Lars Saabye Christensen. HERMANAS: romanas / iš norvegų kalbos vertė Aušra Bagočiūnaitė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. – 285 p. – ISBN 978-9955-16-402-9

Apibendrinimai – rizikingas dalykas, tačiau kartais jie prašyte prašosi. Ypač kalbant apie skandinavų literatūrą. Pasaulyje skandinavai garsėja savo detektyvais, trileriais ir literatūra vaikams. Jei detektyvai ir trileriai dažnai išskirtinai niūrūs, kupini socialinės kritikos ir rafinuoto žiaurumo, tai literatūra vaikams (kaip ir turi būti) – dažniausiai šviesi, o mėgstami personažai – originaliai mąstantys ir besielgiantys vaikai bei suaugusieji.

Ne išimtis ir Larso Saabye Christenseno knyga „Hermanas“. Šis rašytojas lietuviams jau žinomas didžiule, beveik 700 puslapių šeimynine saga „Įbrolis“ (štai dar viena literatūros rūšis, kuria garsėja skandinavai – šeimyninės sagos. Kokia erdvė fantazijai, kiek ekscentrikų portretų galima aprašyti, kiek kruvinų šeimyninių paslapčių iškelti į viešumą!).

„Hermanas“ – nedidukė knygelė, kurioje pasakojama vienuolikmečio berniuko istorija. Berniukui staiga be jokios paaiškinamos priežasties ima slinkti plaukai. Mokykloje iš jo tyčiojamasi, jis sunkiai pritampa klasėje. Hermanas skaičiuoja žingsnius iki mokyklos, sudarinėja parke matytų skulptūrų sąrašus ir kalba archaizmais. Tačiau jo keistumas tarsi apgalvotas. „Ar tu sergi, Hermanai, ar nebenori augti?“ – klausia tėtis, kai vaikas atsisako valgyti. Šis klausimas tarsi pakimba ore, ir mums lieka toliau sekti, kaip vaikas bando minti suaugusiųjų pasaulio paslaptis.

Knyga parašyta gana savotišku stiliumi, lakoniškai, taikliai aprašomas aplinkinis pasaulis, paprasti daiktai, tačiau toks įspūdis, lyg matytum viską pirmą kartą. Viskas keista būtent todėl, kad įprasta. Turbūt taip, autoriaus manymu, pasaulį mato vienuolikmetis. Tiesa, stilius daro įspūdį, esama gražių, poetiškų palyginimų: „Paskui jis išgirsta vėją, kuris šįvakar niūniuoja keistą melodiją, sėlindamas pakampėmis su kiaura armonika ir užsikišusiais trimitais. Iš tiesų Hermanui niekada neteko regėti vėjo veido.“ (p. 20).

Tėvai ir kiti knygos veikėjai taip pat dažnai vaizduojami perdėtai, jų veiksmai hiperbolizuoti, jie patys groteskiški. Štai kaip Hermanas apibūdina mamos juoką: „O kai mama juokiasi, Vakarų stotyje nuslysta nuo bėgių traukiniai, ant seklumos užplaukia Nesodo laivas ir sustoja Rotušės bokšto laikrodis.“ (p. 16).

O ir pats Hermanas dažnai mėgsta pasvarstyti apie būties klausimus, jam, kaip ir bet kuriam vaikui, kyla daugybė klausimų, apie kuriuos suaugusieji nė nesusimąsto: „Ar tiesa, kad laikas gydo visas žaizdas? Ar laikas nešioja baltą chalatą ir turi seselę? Kodėl laikas negali išsitraukti savo danties? Kokio ūgio yra didžiausias pasaulio neūžauga? Kodėl pilvas pasisotina greičiau už akis?“ (p. 211).

Turbūt tik šis vaikiškas sugebėjimas kurti savus pasaulius ir fantazuoti gelbėja Hermaną nuo žiaurios realybės: mokykloje iš jo ir taip šaipomasi, bet susirgęs reta liga ir pradėjęs plikti jis patenka į tikrą patyčių pragarą. Ir gelbstisi nuo jo vaikas tradiciškai – užsidarydamas savyje, savo pasaulyje.

Tėvai, kuriuos Hermanas myli ir gerbia (ypač aukštaūgį tėtį – kranininką), neriasi iš kailio, bandydami vaikui padėti, bet jiems sunku – Hermanas atstumia ir jų pagalbą, tampa įžeidus ir nepaklusnus. Tai savotiška vaiko gynyba, atsakas į neteisybę. Jis tarsi kaltina tėvus, nesugebėjusius jo apsaugoti nuo tokios netikėtos nelaimės, o tėvai, savo ruožtu, patys jaučia kaltę. Šie santykiai – pats psichologiškai įtikinamiausias ir realistiškiausias dalykas knygoje. 

„Ir (tėtis) padeda kaštonus ant paklodės. Hermanas nesijudina.

