Pokalbis su Garliavos  Jonučių vidurinės mokyklos mokytoja Zigrita Petraitiene

Miela mokytoja, visų pirma keliais žodžiais priminkite, kas tie borutaičiai?

Borutaičiai – tai laisvi, drąsūs, veiklūs, mylintys savo kraštą, kūrybingi žmonės, kurie vadovaujasi Kazio Borutos šūkiu „Smarkiai gyvenk!“

Kaip ir kodėl jie atsirado?

Garliavos apylinkėje, Ražiškių kaime, ant vadinamojo Čigonkalnio, rašytojas Kazys Boruta pasistatė namelį ir nuo 1939 m. kurį laiką su šeima čia gyveno. Vėliau sodyboje įsikūrė brolio Jono šeima.

Nuo mūsų, Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos, iki Pajiesyje rymančio Kazio Borutos namelio – vos keletas kilometrų. Pirmąsyk į šią įstabią gamtos ir žmogaus buveinę  su vaikais surengėme  žygį pėsčiomis, stačiai per pievas, daugiau kaip prieš 16 metų ir ... pamilome.

Kartu su Jonu Boruta apžiūrėję ant stataus šlaito žalumoje paskendusį namelį ir Kazio Borutos darbo kambarį jame, išvaikščioję slaptuosius skardžio takus, nužvelgę paties rašytojo išdėliotus akmeninius laiptelius, sodintas obelis, nusileidome  žaisti prie Jiesios upės. Netrukus atėjo ir senelis Jonas su  pilnu krepšiu raudonšonių obuolių. Iki šiol atsimenu dabar jau šviesios atminties rašytojo brolio žodžius: „Man smagu žiūrėti į žaidžiantį jaunimą...”

„Subirus” prievartinėms sovietinėms jaunimo organizacijoms, mūsų mokykloje pradėta ieškoti, kaip patraukti jaunimą įdomiai, kūrybingai veiklai. Ėmėme domėtis mūsų apylinkėje gyvenusio Kazio Borutos gyvenimu ir kūryba, susipažinome su rašytojo dukra gamtos mokslų daktare Egle Makariūniene ir kitais giminėmis, kraštiečiais iš Liudvinavo Kazio Borutos vidurinės mokyklos. O 1994 m. surengėme pirmąją „Poezijos pavasarėlio” šventę, kurios metu ir pasirašėme simbolinį Borutaičių draugijos įkūrimo aktą.

Ką Jums, mokytoja, reiškia Kazys Boruta? O Jūsų moksleiviams? Sunku ar lengva dėstyti Borutos kūrybą?

Kazys Boruta man reiškia žmogaus siekį būti savimi – būti laisvos minties žmogumi, o ne  prisitaikėliu; ne gyventi sulenktu stuburu, o drąsiai siekti tiesos;  gerbti savo krašto tradicijas ir kultūrą, išskleisti savo kūrybines galias. Norėčiau, kad visa tai reikštų ir moksleiviams.

Dėstyti K. Borutos kūrybą ir lengva, ir sunku. Turint daug surinktos  medžiagos, mokinių tiriamųjų darbelių, visai nesunku sudominti rašytojo asmenybe, apysaka „Baltaragio malūnas” – visokiausių šio kūrinio improvizacijų, interpretacijų per tiek metų buvo. Atsimenu, net karnavalo metu visai su manimi nepasitarę auklėtiniai vaidino ištrauką iš šio kūrinio. Nesunku sudominti ir Borutos poezija, ypač  ieškant avangardinės lietuvių poezijos užuomazgų (šiemet abiturientė Ernesta Keturakytė parašė platų darbą tema „Spalvos Kazio Borutos lyrikoje. Žalios triumfas”). Deja, per menkas dėmesys šiam rašytojui skirtas ugdymo programose. Kazys Boruta nėra tarp privalomųjų autorių (išskyrus 8-9 kl.). Sunku įtikinti ir koleges mokytojas ryžtingai pasikoreguoti programą.

Vis dėlto šiemet pralaužėme ledus. 2010-aisiais minime rašytojo 105-ąsias gimimo metines. Ta proga šį pavasarį surengėme keletą netradicinių atvirųjų lietuvių kalbos pamokų, skirtų Kazio Borutos kūrybai: 8-oje klasėje – „Baltaragio malūnas mūsų akimis“ (mokytoja Rita Mikutavičienė), 7-oje klasėje – „Literatūrinės pasakos „Dangus griūva” interpretacijos” (mokytoja Rasa Mazurevičienė), 11-oje klasėje „Žodis, spalva, kvapas. Nuo tradicijos modernumo link” (dailės mokytoja Aušra Urbikienė, lietuvių kalbos mokytoja Zigrita Petraitienė). Dar ir šią gegužę tęsiasi tokios pamokos.

Suvokiu, kad visi borutaičiai negali tapti literatais. Bet gal tampa geresniais skaitytojais? Jautresniais žmonėmis?

Išties visi borutaičiai netampa literatais. Į draugiją per tradicinius „Poezijos pavasarėlius” kasmet vaikai stoja gausiai, o paskui atsisijoja. Vis dėlto drįsčiau teigti, kad dalis jų išsiugdo geresnio skaitytojo jausmą, tampa jautresni žmogui ir aplinkai. Deja, pernai nemažai tokių jau paliko mokyklą – beveik visa mano auklėjamoji klasė.

Priminkite vardus ir pavardes tų moksleivių, kurie džiugino, tebedžiugina ir dabar Jus, mokytoją lituanistę, kuriems rašymas teikė ir tebeteikia džiaugsmą.

