Pokalbis su publiciste, Elektrėnų „Versmės“  gimnazijos abituriente Vestina Stankevičiūte

Ar jau pasirinkai būsimą profesiją? Ar tiki, kad rašysi visą gyvenimą?

Baigusi mokyklą norėčiau studijuoti teisę. Mano manymu tai yra įdomu bei vertinga. Visgi, beveik neabejoju, jog ir ateityje nepaliaujamai rašysiu. Kūryba man – dalis gyvenimo, mažytė pačios susikurta salelė, kurioje galiu atsiskleisti, o svarbiausia – būti savimi.

Esi dalyvavusi Jaunųjų filologų konkurse, gal ir dar keliuose konkursuose. Kokiuose? Kaip nuteikia varžybų dvasia? Ar teikia tie konkursai ir pasitenkinimo, pasitikėjimo savimi jausmą?

Keletą kartų esu dalyvavusi Skaitovų konkurse, kuris man padėjo įveikti scenos baimę. Na, o Jaunųjų filologų konkursas buvo visiškai nauja patirtis, kadangi jame dalyvavau pirmą kartą. Nepaisant to, šis konkursas tikrai sustiprino mano pasitikėjimą savimi, paskatino nebebijoti kritikos, drąsiau reikšti savo nuomonę.

Rašytojų sąjungos Kūrybos akademijoje renkasi skirtingiausi žmonės – ir moksleiviai, ir  rašytojai. Kokie Tavo įspūdžiai iš akademijos?

Tąkart Nidoje susirinkome dvylika jaunuolių, norinčių patobulinti savo rašymo įgūdžius, įgauti naujos patirties. Penkias dienas uoliai dirbę ir išklausę net devynių rašytojų (Jono Liniausko, Rimanto Černiausko, Vytauto Bubnio, Elenos Kurklietytės, Birutės Mar, Birutės Jonuškaitės, Ričardo Šileikos, Ritos Latvėnaitės-Kairienės, Nijolės Kepenienės) paskaitų, visi Vasaros akademijos dalyviai savo lūkesčius neabejotinai pateisino. Esu labai laiminga, gavusi pakvietimą į šiuos mokymus. Susipažinau su naujais žmonėmis, išmokau daug naujų dalykų, puikiai praleidau laiką, kilo galybė minčių naujiems mano darbams.

Kada ir kur publikavai savo pirmąjį kūrinį? Koks tai buvo kūrinys? Kaip vertino publikaciją Tau artimi žmonės?

Pirmasis mano straipsnis buvo publikuotas miesto savaitraštyje „Elektrėnų žinios“. Tai buvo trumpas vaikams skirto renginio aprašymas. Tada buvau vos penkiolikos ir ateityje svajojau tapti žymia žurnaliste. Matydama artimųjų bei mokytojų džiaugsmą, jausdama jų paskatinimus, pradėjau rašyti ir dažniau. Ilgainiui tai man tapo maloniu darbu. „Elektrėnų žinios“ pradėjo leisti priedą „Jaunoji karta“. Ir štai jau treti metai, kaip sėkmingai darbuojuosi laikraščio redakcijoje, rašydama straipsnius jaunimui aktualiomis temomis.

Jaunimas skaito… Jaunimas visai nebeskaito… Štai du teiginiai, dėl kurių net ir susibarame mes, suaugę. Kaip įsiterptum į tokią diskusiją Tu?

Sakau net neabejodama – jaunimas tikrai skaito. Ir skaito daug, geba atsirinkti jiems tinkamą, naudingą literatūrą. Net nežinau, kodėl visuomenėje susiformavo toks požiūris, kad jaunuoliai nebeskaito. Manau, jog tokia nuomonė yra klaidinga.

Ką patartum jaunesniam už save, bandančiam rašyti?

Pamenu pirmuosius savo bandymus rašyti, ir kaip tai buvo nelengva, tad pradedantiesiems norėčiau palinkėti rašyti paprastai, nuoširdžiai, nebijoti atverti savęs kitiems. Tai ir nulemia sėkmę. 

Kokios knygos Tau artimos, būtinos? 

Literatūra išties atlieka svarbų vaidmenį mano gyvenime. Mielai leidžiu vakarus su gera knyga rankose. Didžiulį ispūdį paliko Albert Camus romanai, prieš keletą metų tapau didžiule  Paulo Coelho knygų gerbėja. Esant progai neatsisakau paskaityt  Adomo Mickevičiaus ar  Pauliaus Širvio poezijos. Visgi, mieliausiai renkuosi knygas, skirtas saviugdai. Tai – Dale Carnegie, Robin Sharma, Robert Slater knygos.