Pasaulinė poezijos diena švenčiama kiekvienais metais nuo 1999 m., kai 30-osios UNESCO generalinės konferencijos sesijos metu Paryžiuje buvo priimtas sprendimas šiai progai skirti kovo 21-ąją.

Šios dienos pagrindinis tikslas – suteikti naują postūmį ir pripažinimą nacionaliniams, regioniniams ir tarptautiniams poezijos judėjimams. Minint šią dieną, visame pasaulyje vyksta įvairūs renginiai, seminarai, konferencijos, festivaliai. Pirmoji Poezijos diena surengta Paryžiuje 2000 m.

Poezijos dienos proga siūlome paskaityti Mūzos Olimpijos Svetickaitės kūrybos. „Poezija man yra ir dabartis, ir ateitis. Poezija nėra dalykas, be kurio aš negalėčiau gyventi. Tai yra mano gyvenimas. Ne dalis ar fragmentas. Tai yra nedalomas gyvenimas“, – sako M. O. Svetickaitė (čia skaitykite daugiau apie Mūzą Olimpiją).

Laisvė

Kvėpuoti.
Giliai, iki paširdžių.
Iki galvos svaigulio.
Kvėpuoti tvirtai
Ir užtikrintai.
Be baimės
Ir draudimo.
Kvėpuoti laisvai,
Be susivaržymo.
Kvėpuoti kojom,
Įsišaknijusiom į žemę savaime,
Nieko neįšaknytom.
Kvėpuoti,
Iki pamėls žandai.
Iki širdis pradės daužytis
Kaip drugelis,
Uždarytas stiklainyje.
Kvėpuoti visur
Ir visada.
Kvėpuoti iki paskutinio atodūsio
Ir po paskutinio atodūsio.
Kvėpuoti amžinai.

***

Skardinės dugne
Raitosi sliekų krūvelė.
Atrodo,
Visi vienodi.
Visi identiški.
Bet ne.
Negali būti dviejų identiškų gyvybių.
Taip tiesiog neįmanoma.
Gal jie panašūs.
Gal.
Bet gal ir ne.
Panašumas –
Didžiausia juos siejanti savybė.
Bet toj krūvelėj
Gali būti vienas sliekas,
Kuris visai kitoks.
Kuris į kitus
Panašus tik fiziškai.
Arba toks,
Kuris į kitus
Net fiziškai nepanašus.
Bet išvaizda nieko nepasako.
Kad būtum kitoks,
Neturi atrodyti išskirtinai.
Gali atrodyti išskirtinai.
Bet tai nebūtina.
Jei tu fiziškai panašus į kitą,
Nereiškia, kad tu toks pat,
Kaip kiti.
Bet jei tu fiziškai nepanašus į kitą,
Tai irgi nereiškia, kad tu kitoks.
Tu gali būti kitoks.
Bet gali būti ir niekuo neišsiskiriantis.
Jeigu tu raitaisi skardinės dugne,
Nereiškia, kad esi padugnė.
Jeigu tu raitaisi su padugnėmis,
Tai irgi nereiškia,
Kad tu pats esi padugnė.
Bet gali ir reikšti.
Arba gali ta padugne tapti.
O gali ir netapti.
Jeigu tu kapstaisi debesyse,
Tai visai nereiškia,
Kad esi aukštuomenė.
Gali ir reikšti.
Bet reiškia ne visada.
Man atrodo,
Kad dažniausiai nereiškia.
Bet aš ne auditorė.
Tai va, protingieji kurmiai,
Išvada paprasta:
Tavo lygis visiškai nepriklauso
Nuo gyvenamosios vietos,
Išvaizdos
Ir kaimynų.
Viskas priklauso nuo savęs.

Sužmoginimas

Stiklo akvariume
Žuvys stiklinėm akim
Ir metaliniais šarvais
Plaukioja.
Taip nerūpestingai,
Kad net keista.
Bet kodėl jos turėtų būti rūpestingos?
Juk jos neturi kuo rūpintis.
Viso pasaulio sužmoginimas
Varo sąmonę
Į nesąmones.
Varo gamtą
Į anomaliją.
Ogi kas dėl to sužmoginimo kaltas?
Ir taip aišku,
Kad žmogus.
Pats žmogus
Yra sužmoginimo išradėjas.
Pats žmogus
Yra sužmoginimas.
Prisidirbom,
Tai patys ir srėbkim
Šitą sužmoginimo košę.