Tokių moksleivių, kuriems rašymas, pridėčiau ir skaitymas, teikė ar teikia džiaugsmą, ko gero, atsiranda  kasmet. Paminėsiu keletą.

Visų pirma – tai 1992 m. baigusi vidurinę mokyklą  Ramunė Jankutė. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą VDU, diplominiam darbui pasirinko B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius”. Kaip ji sakė, „Mokytoja, tai jūs mane šia knyga užkrėtėte mokykloje, po to ir negalėjau nuo jos atsitraukti...”.

Iki dabar palaikau glaudžius ryšius su 1997-ųjų „Poezijos pavasarėlio” laureate Edita Stankute, kuri labai daug skaitė, rašė ne tik eilėraščius, bet ir  miniatiūras, esė. Mergina baigė psichologijos studijas, išmoko norvegų kalbą. Mane džiugina tai, kad Edita sugeba žvelgti į gyvenimą labai kūrybingai, optimistiškai.

Įsiminė buvusi auklėtinė Gintarė Cvirkaitė, kuri net tris kartus už literatūros tiriamuosius darbus ir publicistiką buvo pakviesta į Lietuvos jaunųjų filologų konkurso finalinį etapą, o 2001-aisiais buvo pelniusi ir „Poezijos pavasarėlio” laureatės vardą.

Manau, visam gyvenimui nesiskirs su knyga, rašymu Žiedė Mesonytė, kuri dar mokykloje  išleido savo kūrybos knygelę „Kalnas – žolė”, 2006 m. tapo „Poezijos pavasarėlio” laureate, o pernai jau kaip 3 kurso VDU menotyros specialybės studentė skaitė savo eiles Garliavos įkūrimo 200-ųjų metinių minėjimo renginyje. Šiuo metu mergina susidomėjo Europos literatūros studijomis ir išvyko mokytis į Škotiją.

Ypač daug sentimentų turiu kai kuriems 2009 m. mokyklą baigusiems savo auklėtiniams, Borutaičių draugijos nariams, per aštuonerius bendravimo metus itin pamilusiems gimtąjį žodį, knygas, kūrybinį rašymą, meninį skaitymą: Solvitai Sylytei (studijuoja lietuvių filologiją VDU), Šarūnei Liuizaitei (studijuoja VPU anglų filologiją), Antanui Obcarskui (studijuoja VU filosofiją), Vidui Bizunevičiui (studijuoja VU TSPMI), Dominykui Dvyliui (studijuoja mediciną KMU) ir kitiems.

Norėčiau paminėti, kad skaitymo, rašymo malonumas teikė ir tebeteikia džiaugsmą ir abiems mano sūnums, nors jau senokai paliko mokyklos suolą. Arnas  buvo pirmasis Borutaičių draugijos pirmininkas, rašė į spaudą apie draugijos veiklą, ne kartą tapo respublikinių meninio skaitymo konkursų laureatu. Jaunius  taip pat aktyviai dalyvavo borutaičių veikloje – vedė literatūrinius vakarus, dalyvavo meninio skaitymo, jaunųjų filologų bei kituose kūrybos konkursuose, o dar 1995-aisiais (kai buvo pradinukas!) išrinktas „Poezijos pavasarėlio” laureatu savo amžiaus grupėje.

Kaip rengiate Poezijos pavasarėlius? Kiek žmonių sulaukiate, kokių? Gal žvelgdama į tą sambūrį, atrasite ir apibendrinimą: jaunieji literatai – tai… ?

Šviesios atminties rašytojo našlė Elga Borutienė sakydavo: „Laukiu aš tų poezijos pavasarėlių kaip atlaidų...”

Ir išties, mūsų pavasarėliai – kaip atlaidai, kuriems rengiamės visus metus. Tradiciškai į renginį visuomet atvyksta Borutaičių draugijos garbės nariai rašytojo giminės (duktė Eglė su vyru, brolio Jono šeima), Garliavos krašto poetai Zita Gaižauskaitė, Robertas Keturakis, aktorė Rūta Staliliūnaitė. Galime pasidžiaugti, kad nuo 2008 metų tapome Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris” renginių dalimi, tad sulaukiame ir viso būrio rašytojų iš sostinės. Šventė neįsivaizduojama be mūsų draugų – borutaičių iš rašytojo gimtinės Liudvinavo Kazio Borutos vidurinės mokyklos, Kauno specialiosios internatinės mokyklos, be to, suvažiuoja ne tik Garliavos Jonučių vidurinės, bet ir kitų Kauno rajono, miesto ir šalies mokyklų mokiniai, kurie iš anksto dalyvauja rengiamame atvirajame poezijos konkurse. Taigi visas Borutos kalnelis būna nutūptas vaikų ir suaugusiųjų, gal iki 150-200 net susidaro.

Šiemet ruošiamės jau 17-ajai borutaičių poezijos šventei, kurią pavadinome „Klestėk, žalioji vasara!” ir skiriame Kazio Borutos 105-osioms gimimo metinėms (vyks gegužės 21 dieną). Jau paaiškėjo, kad Atvirajame bendrojo lavinimo mokyklų 5-12 klasių mokinių ir mokytojų poezijos konkurse dalyvavo net 34 dalyviai. Visiems rūpi, kas pasipuoš laureatų vainikais.

Jauniesiems literatams apibūdinti, ko gero, tiktų Roberto Keturakio žodžiai, parašyti „Nemune” po 2008-ųjų „Poezijos pavasarėlio” šventės: „Smagu būt Pavasario paukščiu”.

Dėkoju ir… ko daugiau galėčiau linkėti Jums ir borutaičiams, jei ne smarkaus gyvenimo.


Nuotraukų galerija:

  Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė
Nuotraukų autorius Marius Ulevičius