– Kam tau tiek kaštonų, Hermanai?

– Dėsiu į gniūžtes, kai ateis žiema.

– Gudriai sugalvojai. O į ką mėtysi gniūžtes?

– Į jus.“ (p. 82).

Tačiau esama dar vieno šeimos nario, ant kurio Hermanas nepyksta. Tai senelis. Jis taip pat nuplikęs, guli lovoje nuo tada, kai pasimirė močiutė ir labai mėgsta karališkąjį šokoladą. Ne veltui sakoma, kad senas ir jaunas vienas kitą supranta. Tik su seneliu Hermanas gali atvirai pasišnekučiuoti ir gauti tokius pat ekscentriškus atsakymus.

„ – Kodėl tu be plaukų?

– Nes greitai mirsiu. Čia kaip rudenį, kai lapai krenta.

– Tai galiausiai ateis žiema?

– Taip. Ilga ilga žiema.“ (p. 43).

Iš visų moksleivių, kurių pagrindinė užduotis – persekioti Hermaną, išsiskiria Rubė – raudonplaukė mergaitė, turinti tiek plaukų, kad regis, jų užtektų ir Hermanui. Vaikai juokauja, kad jos ugniaspalvėje kupetoje perisi paukščiai ir naivusis Hermanas beveik jais patiki. Rubė šiek tiek primena lapę – ir plaukų spalva, ir savo maniera iš tolo sekioti Hermaną, kaip kokį įdomų žvėrelį. Hermaną ji iš pradžių erzina, bet palaipsniui jo susidomėjimas Rube auga ir galime nujausti net artėjančios paaugliškos aistros užuomazgas.

Visi kiti knygos personažai  tokie ryškiai groteskiški, tarsi būtų nužengę iš vokiečių ekspresionistų paveikslų. Mokytojai mokykloje – komiški apgailėtini padarai, vadinami pravardėmis: Statinė, Kartonas, Kiaušinis. „Statinė aukštas ir drūtas, jis – drūčiausias mokytojas mokykloje: toks skersas, toks išilgas. Sklando gandas, kad jis keturiasdešimt minučių laikė septintoką už ausies, iškišęs jį per viršutinio aukšto langą, bet čia, be abejo, dar prieš karą.“ (p. 25). „Kartonas laibas kaip stiebas, didelėmis peršviečiamomis ausimis, kurias vėjuotą dieną tenka net gumele susijuosti, kad vėjas jo nenuneštų.“ (p. 32).

Groteskiškai vaizduojama ir ligoninė, į kurią Hermanas važinėja tirtis ir gydytis: ligoniai joje primena zombius iš siaubo filmų, gydytojas ir seselė nuolat peršalę, o jau kvapas... „O smarvė net nosį riečia: seni apendiksai, amputuotos pėdos spirito tirpaluose, nušalę pirštai ir skiepai nuo raupų.“ (p. 52).

Knygos įtampa pasiekia kulminaciją tada, kai Hermanas staiga suvokia, jog visa mokykla, net peštukai ir mokytojai jo ima gailėtis. „Jie manęs gailisi, – mąsto jis. – Ir, ko gero, blogiau jau būti nebegali.“ (p. 183). Atrodytų darosi tik liūdniau ir liūdniau, bet Hermanas randa savyje jėgų susitaikyti su liga, pataisyti santykius su tėvais ir net susidraugauti su Rube. Šis knygos happyendas gana skubotas ir dirbtinas, autorius akivaizdžiai nenorėjo palikti Hermano nelaimėje ir mikliai sutvarkė jam gyvenimą.

Knyga palieka gana dviprasmišką įspūdį. Pats Hermanas, jo šeima ir senelis  panašūs į gyvus žmones iš kūno ir kraujo, tačiau visi kiti personažai – karikatūros, keliais brūkšniais nupiešti statistai. Iš jų išsiskiria tik girtuoklis Butelius (vienišas alkoholikas, savo urve laikantis vėžlį vardu Laikas) ir Skruzdėtoji tetulė (šv. Vito liga serganti moteris). Kartais skaitydamas prisimindavau kito norvego Erlendo Loe knygą „Naivus. Super“, o kartais galvoje šmėkštelėdavo ir keistoki Gendručio Morkūno knygų personažai.

Žinia, visas tas nelabai motyvuotas keistumas galų gale ima nervinti ir skaitant ima atrodyti, kad autorius tiesiog smaginosi, kurdamas Kreivų veidrodžių karalystę.

Tiesa, esama dar vieno knygos pliuso: puikiai pavaizduotas kasdienis Norvegijos gyvenimas, miesto aplinka. Knyga būtų puiki (ji, be to, ir gerai išversta), jei nebūtų tokia nevienalytė. O gal man, išaugusiam iš Hermano amžiaus jau nebeprieinami tie mąstymo ir regėjimo stebuklai, kurie dar atsiveria dešimtmečiams?