Pokalbis su rašytoja Birute Jonuškaite

Suprantama, kad laikau Tave jauna moterimi, bet literate – tai jau ne. Pradėdama rubriką „Kas jūs, jaunieji literatai“ kreipiuosi į Tave todėl, kad pradedančiųjų rašyti pažįsti tikrai daug. Visų pirmą skubu teirautis: kaip, kada  ir kodėl sumanei steigti Lietuvos rašytojų sąjungos Kūrybos akademijas?

Idėja gimė 2004 metais, o nuo 2005-ųjų ji tapo tikrove, nes projektą pradėjo remti Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Trejus metus gaudavom pinigėlių tik Vasaros akademijai, o pernai pirmą kartą sulaukėme paramos ir Rudens akademijai. Kaip jos atsirado? Apie tuos gerus laikus, kai prie Lietuvos rašytojų sąjungos veikė jaunųjų sekcija aš buvau tik girdėjusi, todėl nežinau, kiek ji buvo veiksminga ir naudinga. Tačiau esu patyrusi savo kailiu rašančio žmogaus nedrąsą, norą pabūti su kitais  pradedančiais kurti ir todėl norėjosi esamomis naujomis sąlygomis surasti tokią LRS veiklos formą, kuri būtų skirta jauniesiems. Suradom: kiekvienais metais organizuodavome dešimt literatūros pamokų, kurias pravesdavo žinomi rašytojai, literatūros kritikai. Į paskaitas susirinkdavo, deja, tik vilniečiai. O mums norėjosi suburti rašančius moksleivius iš visos Lietuvos. Todėl kasmet juos sukviesdavome į vienos savaitės kūrybines dirbtuves Nidoje. Jose jaunieji kūrėjai kartu su rašytojais profesionalais skaitė ir analizavo savo kūrybą, klausėsi paskaitų, žiūrėjo įvairius senus, gerus filmus, dalyvavo skaitymuose įvairiausiose Nidos erdvėse (ant molo prie švyturio, bažnyčios kieme, ant Parnidžio kopos ir t.t.). Šiuose užsiėmimuose jie įgavo daugiau pasitikėjimo savimi, susipažino su daugelio lietuvių poetų ir prozininkų kūryba, ir patys tarpusavyje susidraugavo. Daugelio jų draugystė tęsiasi iki šiol, kai jie jau studentai. Man labai smagu, kai matau mūsų auklėtinių pavardes kultūrinėje spaudoje ir netgi ant knygų viršelių. Tarp jų –  Ramunė Brundzaitė, Ieva Gudmonaitė, Urtė Šėgždavičiūtė, Vaida Rimeikytė, Dainius Bakas, Dovilė Kuzminskaitė, Rūta Songailaitė, Rūta Jakutytė, Rugilė Kazlauskaitė, Julius Čepukėnas ir kiti.

Man įdomu, kokia buvo Tavo – pradedančios literatės – būsena. Ar prisimeni savo pirmąjį eilėraštį, apsakymą? Kas juos laimino, o gal – stabdė?

Niekada nesvajojau būti rašytoja. Tiesiog rašiau, nes man rašymas visais laikais padėjo suvaldyti save pačią. Jaunas maištaujantis, kenčiantis, mylintis, ieškantis žmogus privalo kokiu nors būdu išleisti iš savęs „garą“. Kitaip – išprotėtų. Nuo penktos klasės rašau dienoraštį, nuo septintos – rašiau straipsnius vietos spaudai, mokyklos sienlaikraščiui ir, žinoma, daug eilėraščių sau.  O pirmieji apsakymai 1986 metais pasirodė tuometinėje Pergalėje. Tai buvo Trys apsakymai apie Martyną ir juos palaimino rašytojas Juozas Aputis. Jis mane įkalbino sudaryti pirmąją knygą.

Ką jauti savo pirmajai knygai – apysakai ir novelėms “Pateisinti save”? Ar sunku, sudėtinga buvo ją išleisti? O kai jau išleidai?

Mano pirmoji knyga – iš meilės ir skausmo. Kai tau dvidešimt – pasaulis netgi dėl niekų kūliais apsiverčia kelis kartus per dieną. O mane jau nuo devyniolikos likimas vartė negailestingai. Akistata su žiauriais gyvenimo dėsniais ir visiškas bejėgiškumas jų akivaizdoje kaip tik atsispindi mano apysakoje Pateisinti save. Išrašiau savo maištą, pateikiau savąją filosofiją ir atidaviau Vagai – kaip Juozo Apučio buvo prisakyta. Išspausdino ir netgi Antano Jonyno premiją davė – labai buvau nustebus. Taigi lyg ir nebuvo jokio sudėtingumo.  Dabar į tą knygelę žiūriu su švelnia atlaida.