***
 
Muilinais pirštais
Nubraukti nuo palangės
Pelenus
Ir sušluoti
Į prijuostę.
Murzina skiaute
Nušluostyti akis
Nuo ašarų
Ir skausmą
Įdėti į lagaminą.
Dirbti toliau.
Odinę rankinę
Patraukti nuo saulės,
Kad nenubluktų.
Save
Paslėpti nuo paveikslo žvilgsnio,
Kad liūdesys
Nepažeistų.
Ir vėl dirbti
Bėgiojant nuo tavęs,
Savęs
Ir emocijų.

Lėlių teatras

Timpčioti marionetes
Greitai pabosta.
Ne dėl siūlų,
Kurie supjausto pirštus.
Ne dėl nuolatinių klausimų,
Ką daryti toliau.
Dėl autorystės.
Dėl tavo idėjos,
Kuri skamba visame pasaulyje
Visu garsu
Su apreiškimais ir šūksniais,
Kad tą idėją
Sukūrė tavo valdoma marionetė.
Tada niekas nežino,
Kokia ta marionetė marionetiška.
Tada niekas nežino,
Kad ta marionetė
Išvis yra marionetė.
O ta marionetė iš tiesų
Yra marionetiškiausia pasaulyje.
Tik ir norisi
Tuos siūlus,
Beje, jie raudoni,
Nukirpti.
Nenukirpti.
Nupjauti.
Taip,
Kad taškytųsi kraujas
Ir marionečių plastikinėse galvose
Rėktų skausmas
Ir negyvybės atėjimas.
O gerai būtų taip pravalyti pasaulį.
 
*** 

Lietus lange
Lašais piešia veidą.
Veidą žmogaus,
Kurio niekada nebuvo,
Nėra
Ir nebus
Materialiame pasaulyje.
Veidą žmogaus,
Kuris visada buvo,
Yra
Ir bus
Vaizdinių pasaulyje.
Mano vaizdinių pasaulyje.
Su kiekvienu lašu
Veido kontūras vis ryškėja
Ir ryškėja.
Su kiekvienu lašu
Man vis skaudžiau
Ir skaudžiau.
O skausmas nevaikšto vienas.
Skausmas neša pyktį
Ir neapykantą.
Neapykanta.
Būtent ji
Degina mane
Iš vidaus.
Degina taip,
Kad norisi viską,
Kas yra aplinkui,
Sudeginti.
Paimti žiebtuvėlį
Nuspausti mygtuką
Ir numesti ant žemės.
Bet stiklo nesudeginsi.
Deja.
Galima tik pasiimti skudurą
Ir paniekinamai nuvalyti langą.
Bet lietaus nesustabdysi.
Jis savo lašais
Vistiek pieš veidą.
Galima pabėgti toli į rūsį.
Bet nuo minčių nepabėgsi.
Minčių nesudeginsi,
Nesudraskysi,
Ir nenuplausi.
Ko bijai,
Tas visada nutinka.
Vienintelis būdas sunaikinti baimę –
Pažvelgti jai į akis anksčiau,
Negu pažvelgia ji.
Išeiti iš mirusio savęs,
Perlipti paliktą savo kūną,
Kurį visad nešiojai,
Ir eiti toliau.

Pasaka be galo

Smilkalas smilksta,
Dūmų pirštais klejodamas
Po erdvę.
Plona dūmų linija
Suka sūkurius,
Plonus ir storus,
Trumpus ir ilgus,
Retus ir tirštus.
Dūmų linija
Geriasi į mane,
Kaip rašalas
Į sugertuką.
Kvapas
Okupuoja mano mintis,
Paralyžuoja racionalumą.
Svaigstu,
Kaip haliucinogeninių grybukų
Pririjusi.
Balta,
Juoda,
Mėlyna,
Raudona,
Trykšt.
Mano galvoj
Lyg ir kiaušinis sudūžta.
O gal galva sudūžta.
Veidai liejasi.
Tuoj bus „Viso gero!“.
Kokiai parai.
O po paros –
„Labas rytas!“.
O po labo ryto
Vėl smilkalais susvaigsiu,
Ir vėl bus visas geras.
Ir taip toliau.
O ką čia daugiau veikti?