Estų rašytojo Oskaro Lutso knyga „Pavasaris“ atrodo ne itin išvaizdžiai. Gal todėl galėjai ją ir pražiūrėti. Bet tik atsiversk šitą knygą, ir po truputį pradėsi kikenti. Kartais net garsiai juoksies. O kartais bus visai nejuokinga, nes sužinosi, kad Estijos kaimo mokykloje besimokantys vaikai susiduria su tokiomis pat problemomis, kaip ir mūsiškiai. Antai romantiką Arną apninka baimė, kad pasiutėlis Totsas nuvilios jo gerą draugę Tėlę. Tačiau Totsui labiau rūpi, kaip čia dar kokį pokštą iškrėtus ir paerzinus nevykėlį klasioką Kyrą. Tėlės ir Arno draugystė pradeda braškėti klasėje pasirodžius naujokui Imelikui. Stipruolis kaimo vaikis Tenisonas, visuomet blaiviai masto ir gina teisybę. O nuolat tylintis Kuslapas apskritai atrodo kaip iš kitos planetos, bet kas ten žino, kokios mintys kirba jo, pasirodo, labai išmintingoje galvoje. Knygoje aprašyti vieneri mokslo metai. Bet per juos tiek visko įvyksta...

Jei patiks šios knygos herojai, galbūt užaugęs susirasi šios knygos tęsinį „Vasara“. 
                                                                                           Vita Mozūraitė

3.
Gegužės mėnesio knyga


BLOBEL, Brigitte
Įniršis
iš vokiečių kalbos vertė Reda Ptakauskienė
Leidykla "Gimtasis žodis"

Šį kartą, siūlydama knygą trejetukui,  stebinu pati save: juk niekada nemėgau tokių tekstų! Ir literatūroje, ir gyvenime vengiu purvo, brutalumo, pykčio. Man artimesni poetiniai, lyriniai pasakojimai, tokie, kur graudžiai juokinga,  o čia... Čia - kas kita.

Knygos herojė Mara - tikrai įniršusi. Neapsiriksime, jei pavadinsime ją visos mokyklos siaubūne. Jos vengia ne tik jaunesnės mergaitės, bet ir vyresni berniokai. Įniršiui pagrindas rimtas. Tėvas - neišsiblaivo. Mama - ligota, nė nebando bent truputį  pasistengti, kad grįžtų į gyvenimą ir taptų normalia mama. Sesuo - išdavikė; paliko šeimą ir dingo nežinia kur, nors Marai taip jos reikia...

Nors ir įniršusi, Mara yra keistai... dora. Ji turi savą moralės kodeksą - gal tuo mane ir sužavėjo. Ir ne tik moralės... Šios paauglės ir garbės, ir savigarbos jausmas verti ir mūsų, skaitytojų, pagarbos.

Klaidos, klaidos, klaidos - ar galime taip vadinti Maros gyvenimą? Ji myli mažutėlius vaikus, bet net ir jų negali tinkamai prižiūrėti. Kaip tėvai kadaise elgėsi su ja maža, taip ir ji su kitais...

O vis dėlto - įniršiui ateis galas. Kas padės? Ar meilė? Ne tik ji... Kad žmogus galėtų  atsispirti, jis privalo pasiekti dugną. Taip nutinka ir Marai.

Ši knyga - klydusių ir klystančių paguoda.
                                                                                    Gintarė Adomaitytė