Jei prašyčiau trumpai, keliais žodžiais apibūdinti Tau pažįstamus jaunuosius, tai kokie žodžiai geriausiai tiktų? Drąsūs? Įžūlūs? Talentingi? Įsibaiminę? Užguiti? Ar…

Tikrai talentingi, protingi. Labai drąsių per visas akademijas sutikau tik vieną kitą. Labai įsibaiminusių irgi ne itin daug. Gal greičiau – nedrąsių, užsisklendusių buvo nemažai. Reikėdavo ilgokai atsargiai belstis į jų apsauginį šarvą, kol galų gale prisijaukindavome. Daugelis jų buvo nuoširdžiai nustebę, kad profesionalūs rašytojai jiems skiria ilgas valandas savo laiko, kad paprastai, šiltai bendrauja. Galbūt jie buvo susidarę kažkokį iškreiptą vaizdą.

Mane nustebino daugelio vaikų išsipasakojimai apie nesusikalbėjimą su tėvais. Pasirodo, ypač daug konfliktų kyla dėl būsimos profesijos. Vaikai negali rinktis, vaikams jų šviesią ateitį nupiešia tėveliai. Jų sūnūs ir dukros privalo studijuoti mediciną, teisę arba ekonomiką. Rašymas, literatūra šiuolaikinių tėvelių nuomone – niekai, kuriais neverta užsiimti. Vaikai geri, jie nenori skaudinti tėvų, bet kartu ir negali nemaištauti. Jie jaučiasi tarsi būtų su tramdomaisiais marškiniais.  O tokie imlūs, talentingi, išradingi, tik... lietuvių literatūros jie beveik neskaito. Jeigu iš viso skaito. Todėl kiekvieną užsiėmimą vis kitas rašytojas – lektorius – jiems naujas atradimas: pamanykit, kokie įdomūs autoriai Lietuvoje gyvena, o jų nei TV rodo, nei žurnalai apie juos rašo.

Ar Tau įstrigo atmintin akademijų dalyvių kūriniai? Taip, kad kiltų noras juos turėti, skaityti, kitiems rodyti.

Taip, yra tokių. Sugrįžusi iš akademijos visada vaikų rašinius (jeigu juos man palieka) perduodu Naujosios Romuvos, o dabar –  Pašvaistės redaktoriams. Šiemet savo žiniomis, kūryba ir originaliu mąstymu daugelį bendraamžių pranoko Rugilė Kazlauskaitė iš Kauno. Džiaugiuosi, kad jos rašinių nemažai jau išspausdino „Šiaurės Atėnai“. Pernai savo humoru ir puikiu rašinių stiliumi visus sužavėjo Elijus Kniežauskas iš Mažeikių. Labai man norėtųsi, kad šis vaikinukas nemestų plunksnos. Galbūt užaugtų naujas Erlickas...

Jei neklystu, buvo akademijų, kurios Tave džiugino. Bet juk ne visada, ne visos. Provokuoju Tave pasiguosti, išsiburbėti, išsilieti.

Manau, kad geriausiai vykusios akademijos, į kurias susirenka margas jaunimo būrys iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Kai tik daugiau dalyvių iš Vilniaus – prasideda kvailos ambicijos, atsiranda būreliai elitinio jaunimėlio ir tų  – iš provincijos.  Nieko naujo nepasakysiu tvirtindama, kad vilniečiai dažnai labiau apsiskaitę, drąsesni, bet kad ir kūrybingesni – negalėčiau teigti. Kaimo vaikai buvo ir yra nuoširdesni, nenušlifuotas, labai skaidrus jų mąstymas, kūryboje – nepataikavimas jokioms madoms, jokio dirbtinio maivymosi. Taip jau išėjo, kad vieną kartą suvažiavo beveik visi vilniečiai – tai buvo pati sudėtingiausia akademija. Visi išsiskirstė vienas kitam net Iki nepasakę – mes, vadovai, buvome pritrenkti. Bet pasimokėm visam laikui ir štai šių metų jaunimas buvo tarsi atgaiva mūsų širdims – negalėjome juo atsidžiaugti.

Kaip manai, kiek leista suaugusiam, patyrusiam rašytojui kištis į jaunųjų kūrybą? Man šis klausimas itin svarbus. Retsykiais būna, kad juntu: nebegaliu patarti, žmogus jau subrendo, tik trukdysiu.

