Aurimo Novikovo „Nemiegantys“, Vaivos Markevičiūtės-Rykštės „Paliktainiai“, Beatričės Rastenytės „Griūvančios erdvės“ – tai trumpoji proza, tai trys 2012 metų debiutai.

Kas vienija juos?

Visų pirma – narsi leidykla „Edukologija“, pasiryžusi rodyti pasauliui jaunųjų ir prozą, ir poeziją.

Apie debiutus būtų galima kalbėti daug ir ilgai; gal geranoriškai, o gal – neapsakomai kritiškai ir reikliai. Mano norai šiandieną kiti: paieškoti trijų debiutantų kūryboje paauglystės tvinksnių, bent jau atšvaitų.

Kodėl?

Ar todėl, kad pastaraisiais metais dejuojame: stinga knygų paaugliams, labai stinga? Taip, ir todėl. Bet ne tik. Tose trijose knygose žodis paauglystė minimas ne taip jau dažnai. Kiekybinės persvaros nėra, gal ir neturi būti. Tačiau neįmanoma nejusti jos – tos paauglystės – tvinksnių, tų jaunų rašytojų nerimstančio pulso.

Aurimo Novikovo knygoje „Nemiegantys“ radau dvi noveles, kuriose tarsi stiklo šukė sutviska man rūpinti tema.

Štai „Pėdos ant drėgno akmens. Ray“. Niekuo neišsiskiriantis vyriškis vis dėlto skiriasi nuo kitų: jis moka klausytis. Ilgainiui aiškėja kodėl. Tai – neregys. A. Novikovas nepasakoja ligos istorijos – jis pasakoja gyvenimo istoriją. Dviejų brolių istoriją... Išgyvendamas kaltę dėl sužaloto jaunėlio, kurį tik akimirkai apleido, neprižiūrėjo, vyresnėlis nebenori – nebegali – matyti pasaulio.  Po poros metų jis apako. Gydytojai sakė, kad nei liga, nei televizorius dėl to nėra kaltas. Kažkas, anot jų, slypėjo vyresnėlio galvoje, jo mintyse.

Jaunėlis, vyresnėlis... Švelniai skamba, tiesa? Tuo pačiu – ir vyriškai. Tarytum „Brolių Liūtaširdžių“ slopus atšvaitas.

Durys ir į vaikystę, ir į paauglystę kuo plačiausiai atvertos novelėje „Raganiškai“. Kalbos riktas, gal tik jis keičia vaiko gyvenimą. Mama, užuot ištarusi Kada tu nurimsi pasako: Na argi tu nenumirsi? Vaikas bando nuo šeimos atsiskirti ir... Paūgėjęs visai atsiskyrė, bibliotekos kampe skaitė, analizavo knygas, gilindavosi net į menkiausias detales. (...) Paauglys nieko nedarė be reikalo, nors ir priežasties, dėl ko galėtų kažką veikti, neturėjo. Tad tik skaitydavo. (...) Atrodė, lyg būtų įkalintas neveiksniam kūne.

O juk ne tik mamos žodžiai – ta (pa)sąmoninga klaida – keičia žmogaus gyvenimą. Aidi ir tėvo žodžiai: radau tave, laime.

Vaivos Markevičiūtės-Rykštės knyga „Paliktainiai“ įsimena dėl paties pavadinimo – puikus, prasmingas, vaizduotę įsiūbuojantis naujadaras.

Novelėje „Keturiolika Emilijos kelio stočių“ skaitantieji kopia į nebaigto statyti namo keturioliktą aukštą. Kartu su vargše Emilija, pasirengusia liūdniausiam pasaulyje skrydžiui – savižudybei.

Kiekviename aukšte – stotyje (o aš leidžiu sau sakyti senoviškai – stacijoje) sužinome šį bei tą iš Emilijos neilgo gyvenimo. Vizijos, kurias pradėjo matyti paauglystėje... Vasaros sekmadieniai, skalbiniai, kuriuos džiaustė mama... Draugystė su Simonu – lėtai mąstančiu, savame pasaulyje gyvenančiu bernioku... Kuo aukštyn, tuo mažiau prisiminimų, jie seklesni.... Ir vis ryškesnė poeto A. Mackaus eilutė: Ir mirtis nebus nugalėta.

Taip jau nutiko, kad šias eilutes rašau alsuodama Kalėdų jausmu. Nemadinga, nepopuliaru, naivu, bet... Kalėdas mėgstu, toleruoju net ir jų kičą. Priešingai, nei Žyvilė novelėje „Dideli maži stebuklai“. Būtent Žyvilė – autorė jai suteikė tokį vardą, kodėl ne?

Kad žinotumėte, kokia tai klasikinė tradicinė kalėdinė proza, persmelkta vienišystės, liūdesio ir truputėlio vilties. Gedulas, mirusio brolio ilgesys tartum trupa ir tirpsta, seni kalėdiniai žaisliukai žaižaruoja – atspindi žvakių šviesą. O po nubyrėjusia eglute, pernelyg ilgai užsibuvusia namuose (ji keletą metų uždengta balta paklode) Žyvilės laukia dovana.

