1. 
Creech, Sharon
Du mėnesiai kelio
Iš anglų k. vertė Dalia Zaikauskienė; iliustr. Neringa Kažukauskaitė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 288 p. (10+)
Amerikiečių rašytojos Šeronos Kryč (Sharon Creech, g. 1945) knyga “Du mėnesiai kelio” (originalo kalba ji pasirodė 1994) yra labai… sodri. Štai toks žodis man pasirodė tinkamiausias jai nusakyti. Ką tai reiškia? Pirmiausia, kad joje labai daug veiksmo ir vyksmo. Jungiamoji siužeto linija tokia: paauglė Salamanka keliauja su seneliais ieškoti motinos. (Tik vėliau suvokiame, kad keliauja tik jos pėdomis…) Kelionės metu atsiskleidžia senelių meilės istorija, Salamanka papasakoja apie savo draugių Febės, taip pat Merės Lu šeimas. O jos tokios skirtingos! Pristatomas mokyklos pasaulis, pirmieji jaunatviškos meilės pojūčiai. Žodžiu, knygoje sukuriamas gyvenimo pilnatvės pojūtis, vaizduojami sudėtingi likimai, stebinantys ir įvairūs psichologiniai tipažai. Knyga atlieka vieną iš svarbiausių literatūros funkcijų – moko pažinti save ir kitus žmones.
Kiek žinau, ši knyga skaitoma labai įvairaus amžiaus skaitytojų. Tikriausiai, kaip tik dėl tos gyvenimo pilnatvės, psichologiškumo ir, aišku, dėl įdomaus siužeto.
Kęstutis Urba
2. 
Marshall, Alan
Papasakok apie kalakutą, Džo
Apsakymai / sudarė ir iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus. - Vilnius: Vyturys, 1989. - 219 p.
Alanas Maršalas – australų rašytojas, įdomių istorijų pasakotojas, žurnalistas. Būdamas šešerių metų jis susirgo vaikų paralyžiumi, dar vadinamu poliomielitu, ir dėl ištikusių sunkių komplikacijų likusį gyvenimą galėjo vaikščioti tik su ramentais. Tačiau nepaisant negalios, rašytojo gyvenimas buvo labai spalvingas ir įvairus – jis daug keliavo, bendravo su vietiniais gyventojais – aborigenais, dirbo įvairius darbus.
Jo apsakymų knygoje „Papasakok apie kalakutą, Džo“ puikiai atsiskleidžia Alano Maršalo – genialaus pasakotojo – talentas ir gyvenimiška patirtis. Daugumos apsakymų temos – socialinės, taigi nelengvos. Kūriniuose aprašoma skurdas, sudėtingi žmonių santykiai, meilė, senatvė, negalia, netektis, paauglio brandos laikotarpis. Kai kurie apsakymai turi autobiografinių elementų – neretai istorija pasakojama Alano akimis. Nemažai apsakymų kalba apie žmogaus ir gamtos (gyvūnų) santykį. Rašytojas labai dėmesingas detalėms, į pasaulį jis žvelgia delikačiai ir užjaučiamai.
„Šlubė“ – tai pasakojimas apie seną laukinių šunų medžiotoją, kuris jau „išėjo į pensiją“. Timas Salivanas jaučiasi apleistas ir pamirštas. Žmonės, kuriuos jis laikė draugais, pametė jį, vos tik jis tapo „nebenaudingas“. Tačiau būtent tada į aplinkines gyvenvietes atklysta Šlubė. „Ji buvo paskutinė tame krašte, vienintelė grynakraujė dingo, nežuvusi nuo žmogaus rankos“. Fermeriai ateina pas Timą Salivaną ir prašo sumedžioti Šlubę, nes ši žudo jų avis. Timas nusprendžia leistis į kelionę ir susigrąžinti aplinkinių žmonių pagarbą, įrodyti, kad jis vis dar gali dirbti savo darbą. Tačiau tai nėra taip lengva – Šlubė senas ir protingas gyvūnas. O ir Timo širdy atsiranda kažkokių keistų sentimentų, prielankumo senajam gyvūnui... „Šlubė“ – įsimintina ir jaudinanti istorija apie du skirtingus, tačiau vienas kitam labai artimus sutvėrimus.
Dar vienas sukrečiantis apsakymas – „Senoji misis Bilson“. Čia meistriškai pavaizduotas senas žmogus, kuris širdyje jaučiasi dar visai jaunas. Senas žmogus, kuris dar viską suvokia, tačiau aplinkiniai su juo elgiasi kaip su žemesniu, nelygiaverčiu. Senąją misis Bilson daugelis išdavė ir apleido, „nurašė“. Liko vieninteliai jai artimi ir, ko gero, geriausiai ją suprantantys žmonės – tai Džo ir Alanas, dar vaikai. Misis Bilson paguodą atranda dviejų berniukų draugijoje.
Knygoje yra tikrai nemažas pluoštas (iš viso 37) vertingų – žmogiškų, paprastų ir jautrių – apsakymų. Knyga skirta vyresniam mokykliniam amžiui. Manau, kad ši nuoroda svarbi: knyga skirta brandesniam skaitytojui, mokančiam žvelgti giliau.
Urtė Uliūnė
3. Išrinkta spalio mėnesio knyga
Frank, Anne
Dienoraštis
Vertė Audra Kairienė. - Vilnius: R. Paknio leidykla, 2008. - 318 p.
Ana Frank gimė 1929 metais. Mirė Bergen Belzeno koncentracijos stovykloje nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio. Nuo 1942 metų birželio 12 dienos - nuo trylikos metų - iki suėmimo ji rašė dienoraštį. Ana augo, brendo, kūrė savo pirmuosius literatūros bandymus ankštokoje slėptuvėje.
Amsterdame, kontoros mansardoje, aštuonis žydus slėpė, saugojo, guodė Nyderlandų krikščionys - prieskonių prekeivio Oto Franko tarnautojai.
Nežinia kas tas žmogus, išdavęs naciams slaptavietę. Tačiau žinomi moterų, ne tik saugojusių žydus, bet ir padėjusių Anos dienoraštį į seifą, vardai: Mipė Gis ir Bepė Foskaul. Jos nė nemanė skaityti paauglės užrašų. Po karo grąžino sąsiuvinį Otui Frankui - vieninteliam, likusiam gyvam iš aštuoneto.
Dienoraštis - ne vien laiko liudijimas. Jis kalba ir apie tai, kad pasaulis prarado didžią rašytoją. Anos pasakojimai - įtaigūs, graudžiai smagūs, dramatiški, kupini ne tik naiviai mergautinių, bet ir brandžių apmąstymų. Rečiausia pasaulio knyga: kiek kartų ją skaičiau, tiek sykių sau kuždėjau: nesibaik, dienorašti, dar nesibaik, dar... šiek tiek... Slogų pasakojimą skaityti visai nesudėtinga - paprasta ir vaikui, ir suaugusiam. Lengva. Cool – taip retsykiais apie dienoraštį sako Anos bendraamžiai, šių laikų paaugliai.
Raštingoji Ana! Žydaitė, gimusi Vokietijoje, rašė olandiškai. Mylėjo ją glaudusią šalį. Svajojo studijuoti meno istoriją. Iki išvadavimo - iki laisvės - pristigo tik kelių mėnesių. Mirė nuo šiltinės.
Gintarė Adomaitytė
-------------------------------------------------------------------------------
Balsavimo rezultatus rasite čia: Išrinkta spalio Mėnesio knyga
|
