip skamba tos trijulės, tų trijų našlaičių šūkis. Tėvas nežinia kur. Mama mirė – taip pasakyta dukroms. Vunderkindas, gebantis sintetinti faktus, žino – nusinuodijo, išgėrusi indų ploviklio…

Ar Morlevanai liks internate? Ar juos globos netikro brolio netikra sesuo – respektabili okulistė? O gal vis dėlto brolis Bartelmi, nuolat sušunkantis: „Oh, boy“? Trijulė linksta Bartelmi – to bedarbio, to gėjaus, to bemokslio – pusėn... Ir teisėja, ir socialinė darbuotoja, ir dar grupelė rimtų, suaugusių žmonių sukte sukasi, kad trijulė liktų vienuose namuose. Tačiau tikrasis reikalų tvarkytojas, liūdesio malšintojas, šeimos garbės gynėjas yra Simeonas. Bet kaip jaučiasi jis pats?

„Simeonas negalėjo pakęsti gyvenimo kolektyve. Būdavo dienų, kai jis mąstydavo, kad jeigu jam lemta gyvenimą baigti pragare, tai didelio skirtumo nebus. Kiti berniukai pastebėjo, kad jis nieko nedaro taip, kaip jie. Nesidomėjo nei stalo futbolu, nei nepadoriais juokeliais. Užsidarydavo sesučių kambaryje ir įsitaisydavo ant kilimo, nugara atsirėmęs į sieną. „Tas debilas“, – šis posakis išreiškė visuotinę nuomonę. (...) Be to, Tonis išnaršė Simeono lagaminą ir atskleidė neįtikėtiną, nepakenčiamą tiesą: keturiolikos metų – baigiamojoje klasėje, ne, kuo tas debilas save laiko!“

Tas debilas, tas vunderkindas jau seniai išmoko slėpti savo jausmus. Ir ne tik juos... Bando nutylėti apie ligą, bet liga prabyla pati. Nejaugi šūkis „Morlevanai arba mirtis“ pildosi, bet ne taip, kaip svajota?

Vunderkindą sutinkame ir kitoje knygoje, apie kurią pasakoti nelabai noriu, bet negaliu ir atstumti – Estijoje ji populiari, o ir mūsų bibliotekose dažnokai pageidaujama.

Dianos Leesalu „Žaidimas yra tikrovė“ (iš estų kalbos vertė Kristina Bačiauskaitė, leidykla „Tyto alba“) – keista knyga. Ji kimšte perkimšta svaigalų ir kvaišalų – kuo įvairiausios rūšies. Nuožmiai geria šeimos galva – devyniolikmetės studentės Mirjam ir dvylikmečio Miko tėvas, mokyklos direktorius. Mirjam kvaišinasi visais įmanomais būdais. O Mikas? Jis, tas vunderkindas, pasijunta toks nereikalingas, kad, padegęs mokyklą, iškeliauja kur akys mato. Iš Talino nuvyksta į Tartu…

Kad ir kiek pasakočiau apie šią knygą, nuomonės nekeičiu – per daug visokių negerovių. Atsvaros – nė menkiausios. Visi sutiktieji niekšai. Arba pasileidėliai. Arba išdavikai. Arba parsidavėliai. Arba…

Mikui rašytojos valia lemta nusižudyti. Kaip kitaip – nejau leisi gyventi būtybei, švelniai ir savaip padoriai, o dar tokiai protingai... Myriop visus švelniuosius!