Aurimas Novikovas ir Vaiva Markevičiūtė-Rykštė – jauni, dar labai jauni autoriai. Studentai...

Debiutantė Beatričė Rastenytė gerokai vyresnė, ne kartą matyta ir skaityta „Šiaurės Atėnuose“. Impresijos, itin asmeniškos esė, epistolika – taip apibūdinčiau jos prozą. Pati autorė knygai sukūrė kitokį apibūdinimą. Paantraštė skelbia: „Oreiviškų pratybų novelės“.

Visų pirma turėtume sveikinti Šeškinę, turinčią savo rašytoją. Aš tai tikrai sveikinu... Niekada neabejojau, kad kiekvienas Vilniaus kampas nusipelnė savo romantiko ar romantikės. Šeškinei teko Beatričė, o gal kitaip – Beatričei Šeškinė, jos daugiabutis daugiaaukštis namas su paslaptinguoju langu, iš kurio matyti, kaip...

Virš žaliojo Ozo slėnio pakilo rūkas. Aš patekau į Astridos Lindgren pasaulį. Iš rūko ėmė eiti striukumbukai, atskrido skraidūnės ir visos kitos mitinės būtybės, pradėjo sklisti požemio viešpatijos daina. Astridos Lindgren rūko šalis klastinga...

Tose oreivystės novelėse studentiški metai tvinksi kur kas stipriau nei paauglystės laikai. Bet... Svarbu minėti: autorė – aspirantų bendrabučio vaikas. Mano kartos žmonės tų barako vaikų neapsakomai gailėjo. Sakėme, kas iš jų išaugs, ką jie tuose ankštuose kambarėliuose, tuose tamsiuose koridoriuose mato.

O juk pamatė...

Mokslininkų aspirantų bendrabutyje mes gyvenom pirmame aukšte, kambaryje buvo didžiulis langas, pro kurį matydavosi gluosniai, o naktį, prieš užmigdama, aš žiūrėdavau į keistą mūrą priešais su keliais mažais langeliais. Mama kabindavo gelsvai apelsinines užuolaidas, ir man būdavo gražu, atsimenu vasaros pabaigos lietų, griaustinį ir laukimą, ir mūsų mažytėje virtuvėlėje kabančią Breigelio reprodukciją – žiema, sniegas ir nuo kalnelio čiuožinėjantys vaikai. Kartais apimdavo toks begalinis jaukumas, toks jausmas, lyg būčiau pačiame centre, pačioje pradžių pradžioje.

Tai – iš novelės „Atminties sniegas“.

Ilgai, kantriai ieškojau sakinio ar kelių, kuriuos galėčiau iš to sniego pacituoti. Kaip matote, radau. Ir žinote ką? Privalau pripažinti: kai kurių tekstų ardyti negalima. „Atminties sniegą“ dera skaityti visą – nuo pradžios iki pabaigos.

Man truputį gaila, kad knygos pavadinimas „Griūvančios erdvės“. „Namas be žaibolaidžio“ – taip knygą praminiau aš. Jis išnyra – tas namas – prisiminimuose apie Aukštaitiją, Skregždyno kalną, vaikystę, paauglystę.

Tiesiog pasiilgau Astridos Lindgren, Buratino nuotykių, skudurinės Onutės – novelėje „Belaikio lauko ūkavimai“ prisipažįsta Beatričė Rastenytė.

Pasiilgau ir aš.

Nežinau, kodėl mane taip traukia pirmosios knygos – debiutai. Beje, gal ir žinau – tačiau tai kita, visai kita istorija. Gal kada nors...

O dabar?

Retsykiais namuose perdėlioju, peržvelgiu PK seriją. Ne dabartines, o anų, senų laikų debiutines knygas. Vandos Juknaitės „Ugniaspalvė lapė“ iš tiesų yra ugniaspalvė knyga.

Sakote, stinga knygų paaugliams? Apie paauglius?

Mieli leidėjai, suteikite naują gyvybę Vandos lapei.

O pabaigai... Dar viena citata... Iš debiutanto knygos...

Anksčiau mane vadindavo berniuku, o dabar aš – jaunuolis! Aš pajutau gyslose kraują, pajutau judant raumenis po oda ir negalėjau, jokiu būdu negalėjau pasilikti tvankiame mieste. Laukai už miesto buvo tušti, tik toli asfaltu be garso riedėjo nušvitę autobusai. Aš laukiau kažko nepaprasto, ir raumenys įsitempė laukdami, ir norėjosi kaukti su džiugiu virpuliu, užvertus galvą į mėnulį, žinant, kad įvyks kažkas nepaprastai svarbaus.

Taip 1966 metais knygoje „Atostogos“ rašė debiutuojantis Saulius Šaltenis. Buvo dvidešimt vienerių...