Stiliaus klaidas, nelogiškumus ir visus kitus akivaizdžius trūkumus būtina jiems parodyti. Juk jie kartais nežino elementarių dalykų. Bet visas pastabas stengiuosi pasakyti taip, kad jų neišgąsdinčiau, neįskaudinčiau. Jų jaunystė nesuteikia mums teisės užsipulti su aštria kritika, įžeidinėti, tyčiotis. Aš visada sakau: rašyčiau taip ir taip, bet tai nereiškia, kad Jūs taip turėtumėt rašyti. Tai tik mano subjektyvi nuomonė, tai nėra kokia nors absoliuti tiesa. Jūs ieškokit savo tiesos. Ir beje, kiekvienas pokalbis priklauso nuo konkretaus žmogaus: vienam jaunam žmogui gali patarti daugiau, kitą tik užvesti ant kelio, o trečio darbų geriau visai neliesti.

Kiek ilgai turime teisę vadinti žmogų jaunuoju literatu? Svarbūs jo metai? Publikacijos?

Oficialiai yra teigiama, kad jaunieji – iki 35 metų. Ši riba egzistuoja ir kai kuriuose konkursuose. Tačiau Lietuvoje pažįstu rašytojų, kuriems apie keturiasdešimt arba net ir  penkiasdešimt ant nosies, o jie dar vis sako: „Mes, jaunieji rašytojai...“ Kai kurie jų neišleidę net vienos knygos, bet kažkaip sugeba puikiai funkcionuoti po jaunųjų rašytojų vardu. Tokie ryškūs naujų laikų kultūros veikėjai. Iš tikrųjų kuriantis jaunimas nieko bendra su jais neturi. Nes jis tiesiog rašo, o ne veikia. Manau, kad tikram kūrėjui ne tiek jau svarbu jo metai, jaunu ar ne jaunu jį vadina, o tai, ką jis rašo ir kaip rašo, kas jį spausdina, kaip yra vertinama jo kūryba. Juk metai keičiasi, o ji – išlieka.

Įsivaizduok, kad mūsų pokalbį šiuo metu skaito šešiolikmetis ar šešiolikmetė. Tas asmuo nedrįsta rodyti savo pirmųjų kūrinių. Kur jam kreiptis?

Jeigu iš tikrųjų neturi šalia tokio asmens, kuriam išdrįstų  parodyti savo kūrybą, tai tegul siunčia ją į literatūrinių leidinių redakcijas arba bent jau į internetinius rašančiųjų puslapius. Tai toks savotiškas savęs pristatymas ne konkrečiam žmogui (o juk taip mes bijom būti išjuokti, atstumti), o virtualiai erdvei.  O savaitraščiuose irgi juk ne kokie nors neprieinami baubai sėdi: galbūt vienas redaktorius permes akimis ir atidės į šalį, kitas – perskaitys atidžiau, o trečias – žiūrėk ir atsakys. Labai priklauso, kam rašiniai paklius į rankas. Tačiau jei nerizikuosi, niekada nesužinosi kito nuomonės. Kad ir bendraamžių. Galų gale kada nors vis tiek reikia išeiti į viešumą. Ypač jeigu rašymas tampa chroniška liga.  Juk vieną dieną reikia sau atsakyti, ar privalau pagyti, ar teks sirgti visą gyvenimą.

Ar yra vienas gražiausias, geriausias įspūdis, prisiminimas, patirtas akademijoje? Ar gali pasidalyti?

Daug visokių (ir keistų, ir pamokančių) dalykų teko patirti. Matėm, kaip lepūnėliai per kelias dienas virsdavo „vyrais“, kaip mergaitė, norėdama pabrėžti savo originalumą, visų akivaizdoje paskanaudama suvalgė citriną su žieve, matėm  daug vaikiškai patiklių, labai skaidrių dūšelių. Tačiau gražiausias įspūdis, ko gero, ekspromtu surengti skaitymai Nidos bažnyčios šventoriuje, kai po pamaldų išėję žmonės susėdo kartu su akademijos dalyviais ir gerą valandą visi žaidė literatūrinius žaidimus. Žodis, garsas, judesys buvo ir seną, ir jauną jungianti grandis. Tiek vaikų, tiek suaugusiųjų išmonė pranoko mūsų lūkesčius. Tada, atsimenu, visam paradui vadovavo Dainius Gintalas ir Ričardas Šileika.

Smagių literatūros žaidimų Tau ir Tavo akademijai. Dėkui.

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė